Prisiminimus apie savo pusbrolį, jų bendrą vaikystę ir paauglystę užrašė Latvijoje gyvenanti D.Bugavičiaus pusseserė Rasa Bugavičute-Pēce. Šį spektaklį režisavo lietuviams jau pažįstamas latvių režisierius Valters Sīlis, kuris pasakoja, kad jam tai ne gangsteriškas trileris, o jautri istorija apie dviejų žmonių santykį, apie artimojo netektį ir apie 90-ųjų kartą bei šios kartos vertybes.
– Kaip atradote šią pjesę? Marius Ivaškevičius pasakojo, kad pradėjus kalbėtis, ką reiktų statyti „Vaba Lava“ teatre, jį užvertėte idėjomis.
– Seniai žinojau, kad statysiu šį spektaklį, nežinojau tik kur ir kada. Jo užuomazgų, sąsajų su Kauno mafija netgi buvo spektaklyje „Barikados“, kurį stačiau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Dar daugiau istorijų sužinojau Kaune, kai stačiau spektaklį „Miškinis“. Su dramaturgu Janiu Balodžiu galvojome, ką galime padaryti su mafijos tema, svarstėme, gal perrašyti „Makbetą“, bet nieko konkretaus taip ir nesugalvojome.
2018 m. Liepojos teatre kartu su Rasa Bugavičute-Pēce kūrėme spektaklį apie 1918 metus, apie Latvijos valstybės pradžią, paremtą dokumentiniais faktais, iškarpomis iš laikraščių ir pan. Rasa papasakojo dar apie dvi idėjas: viena buvo berniuko, augusio su neregiais tėvais, istorija. Tai tikra, jos vyro istorija. Lietuvoje kaip tik neseniai buvo išleista knyga „Berniukas, kuris matė tamsoje“. O antra istorija buvo apie jos pusbrolį, kuris gyveno Kaune, priklausė mafijos grupuotei ir buvo nužudytas.
Latvijos nacionalinis dramos teatras pasirinko statyti spektaklį pagal „Berniukas, kuris matė tamsoje“, o Deimanto istoriją svarsčiau pasiūlyti Lietuvos teatrams, bet į mane kreipėsi Marius Ivaškevičius, kūręs programą Estijos „Vaba Lava“ teatrui, todėl kartu su kitomis idėjomis papasakojau jam apie tą istoriją. Ji jam patiko labiausiai, tiko jo programai „Lūžio žmonės“ ir nusprendėme statyti šį spektaklį Estijoje.
– Kuo Jus taip sudomino ši Rasos Bugavičutės istorija?
– Keletas dalykų. Galvojame, kad gangsterių laikai pasibaigė, bet taip nėra. Bent jau Latvijoje, jie tiesiog nuslydo į pogrindį, kartais išlenda. Įvyko metamorfozė. Įdomiausia buvo, kad išėjo visai kas kita, nei ką norėjau daryti. „Aš turėjau pusbrolį“ yra labai asmeniška istorija. Apie pusbrolį ir pusseserę, kurie beveik to paties amžiaus (skiria tik du mėnesiai), kurie auga kartu, susitinka, leidžia atostogas ir kurių gyvenimai tam tikra prasme visad kartu, yra ryšys, bet jie eina visiškai skirtingais keliais. Tai ir spektaklis apie netektį.
Rasa neteko pusbrolio prieš septynerius metus. Spektaklis kelia klausimą: ar galėjai kažką padaryti, pakeisti, o gal buvai bailys. Tie klausimai pateikiami labai originaliu būdu. Atsimenu Rasa iš pradžių sakė, kad čia nėra apie ką kalbėti, nėra iš ko daryti spektaklio. Ji negalėjo į istoriją pažvelgti į šalies, o aš sakiau, kad viskas, ką ji pasakoja, stebina. Kriminaliniai dalykai yra tik fonas, pirmame plane – jų santykiai. Apsvarstoma ir 90-ųjų karta, kaip mes augome, kokias vertybes gavome ir kaip su jomis elgėmės. Nors istorija yra asmeniška Rasai, man jis skamba universaliai – rodo mūsų kartos ypatybes. Galima sakyti tai yra „Coming of age“ istorija.
– Visgi tai ir istorija apie nusikaltėlį. Ar nesulaukiate priekaištų, kad teisinate kriminalinio pasaulio žmones?
– Manau, kad teatre pasakojame istorijas apie žmones, apie jų trūkumus. Taip, nusikaltimas yra pasirinkimas. Bet jei nenorime tokių istorijų, tai neikime į teatrą. Aišku, nėra pateisinimo tam, kas buvo padaryta, bet vis tiek tas asmuo buvo žmogus, jis kažką mylėjo, jis turėjo savo motyvų. O kaip žmonės šalia jo viską matė, ką jie jautė, irgi įdomu.
Juk gali žinoti apie artimojo padarytus nusikaltimus, bet matai žmogų, su kuriuo esi, ir negali jo nemylėt. Juk gali ir nepateisinti, bet mylėti. Savo mylimuosiuose irgi matome įvairių trūkumų, bet nenustojame jų mylėti. Kartais galime jiems padėti pasikeisti. Taigi tai ir mūsų atsakomybė: ką darome ir ko ne. Šiame kūrinyje, man atrodo, Rasa klausia savęs: ar galėjau kažką padaryti. Tai ne apie kito žmogaus išteisinimą, o apie savęs kaltinimą. Ir net apie gedėjimo stadijas – kaip dorojiesi su artimojo praradimu. Visgi tai visai linksmas ir žaismingas kūrinys, su daug technologijų.
– Kokių technologijų?
– Spektaklis turėjo būti samplaika – Rasos istorijos kaip paskaitos ir jos prisiminimų pavaizdavimo. Su scenografu galvojome, kokia turėtų būti erdvė tiems dramatiškiems pasakojimams. Iš dalies sprendimą įkvėpė Covid19, nes vienas veikėjas stovi viename scenos krašte, kitame – kitas, jie niekad nesiliečia. Tai yra ir istorijos esmė – vienas žmogus jau išėjęs, kitas į viską žvelgia iš distancijos, jam likę tik prisiminimai.
Kinas padeda kurti vizijas, todėl naudojome kelias kameras ir žaliąjį ekraną (angl. green screen), jame rodomi fono vaizdai, o aktoriai žiūri į publiką ir yra filmuojami iš šono, profiliu. Kai du tokius iš šono nufilmuotus kadrus sujungi viename ekrane, atrodo kad jie žiūri vienas į kitą, nors jie stovi tiesiai ir žiūri į publiką.
Aktoriai niekad nėra tame pačiame kadre, filmuojami atskirai, bet žiūrint į ekraną atrodo, kad jie žiūri vienas kitam į akis, kartu leidžia laiką, apsikabina, kartu važiuoja automobiliu. Nors iš tikro jie viską daro atskirai, skirtinguose scenos šonuose. Tai padaryti labai sudėtinga, apsikabinimas, kuris trunka porą sekundžių buvo repetuojamas labai ilgai. Nėra nė vienos scenos, kai jie iš tikro liečiasi ar pan.
– Kaip spektaklį priėmė Estijoje?
– Jį rodė gan daug kartų ir vis dar rodo. Vakar kalbėjau su prodiusere iš „Vaba Lava“ ir ji sakė, kad šis spektaklis iki šiol sėkmingai rodomas teatre. Visa Mariaus Ivaškevičiaus sukurta programa buvo priimta labai gerai, ji žiūrovams buvo įdomi ir aktuali.
– Dirbote su visų Baltijos šalių aktoriais. Ar pastebėjote kažkokių skirtumų?
– Rea ir Henrikas iš spektaklio „Aš turėjau pusbrolį“ yra aukščiausio lygio Estijos aktoriai. Rea žinojau iš tų laikų, kai ji dirbo teatre „No.99“, kai kuriuos spektaklius mačiau Latvijoje. Ji visad išsiskyrė, todėl ją pasirinkau negalvodamas.
O Henrikas yra labai mėgstamas estų aktorius, filmuojasi kine. Kalbant apie visų trijų šalių aktorius matau daugiau panašumų nei skirtumų. Visi aktoriai padeda režisieriui, turi idėjų, turi gerą humoro jausmą ir laiko pojūtį, visada tikrina tiesą, primena savo šalies kontekstą, pasako, kas bus suprasta ir kas ne. Tiesą sakant, man rodos lietuvių aktoriai skiriasi nuo estų ir latvių. Jie kur kas ekspresyvesni. Bet su visais bedirbdamas jutau profesionalumą, dirbau su tikrai puikiais aktoriais ir Vilniuje, ir Kaune, ir Rygoje ir dėl to esu laimingas.
