Anot jų, su Kultūros ministerija nepavyksta užmegzti kontakto, trūksta konkrečios informacijos ir ministerijos inicijuotos diskusijos su kultūros lauku. Taip pat neaišku, kokia kompensacijų sistema planuojama. Kultūros ministerija savo ruožtu teigia, jog su kultūros įstaigomis komunikuojama, o sprendimų dėl papildomų lėšų, kurių poreikis susidarė dėl pandemijos, ir toliau ieškoma kartu su Finansų ministerija ir Vyriausybe.
Planuojamos mažiausiai 3 veiklos organizavimo strategijos
„Mūsų situacija nėra išskirtinė – vieną spektaklį repetuojame jau nuo sausio mėnesio ir nežinia, ar premjera įvyks spalį. Nepaisant to, darėme renginius ir kol kas įveikėme didelius iššūkius. Laukiame atvykstančio režisieriaus iš Slovėnijos, nes projekto pinigai negali būti perkelti, bet mes rizikuojame neturėti produktų, prarasti pinigus, jei būtų paskelbti didesni ribojimai ir suvaržymai.
Kompensacijos už nutrauktą veiklą iki šiol ne tik nėra išmokėtos (žinome, kad tai svarstoma ministerijoje), tačiau kaip tai bus kompensuojama ir kokia apimtimi – taip pat vis dar neaišku. Neįmanoma užmegzti normalaus dialogo su ministerija, nes jiems nerūpi, kuo gyvename, ką patiriame. O mes jau reikalaujame jų darbo rezultatų, kurių nėra. Tačiau, kaip kad ir kiti teatrai, gavome pinigų, kuriuos privalu išleisti pastato remontui!“, – teigia teatro bendruomenės atstovai.
Jie teigia besidalinantys vidiniais klausimais, kuriais gyvena jau pusmetį.
„Nepaisant besikeičiančių užsikrėtimo kreivių, visi teatrai, tarp jų ir Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, yra priversti visą laiką kurti ir planuoti mažiausiai 3 veiklos organizavimo strategijas ir, atitinkamai nuo esamų epidemiologinių sąlygų, priverstinai pritaikyti ir adaptuoti visus vykstančius procesus.
Biudžetiniai teatrai, skirtingai nuo privačių, turi trupes, privalo planuoti repertuarą, premjeras, gastroles, vykdyti programas, planuoti atvykstančius kūrėjus ir pan., tačiau galutinis tokio teatro veiklos reguliavimas vienu ar kitu kampu yra deleguojamas jų veiklą kontroliuojančios įstaigos – LR Kultūros ministerijos.
Kitaip tariant – jei ministerija išleidžia pavaldžioms įstaigoms (pvz., teatrams) įsakymą stabdyti ir/ar riboti veiklą, teatras tai ir privalo daryti. Taip pat, kaip ir visiems, mums privalu laikytis SAM nurodymų ir rekomendacijų, ir atitinkamai koreguoti savo darbus bei veiklą. Pavyzdžiui, rodyti spektaklius galime tik laikantis saugaus atstumo, kas mūsų teatre, kurio salėje telpa 220 žiūrovų, reiškia pakviesti tik apie 70 žiūrovų. Akivaizdu, tai nuostolinga, o už nesurinktus pinigus, neišpildytus rodiklius atsakingas yra ne kas kitas, o pats teatras.
Stebėdami situaciją žinome, kad privalome planuoti ir dirbti sąlyginės loterijos sąlygomis. Suprantame, kad net ir laikantis visų rekomendacijų, dezinfekuodami patalpas, dėvėdami kaukes ir pan., nesame 100 proc. saugūs. Šioje vietoje, jei atsitiktų taip, kaip kolegoms iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, mūsų visi darbai mažiausiai 2–3 savaites sustotų, teatras turėtų izoliuotis ir būtų testuojami visi teatro darbuotojai. Nepaisant to, jei kuris nors iš kolegų pasijuto blogai, jaučia simptomus, visa kontaktavusi grupė turi izoliuotis ir atlikti testus. Vėl ateiname į situaciją, kuomet reikia perplanuoti veiklą, ir, aišku, patirti nuostolius, kuriuos nežinia kaip galėsime dengti, nes neturime galimybių pilna apimtimi generuoti pajamas. Taip pat mažiausiai 2–3 savaitėms privalėsime atšaukti suplanuotus to mėnesio spektaklius.
Trečias aspektas – nauji pastatymai. Jie planuojami iš anksto, kūrėjų laikas rezervuojamas iš anksčiau, dėliojamas būsimų pastatymų biudžetas, planuojamos ir išlaidos laike. Tačiau šioje vietoje, žinodami, kad bet kas bet kada gali nutikti, atsiduriame eiliniame neapibrėžtume: ar, atsiradus ribojimams, pastatymo darbus mums stabdyti? Jei taip, kaip tuomet atsiskaityti su kūrėjais? Jei suplanuotos premjeros laikas praeina dėl išorės veiksnių, tuomet teatras praranda ir premjerą, ir laiką, per kurį buvo suplanuoti pasirodymai tiek Vilniuje, tiek ir kituose miestuose, o tai ir vėl nuostoliai, o svarbiausia – mes neturime naujo planuoto spektaklio repertuare. Kaip elgtis, jei, pavyzdžiui, pastatymo metu keli kūrybinės ar techninės komandos nariai pasijaučia negerai, nors galbūt tai nėra koronavirusas? <...>
Jei repeticijose turi dalyvauti vyresnio amžiaus (taip vadinamos „rizikos grupės“) asmenys, ir, reaguodami į blogėjančią užsikrėtimų situaciją, atsisako eiti į bendras repeticijas, kaip tuomet turime elgtis? <...>
Jeigu stabdome veiklą – tai mūsų vidinis sprendimas ir finansiniai nuostoliai, kuriuos mums ir vėl privalu prisiimti? Ir čia išvardinome tik mažą dalį jau nuo karantino sklandančių scenarijų, kuriems atsakymo realiai nėra arba jie per daug abstraktūs. Kaip manote reikalinga – taip ir spręskite.“
Teatro atstovai teigia iš Kultūros ministerija gaunantys tik įpareigojimus ir rekomendacijas: „Tai iš esmės nieko nesprendžia, nes teatras ir toliau egzistuoja „jokioje“, arba 50/50 situacijoje – tiek finansine, tiek planavimo, tiek darbų organizavimo prasme. Gaila, tačiau Kultūros ministerija nerengia ir neinicijuoja jokios vidinės diskusijos šiais klausimais, kurie, tikime, aktualūs ne tik mums, tačiau ir visam kultūros laukui, visiems scenos menų dalyviams. Visi finansiniai galimi ar planuojami patirti nuostoliai yra įstaigos veiklą organizuojančių žmonių rankose, tačiau jei ko nors nenumatysime ir neapskaičiuosime galimos rizikos, kalti liksime mes patys.“
Kultūros ministerija: suprantama, kad kintantis reguliavimas kelia iššūkių
Susisiekus su Kultūros ministerijos Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyriaus vedėja Jana Mikulevič, ji teigė: „Vyriausybės, Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo ir Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimai yra skirti visiems sektoriams, įskaitant ir kultūros.
Atsižvelgdama į šiuos sprendimus ir besikeičiančią epidemiologinę situaciją, Kultūros ministerija nuolat rengia detalesnes rekomendacijas, kad padėtų kultūros sektoriui organizuoti savo veiklą. Suprantama, kad kintantis reguliavimas kelia daug iššūkių. Tačiau nuo rugsėjo 1 dienos atsisakius renginių žiūrovų ir dalyvių skaičiaus ribojimo, kultūros sektoriui grąžinamos iki suvaržymų buvusios galimybės, žinoma, nepamirštant būtinų saugumo priemonių.“
Pasak jos, Kultūros ministerija dėl papildomų lėšų, kurių poreikis susidarė dėl pandemijos, ir toliau ieško sprendimų kartu su Finansų ministerija ir Vyriausybe. J.Mikulevič taip pat teigia, jog kontaktas su kultūros įstaigomis yra palaikomas.
