„Maskaradas“ į Lietuvos teatro „aukso fondą“ įėjęs Vilniaus Mažojo teatro spektaklis pagal romantinę Michailo Lermontovo pjesę. Šis režisieriaus Rimo Tumino šedevras yra apkeliavęs daugelį pasaulio šalių – nuo Švedijos iki Italijos, nuo Pietų Korėjos iki Meksikos – ir pelnęs ne vieną prestižinį apdovanojimą, tarp jų ir lietuviškąjį „Kristoforą“ bei aukščiausią Rusijos teatro apdovanojimą „Auksinę kaukę“. Po „Maskarado“ gastrolių Didžiojoje Britanijoje 1999 m. dienraštis „The Guardian“ vilniečių trupę pavadino viena geriausių pasaulyje.
Žvelgiant į „Maskarado” pasaulinę sceninę istoriją, Rimo Tumino spektaklį galima įrašyti į žymiausių ir sėkmingiausių romantinio Michailo Lermontovo kūrinio interpretacijų sąrašą. Šiame užburiančio grožio spektaklyje, sklidiname svaigaus ir ilgesingo Chačaturiano valso garsų ir tuščioje juodoje scenos erdvėje krintančio sniego, atsispindi ne tik mūsų laikas, bet ir kultūrinė praėjusiojo amžiaus patirtis, priverčianti prisiminti Brechto ir Strehlerio teatrą, brodvėjiškus šėliojimus ir Fellini’o filmus. Rimo Tumino „Maskarade” ryškus individualus režisieriaus romantizmo pajautimas, susijęs ne vien su XIX amžiaus kultūra, o bet ir su folklorine pasaulėjauta, commedia dell’arte žanru. Šio žanro elementai kerinčiam reginiui neleidžia virsti vien sentimentalia melodrama, kuri režisieriaus rankose virsta ekscentriška tragikomedija. The Independent pastebėjo, kad „režisieriaus Rimo Tumino traktuotė atskleidžia geliančią pjesės tragediją, primenančią tuo pat metu ir „Otelą“, ir „Žiemos pasaką“, kuri rutuliojasi laukiniame, sūkuringame sniego pūgų, valsų ir elegantiškos klounados išdaigų pasaulyje”.
Režisieriaus Kirilo Glušajevo spektaklis „Motina (Vasa Železnova)“ pagal Maksimo Gorkio pjesę vadinamas išskirtiniu Mažojo teatro repertuare – režisieriui K.Glušajevui pasiryžus prisiliesti prie pačių skausmingiausių, nūdienai ypač aktualių konfliktų tarp materialinių ir dvasinių vertybių, tarp socialumo ir individualumo, atsiskleidė didžiulis teatro trupės kūrybinis potencialas. Akivaizdu, jog spektaklyje vaidinantiems aktoriams „Motinos“ pastatymas tapo unikalia galimybe sukurti išskirtinius, ilgam įsimenančius, daugelio kūrybinėje biografijoje etapiniais tapsiančius, vaidmenis.
Motiną Vasą Železnovą spektaklyje vaidina Eglė Gabrėnaitė. Dar iki premjeros režisierius K.Glušajevas akcentavo, kad Lietuvos teatre Vasą gali suvaidinti tik ji vienintelė. Aktorės Eglės Gabrėnaitės kūrybinėje biografijoje ryškiausias buvo legendinis Ranevskajos vaidmui Mažojo teatro simboliu tapusiame spektaklyje „Vyšnių sodas“. Po „Motinos (Vasos Železniovos)“ premjeros teatro kritikai akcentavo, kad: „Vasa - dar vienas svarbus darbas ir, sakytum, priešingas kur kas minkštesnei aktorės prigimčiai. Gabrėnaitė nekuria geležinės Vasos. Tarp jos ir vaikų - atstumas, kurio Vasa neperžengia net tramdydama prie jos su maldavimais pripuolusį Pavelą ar paliesdama iš dėkingumo už pavogtus Prochoro laiškus Anos ranką. Atstumas, kurį režisierius nuolat pabrėžia, suteikia Vasai dramatiškumo, stebėtojos pozicija - gniuždančios tiesos suvokimą. Neatsitiktinai spektakliui baigiantis suvirpa ir prityla aktorės balsas - prašyti vaikų meilės po visko, ką ji padarė, žeminančiai skausminga, net jei į šios Vasos lūpas Gorkis irgi įdėjo savo sakramentinę frazę: „Aš juk žmogus...“
Vilniaus mažojo teatro „Trijose seseryse“ susitinka kelios aktorių kartos: spektaklyje kartu su Gediminu Girdvainiu, Larisa Kalpokaite, Arūnu Sakalausku vaidina jaunieji trupės aktoriai Gintarė Latvėnaitė, Vaida Būtytė, Valda Bičkutė, Ramūnas Cicėnas, Jokūbas Bareikis, Leonardas Pobedonoscevas, Audrius Bružas, Mantas Vaitiekūnas ir kiti. Režisierius Rimas Tuminas čia dosniai dalijasi stebinančia savo išmone ir vaizduote, ryžtasi paradoksaliems ir netikėtiems stilistiniams sprendimams ir tarsi kuria paminklą tam, ko niekada nebebus. Antono Čechovo „Trijose seseryse“ Tuminui svarbiausia giminės, o kartu ir senosios kultūros nykimo tema. „Turiu nuojautą, kad Čechovą visą gyvenimą lydėjo jo vaikystė, vaikystės šviesa. Vaikystė švyti todėl, kad ten jautiesi saugus. Saugus, nes aplinkui savi, giminės. Nykstant giminei, prarandi tą saugumą. Mane jaudina tai, kas išnyko. Gimė mintis prarastai vaikystei, prarastam saugumui sukurti specialią aikštelę, pakylą. Ji dažniausiai tyli, kaip ir mūsų nepažadinta atmintis, bet kartais joje blyksteli svarbiausi gyvenimo epizodai“, - sako režisierius. Tačiau jis nemano nei graudinti, nei dūsauti dėl bėgančio laiko. Spektaklis kupinas teatrališko šėlsmo bei jaunatviško nutrūktgalviškumo, jis gaivus ir veržlus, šiek tiek aikštingas ir valiūkiškas, uždegantis savo beatodairiškumu ir kerintis grožiu... Jis sklidinas švelnaus neišsipildymo ir svaiginančios šventės nuotaikos, kurią kurti padeda Adomo Jacovskio scenografija ir Fausto Latėno muzika.
