Istorija kartojasi?
Spektaklio režisierė ir pjesės autorė Kristina Marija Kulinič prisipažįsta, jog karas prieš Ukrainą, spalio 7-osios išpuolis prieš Izraelio gyventojus ir po jo vykstantis karas, neramumai pažadino mintį, kad istorija kartojasi ir dabar įgavo realų pavidalą.
„Nuojautos, kas bus toliau ir ką galime padaryti, neretai prasilenkia. Įdomu tai, kad atsitraukus nuo naujienų srauto, išėjus į gatvę, atsisėdus jaukioje kavinėje atrodo, kad dienos teka įprasta vaga, nieko baisaus nevyksta: ramybė, saulė, pramogos. Bet ar išties?“, – sako režisierė.
Holokaustas ir gėdos jausmas
Pasaulyje vykstant geopolitinėms slinktims vis ima ryškėti vėl atgimstantis antisemitizmas, jo apraiškos, todėl kelti į paviršių šias temas kaip niekad būtina. Režisierė spektaklyje tiria viso to priežastis.
Rašyti pjesę K.M.Kulinič padėjo knygos, ekskursijos, atviros paskaitos. Holokaustą išgyvenusiųjų atsiminimai taip pat padėjo geriau suprasti ir įsisąmoninti šį juodąjį Lietuvos istorijos laikotarpį.
„Dalis knygų, kurias skaičiau, sudaro pjesėje kuriamų istorijų ir keliamų dilemų pagrindą. Kai kuriuos fragmentus net ir cituoju ar perfrazuoju. Visų pirma, tai Anetos Anros „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“, taip pat „Slaptoji Kauno žydų geto policijos istorija“, parašyta pačių Kauno žydų geto policijos pareigūnų, ir Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“, – vardija pjesės autorė.
Režisierė prisipažįsta, jog gilinantis į šią temą dažnai apnikdavo abejonės, ar apskritai įmanoma bent dalį to skausmo įlieti į teatro kūrinį ir kokiu būdu būtų prasminga tai daryti. Kūrybinis procesas buvęs kitoks nei ankstesni, režisierė susidūrė su dilemomis, abejonėmis, baimėmis.
„Mano pačios Holokausto suvokimas, prisipažinsiu, buvo ganėtinai mokyklinis. Skaitant medžiagą niekaip nepaliko vis didėjantis gėdos jausmas. Kaip čia taip išėjo, kad žmonių, patyrusių ir išgyvenusių tokią tragediją, žmonių, su kuriais prasilenkdavau gatvėje ar net spektakliuose, žmonių, kurie iki Antrojo pasaulinio karo sudarė milžinišką dalį Lietuvos visuomenės, tragedijos suvokimo mano sąmonėje nėra. Suvokimo, kas čia vyko ir kokią svarbią visuomenės dalį praradome, beveik nebuvo“, – svarsto K.M.Kulinič.
Ką apie visa tai pasakytų hipsteris?
Pjesės personažai yra šiandienos hipsteriai, bandantys kurti savo gyvenimus. Vienas iš rūpimų klausimų – kas yra svarbiau, norint išvengti tokių baisybių kaip Holokaustas pasikartojimo? Ar istorinių faktų išmanymas, ar savęs, kaip labai sudėtingos ir prieštaringos būtybės, pažinimas?
Po Holokausto kurį laiką, ypač Vakarų visuomenėse, buvo keliami klausimai: kaip tokio masto dalykai galėjo įvykti? Kaip tokia didelė dalis paprastų, vidutiniškų, psichiškai sveikų žmonių galėjo vykdyti tokius žiaurius nusikaltimus? Tokie ir panašūs klausimai kyla ir pjesės veikėjams, kurie pjesės eigoje susipažįsta su savo protėvių istorijomis, kurios prieš atsiduriant postkatastrofos erdvėje jų atminty neegzistavo.
Du jaunuoliai, istorijos mokytoja Marija ir kareivis Julius, yra įstrigę neapibrėžtoje erdvėje, primenančioje XXI a. Vilniaus senamiesčio lauko kavinę. Kaip čia atsidūrė, kaip gyveno iki tol – balta dėmė. Vienintelis atsiminimas – judviejų pirmas pasimatymas... buvusiame žydų gete.
Spektaklyje ryški sapniška, magiškojo realizmo stilistika, kuri padeda konstruoti bei atskleisti Holokausto problematikos, jos suvokimo lakumą, sudėtingumą.
Anot režisierės, publika yra esminis elementas, užbaigiantis kūrinį. Autorė tikisi, kad pavyks pasiekti atvirą, jautrų žiūrovą, kuris turi drąsos susidurti su nepatogiais klausimais, jausmais, ir teigia, kad svarbu tyrinėti nepatogias detales apie Holokaustą Lietuvoje – tai mus padarys tik stipresnius.
Kristina Marija Kulinič – jaunosios kartos aktorė, dramaturgė, režisierė. Kūrybinį kelią pradėjo kaip teatro aktorė ir performanso menininkė. Jos amplitudė plati – nuo klasikinių teatro formų, iki eksperimentinio teatro.
Ji yra dalyvavusi performansų festivaliuose „Creature“, „Warsaw International Performance Art Weekend“, „Sofia Underground“. Ypač dominusios teatro ir performanso meno sintezės paieškos atsitraukusios į antrą planą, tačiau vis dar daro įtaką menininkės kuriamai estetikai.
Kaip dramaturgė ir pjesių autorė dirbo asociacijoje „Teatronas“, „Artūro Areimos teatras“, „No Shoes“, Latvijos nacionaliniame dramos teatruose. 2017 m. parašė savo pirmąjį tekstą performansui „Window Shopping“, pjeses „Dedukas“, „Tikslai ir uždaviniai“, „Geras oras, jei per daug negalvoji“, kurioms būdinga buitiško, sapniško, „minčiasrautiško“ kalbėjimo samplaika.
Kūrybinė spektaklio grupė: režisierė – Kristina Marija Kulinič, scenografijos ir kostiumų dailininkė – Karolina Klimavičiūtė, videomenininkas – Kristijonas Dirsė, kompozitorė – Monika Poderytė, šviesų dailininkas – Ramūnas Nėnius. Vaidina – Edita Gončarova ir Dovydas Stončius.
Spektaklis bus rodomas lietuvių kalba.
