Per pastaruosius metus šis teatras ne kartą buvo atsidūręs politikų, žiniasklaidos bei visuomenės dėmesio centre. Rusijos pradėtas karas Ukrainoje Kultūros ministeriją paskatino senąjį Lietuvos rusų dramos teatro pavadinimą pakeisti nauju. Tai, anot teatro vadovės, buvo neišvengiama ir natūrali reakcija į pasikeitusį pasaulį, todėl šio pokyčio ji nevertina kaip bausmės, bet priima kaip naują galimybę.
Žiežirbų viešojoje erdvėje sukėlė ir rusų autorių, kurių kūriniai rodomi teatre, pozicija dėl karo Ukrainoje. Šių metų pradžioje atšaukus net septynis spektaklius, po kelių mėnesių dalis jų vis dėlto buvo sugrąžinta atgal į repertuarą. Anot O.Polevikovos, tokį sprendimą teatras priėmė patikrinę visą informaciją – dalis jos tiesiog nepasitvirtino.
-
Seksualumas sovietmečiu: aktų propaganda, pikantiškos „laukinių“ nuotraukos ir vulgariosios pogrindžio „grožybės“
-
Lietuvių poetas, didžiąją kūrybos dalį parašęs rusiškai: kaip šiandien skaityti Jurgį Baltrušaitį?
-
LTMKS pirmininkė Danutė Gambickaitė: „Dėl didesnio finansavimo kovoti turėtumėm ir mes, kultūrininkai, patys“
Maža to, teatro vadovė pažymėjo, kad šiandien yra svarbu remti Rusijos kūrėjus, kurie atvirai pasisako prieš Kremliaus vykdomą politiką ir suteikti jiems galimybę kalbėti. Tai, jos teigimu, niekaip neprieštarauja Lietuvos paramai Ukrainoje.
Kalbėdama apie rusų kalbos vartojimą teatre bei už jo ribų, pašnekovė teigė, kad istorinės aplinkybės nulėmė, jog Lietuvoje gyvena ne viena tautinė mažuma, kurios gimtoji ar viena pirmųjų kalbų yra būtent rusų, todėl be galo svarbu yra rusų kalbą ir Lietuvos rusakalbius atskirti nuo Rusijos.
Pasak O.Polevikovos, dėl karo Ukrainoje bei politinės situacijos Baltarusijoje, šiandien Vilniuje gyvena nemažai pabėgėlių iš šių šalių, todėl būtent rusų kalba yra viena iš jungčių, per kurią gali vykti žmogiškas santykis ir kūrybinis bendradarbiavimas. Tai, teatro vadovės manymu, kaip tik yra viena iš Vilniaus senojo teatro misijų.
Vadovautis tiesa
– Praėjusį savaitgalį teatre įvyko Ukrainos režisieriaus Viktoro Marvino spektaklio „Šeimyninės scenos“ premjera. Tačiau šeštadienį spektaklis nebuvo parodytas, o premjera įvyko tik sekmadienį. Kas nutiko?
– Dėl techninių priežasčių spektaklio premjera iš šeštadienio buvo nukelta į sekmadienį. Tai buvo susiję su pirmą kartą visuomenei atverta nauja teatro sale „M8“. Iki tol joje repetuodavo ir savo spektaklius rodė baltarusių aktoriai iš Gardino teatro, kurie dėl politinių priežasčių buvo priversti išvykti iš savo šalies ir apsistoti Vilniuje. Tad spektaklio „Šeimyninės scenos“ premjera nebuvo atšaukta, o tik perkelta viena diena vėliau.
– Šio spektaklio centre yra į gimtąjį miestelį po karo grįžtantis rusas ir jo gyvenimas. Kyla labai natūralus klausimas – kodėl dabar, Rusijos vykdomo karo prieš Ukrainą akivaizdoje, rodote spektaklį, kuriame žiūrovas tartum turėtų tapatintis, o gal net atjausti tai, kas daugelio sąmonėje šiandien siejama su totaliu blogiu?
– Išties tai labai svarbus klausimas – apie tai mes daug kalbėjome tiek su režisieriumi, tiek ir su visa kūrybine grupe. Tematinė spektaklio riba gali pasirodyti labai slidi ir nenorom čia buvo galima išreikšti ir tai, apie ką kūrėjai net nesusimąstė.
Kaip nepriimti karo kaip normos, nesusitaikyti su juo – tai, mano galva, viena pagrindinių šio spektaklio idėjų ir pamokų.
Vis dėlto, galiu tvirtai pasakyti, kad spektaklio idėja yra labai aiški ir nedviprasmiška: žmogus po karo grįžta namo, tačiau gyvenimas čia nebeprasideda. Gyvenimo, ramybės, laimės nebėra ir nebegali būti po visų žudynių, naikinimo ir kančios, kurią savo rankomis jis sukėlė kitiems.
Po spektaklio aš pati išėjau su klausimu, ką galime padaryti, kad sustabdytume šią įvykių grandinę, ar įmanoma pakeisti situaciją, kad tai greičiau baigtųsi. Šis kūrinys tartum padeda atnaujinti požiūrį į karą – tai vyksta jau daugiau nei metus, esame pavargę ir atbukę nuo šios informacijos, nebenorime apie tai galvoti. Kaip nepriimti karo kaip normos, nesusitaikyti su juo – tai, mano galva, viena pagrindinių šio spektaklio idėjų ir pamokų.
– Ar dabar teatre svarstydami apie naujus pastatymus, nesusiduriate su savicenzūra – o kaipgi tai gali būti interpretuota karo fone ar, neduok Dieve, mus supras neteisingai?
– Savicenzūra – baisiausias dalykas, kuris gali nutikti teatre, o ir apskritai bet kuriame mene. Nors tavo saviraiškos laisvė nėra varžoma, tačiau tu pats nusprendi įjungti stabdžius ir dėl šventos ramybės ar kitų priežasčių imi varžyti save siekdamas kažkam įtikti ir patikti. Tam tikra prasme tai net baisiau už cenzūrą.
Karo aplinkybės ir padidintas dėmesys mūsų teatrui įpareigoja apie galimas žiūrovų reakcijas į spektaklius mąstyti dar atidžiau.
Tačiau yra viena svarbi taisyklė: kai kalbančiojo nesupranta, kaltas yra jis pats, nes parinko ne tuos žodžius, neatskleidė minties, kurią norėjo pasakyti arba tiesiog nebuvo tikslus. Štai kodėl svarstyti apie tai, kaip tave supras žiūrovas, ar perskaitys mintį, ar ta mintis iškomunikuota pakankamai aiškiai – tai yra mūsų atsakomybė ir teatre apie tai mes visada diskutuojame.
Vis dėlto karo aplinkybės ir padidintas dėmesys mūsų teatrui įpareigoja apie tai mąstyti dar atidžiau.
– O kaip dėl cenzūros? Ar jaučiatės ją patiriantys?
– Nevadinčiau to cenzūra, tačiau spaudimą mūsų teatras tikrai patiria. Tai kyla iš kai kurių politikų, dalies visuomenės, vieno kito žurnalisto. Bet tai nėra kažkoks totalinis reiškinys, labiau pavieniai atvejai.
Kita vertus, jaučiame ir didelį palaikymą tam, ką darome. Todėl svarbu nesikoncentruoti vien į negatyvius balsus, kurie ieško blusų ten, kur jų nėra.
Tad svarbiausia mūsų užduotis šiandien – vadovautis tiesa ir judėti jos diktuojama trajektorija tiek bendraujant su autoriais, tiek visuomene.
Žinoma, mes jaučiame atsakomybę ir privalome atsakyti į su mūsų teatru susijusius klausimus, jo repertuarą bei veiklą. Deja, neretai pasitaiko, kad ta informacija, kuri mums ar visuomenei pateikiama kaip faktai, būna nepatikrinta, netiksli, o mums tenka atsimušinėti ir gintis nuo klaidinančių naujienų. Tai, žinoma, vargina. O kartu verčia likti budriems ir nepasiduoti emociniam bei informaciniam chaosui.
Tad svarbiausia mūsų užduotis šiandien – vadovautis tiesa ir judėti jos diktuojama trajektorija tiek bendraujant su autoriais, tiek visuomene. Ir nepasiduoti nei cenzūrai, nei savicenzūrai – juk kitaip būtų pažeisti esminiai demokratinės valstybės principai.
Ne bausmė, o galimybė
– Prieš pusę metų teatras pakeitė pavadinimą ir iš Lietuvos rusų dramos teatro virto Vilniaus senuoju teatru. O ar kas nors pasikeitė be pavadinimo?
– Kažkas pokyčius norėjo pamatyti jau kitą dieną po pavadinimo pakeitimo, tačiau teatre niekas nevyksta taip greitai. Pakeisti pavadinimą, kaip ir žmogui pakeisti vardą, nėra kasdienis ir įprastas dalykas.
Nors supratome šio pokyčio būtinybę, priėmėme tai ir ilgalaikėje perspektyvoje matome naudą. Vis dėlto, tiek administracijai, tiek trupei reikėjo laiko emocijoms nuraminti bei susivokti, kur esame šiandien.
Beje, jokios abejonės, su naujuoju pavadinimu reikia susigyventi, pasibūti, o atsiribojus nuo kasdienių įvykių, pažvelgti į visa tai iš šono – tai suteikia naują požiūrį.
Kažkas pokyčius norėjo pamatyti jau kitą dieną po pavadinimo pakeitimo, tačiau teatre niekas nevyksta taip greitai.
Vis dėlto, noriu pabrėžti, kad pavadinimo pakeitimą vertinu ne kaip bausmę, bet kaip naują galimybę, kurią būtina išnaudoti.
Ką aš šiandien suvokiu kaip Vilniaus senąjį teatrą? Tai, visų pirma, teatras, kuris išlaiko tradicijas: teatro mokyklos, profesijos suvokimo, kūrybinio kolektyvo branduolio. Išties mūsų teatre yra daug tradicijų, kurias verta išsaugoti ir tęsti.
Dalyvaudama konkurse į vadovus, savo vizijoje teatrą įvardijau kaip atvirą erdvę kultūrų susitikimui. Ir jei baltarusio autoriaus parašytą pjesę mūsų teatre rusų kalba statytų lenkų režisierius – tai būtų viena iš šios vizijos įgyvendinimo formų.
Kita vertus, tai, kad mūsų teatre rodomas spektaklis vaikams lietuvių kalba, niekaip nesusijęs su teatro pavadinimo pakeitimu. Lygiai taip pat ir baltarusių aktorių repeticijos bei vaidinimai ar rudenį planuojamas spektaklis vaikams ukrainiečių kalba, kuriame vaidins Lietuvoje šiuo metu apsistoję Ukrainos aktoriai. Tai yra natūrali reakcija į besikeičiantį pasaulį. O pavadinimo pakeitimas – tik viena iš to pokyčio išraiškų.
Mūsų teatro, jo repertuaro, bendruomenės negalima atskirti nuo visos Lietuvos visuomenės. Esame dalis ir tai atsispindi mūsų teatro gyvenime.
Svarbu pabrėžti, kad šis teatras visada buvo ir liks Lietuvos teatras – ne Rusijos. Mes gyvename tokiomis nuotaikomis, vertybėmis bei idėjomis, kurios yra bendros demokratinei mūsų valstybei. Šia prasme mūsų teatro, jo repertuaro, bendruomenės negalima atskirti nuo visos Lietuvos visuomenės. Esame dalis ir tai atsispindi mūsų teatro gyvenime.
Spektakliai – sustabdyti, išbraukti ir sugrįžę
– Kaip tik dėl repertuaro ir rusų autorių spektaklių pastaraisiais metais jūsų teatras vis atsiduria dėmesio centre. Aiškumo dėlei gal galite dabar įvardyti, kokių spektaklių ir dėl kokių priežasčių atsisakėte, o kokie buvo sugrąžinti į sceną ir toliau yra vaidinami?
– Pirmasis spektaklis, kurį dar praėjusiais metais išbraukėme iš savo repertuaro, buvo pagal rašytojo Vasilijaus Šukšino apsakymus sukurta režisieriaus Vladimiro Gurfinkelio „Valia“. Tokį sprendimą lėmė rašytojo autorinių teisių paveldėtojos, jo dukros, pozicija dėl karo Ukrainoje, kuri mums buvo visiškai nepriimtina.
Šių metų sausio mėnesį iš LRT žurnalistės gavome informaciją apie kai kurių mūsų teatre rodomų spektaklių autorius ir „dviprasmišką“ jų situaciją. Atsižvelgdami į tai mes iškart sustabdėme septynių spektaklių rodymą ir nedelsdami ėmėme tikrinti mums pateiktą informaciją.
Po padidinamuoju stiklu tuomet atsidūrė septyni spektakliai.
Po padidinamuoju stiklu tuomet atsidūrė šie spektakliai: režisieriaus Agniaus Jankevičiaus „Prakeikta meilė“ pagal Pavelo Sanajevo apysaką, režisierės Leros Surkovos pagal dramaturgo Aleksejaus Žitkovskio kūrinį sukurtas „Kalniukas“, režisieriaus Filippo Loso „Utopija“ pagal Michailą Durnenkovą, režisieriaus Vladimiro Gurfinkelio spektaklis „Atminimo malda“ pagal Šolomo Aleichemo kūrinius, Aleksejaus Uteganovo spektaklis vaikams „Katės namai“, sukurtas pagal Samuilį Maršaką, pagal Aleksandro Puškino kūrinį pastatytas Piotro Vasiljevo spektaklis „Pasaka apie carą Saltaną“ bei režisierės Julianos Laikovos spektaklis vaikams „Triušis Edvardas“.
Po atliktos revizijos paaiškėjo, kad dalis informacijos išties pasitvirtino ir mes ėmėmės atitinkamų veiksmų. Tačiau kita dalis informacijos buvo šališka ir net klaidinga.
Visų pirma, mes atsisakėme spektaklio „Prakeikta meilė“. Karo pradžioje jo autorius P.Sanajevas pareiškė, kad nuo šiol jis turi būti laikomas Ukrainos rašytoju, bet laikui bėgant savo socialiniame tinkle prirašė visokių nepriimtinų dalykų. Patikrinę šią informaciją spektaklį visiškai išėmėme iš savo repertuaro.
Mūsų sprendimas niekaip neprieštarauja ir Lietuvos Kultūros ministerijos išplatintoms gairėms dėl bendradarbiavimo su kūrėjais iš Rusijos.
Dramaturgui A.Žitkovskiui mesti kaltinimai dėl jo pozicijos karo atžvilgiu buvo neteisingi: jis iki šiol atvirai smerkia Kremliaus režimą. Spektaklio režisierė iš Latvijos L.Surkova mus patikino, kad Rusijoje nedirba ir nedirbs. Tad išimti spektaklį „Kalniukas“ dėl politinių priežasčių mes neturėjome jokių priežasčių, todėl kūrinį į repertuarą grąžinome.
Toks mūsų sprendimas niekaip neprieštarauja ir Lietuvos kultūros ministerijos išplatintoms gairėms dėl bendradarbiavimo su kūrėjais iš Rusijos – jis įmanomas tais atvejais, kai menininkai atvirai remia Ukrainą ir viešai pasisako prieš Kremliaus politiką.
Mano manymu, atsisakyti tokių autorių kūrinių būtų savicenzūra ir net savotiška paslauga nusikalstamam Kremliaus režimui. Pasakyčiau dar tvirčiau: tokius žmones mes turime remti, palaikyti ir tai niekaip neprieštarauja mūsų paramai Ukrainai.
Michailo Durnenkovo spektaklio „Utopija“ atveju problema buvo ne paties režisieriaus pozicija. Dramaturgas vienas pirmųjų pasmerkė karą Ukrainoje ir palinkėjo Rusijai žlugti – dėl to jis iškart sulaukė griežtos valdžios reakcijos, buvo išmestas iš visų užimamų pareigų, todėl išvyko iš šalies ir šiuo metu gyvena Suomijoje. Žurnalistės klausimai buvo šio spektaklio dailininkei, tačiau ir jos pozicija mums abejonių nesukėlė. Visgi šio spektaklio neberodysime, bet ne dėl politinių priežasčių, o tiesiog norėdami atnaujinti savo repertuarą. Lygiai tas pats ir su spektakliu „Katės namai“.
Leidimą rodyti „Atminimo maldą“ turime iki šių metų pabaigos. Šis spektaklis mūsų repertuare labai svarbus, jis pastatytas Holokausto metinių minėjimui, o jame kalbama svarbia ir aktualia žydų tema. Už šį spektaklį nemokame jokių autorinių honorarų, tad jis taip pat sugrįžo į teatro repertuarą ir bus rodomas bent jau iki šių metų pabaigos. Kas vėliau nutiks su šiuo spektakliu – parodys laikas.
Atsisakyti tokių autorių kūrinių būtų savicenzūra ir net savotiška paslauga nusikalstamam Kremliaus režimui.
Su spektaklio „Triušis Edvardas“ kūrybine komanda mes neturime jokių ryšių, jiems nėra mokami honorarai, kurie vienaip ar kitaip mokesčių pavidalu papildytų Rusijos biudžetą, todėl šį puikų spektaklį į repertuarą sugrąžinome.
Piotro Vasiljevo spektaklis „Pasaka apie carą Saltaną“ yra praradęs aktualumą, jo rodymą sustabdėme, tačiau dėl nurašymo kol kas galutinio sprendimo dar nepriėmėm.
Svarbu pažymėti, kad visais šiais atvejais argumentas rodyti ar nerodyti spektaklius buvo ne jo turinys, bet autoriaus ar autorių pozicija dėl karo Ukrainoje. Žinoma, šiame kontekste dirgikliu taip pat tapo ir rusų autoriai bei pati rusų kalba. Suprantu, kad klausimų dėl repertuaro ar autorių gali kilti ir ateityje. Tačiau svarbiausia yra išsiaiškinti objektyvią informaciją ir ją priimti. Tačiau pagrindo kažkuo kaltinti mūsų teatrą šiandien nėra.
Ar Putinui priklauso ir rusų kalba?
– Praėjusią savaitę žiniasklaidoje buvo paviešintas prieš kelerius metus parengtas strateginis Kremliaus dokumentas, dėl įtakos Baltijos šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Tarp humanitarinių priemonių čia kalbama apie rusiškos kultūros plėtrą Lietuvoje, būtinybę stiprinti vietos rusų ryšius su istorine tėvyne bei rusų kalbos, švietimo tinklo išsaugojimą. Sakykite, kaip šiame kontekste atrodo jūsų teatras? Ar nesijaučiate minkštosios galios įrankiu?
– Tiesą sakant, nieko apie šį dokumentą nesu girdėjusi.
Bet ar tai reiškia, kad šis slaptas, svetimoje šalyje sukurtas dokumentas, kurio autoriai yra nusikaltėliai, iš manęs – nepriklausomos Lietuvos pilietės – gali atimti mano gimtąją rusų kalbą? Ar dėl tos strategijos turėčiau atsisakyti to, kas yra mano tapatybės dalis? O gal norite pasakyti, kad Putinui ir priklauso rusų kalba, jis yra jos šeimininkas? Tuo tarpu aš – Lietuvos rusakalbė – automatiškai tampu ir Putino strategijos dalyve?
Tikra ne!
Šiandien Lietuvoje labai svarbu atskirti rusų kalbą nuo Rusijos bei Putino – jiems nepriklauso Lietuvos kultūra.
Šiandien Lietuvoje labai svarbu atskirti rusų kalbą nuo Rusijos bei Putino – jiems nepriklauso Lietuvos kultūra. Lietuvos rusakalbiai yra integrali Lietuvos valstybės dalis. Tad ir mūsų teatro veikla yra ne Rusijos, o Lietuvos kultūros dalis.
Išties spektakliai mūsų teatre yra rodomi rusų kalba, bet tai nulėmė istorinės aplinkybės. Juk rusų kalbą kaip gimtąją ar vieną pirmųjų Lietuvoje įvardija ne tik vietiniai rusai, bet ir baltarusiai, ukrainiečiai, lenkai, žydai. Dar kartą pabrėšiu, tai neturi nieko bendra su dabartine Rusija kaip valstybe.
– Teatrui ėmėte vadovauti 2018 metais. Sakykite, ar per tą laiką teatras turėjo kokių nors reikalų su Rusijos ambasada?
– Ne. Jokių ryšių, jokių dovanų, jokių santykių nebuvo ir negalėjo būti.
Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad gimusi devintojo dešimtmečio pradžioje aš gerai pamenu Lietuvos kelią į Nepriklausomybę. Maža to, tiek mano tėvams, tiek ir man pačiai 1990-aisiais ar 1991-aisiais buvo aišku, kas vyksta ir kur yra tiesa.
Tuo metu su tėvais gyvenau tarp televizijos bokšto ir Spaudos rūmų, todėl vaikystėje visi svarbiausi įvykiai vyko visai šalia manęs ir tai tapo mano gyvenimo dalimi tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme.
Gaila, kad kiekvieną kartą vis dar turiu įrodinėti savo lojalumą.
Puikiai pamenu ir kaip 1991 sausio 13-osios naktį aš, tuomet dešimtmetė, su savo pussesere ir mama likome namuose, o kartu su mumis gyvenę mamos brolis ir jo žmona išėjo saugoti televizijos bokšto. Tad kaip aš save galiu atskirti nuo šios istorijos? Tai neįmanoma. Gaila, kad kiekvieną kartą vis dar turiu įrodinėti savo lojalumą ir t.t.
– Dabar per padidinamąjį stiklą žiūrima į visa tai, kas rusiška, ir tai, matyt, taip pat gan natūralu blogio, kuris vykdomas Ukrainoje, akivaizdoje. Štai kodėl net pasigirsta raginimų mokyklose mažinti rusų kalbos mokymo apimtis. Kaip jūs matote šią situaciją teatre, kuriame didžioji dalis spektaklių rodomi rusiškai?
– Racionaliai aš suprantu tas nuotaikas ir reakcijas, kurios šiandien Lietuvos visuomenėje kyla galvojant apie rusų kalbą. Tačiau išmesti, uždrausti ar apriboti yra gan primityvu ir paprasta. Žymiai sudėtingiau, daugiau pastangų, laiko ir kūrybos reikalauja tai, kas skatina integraciją ir kas geba jungti, o ne skaldyti.
Pati auginu tris vaikus ir norėčiau, kad jie kalbėtų kuo daugiau kalbų. Rusų, lietuvių ir anglų – tai, bent jau mūsų šeimoje, tartum savaime suprantamas dalykas. Tačiau dabartiniame pasaulyje ir to gali būti per maža. Juk joks google transleitas nesukurs žmogiškojo ryšio.
Išmesti, uždrausti ar apriboti yra gan primityvu ir paprasta. Žymiai sudėtingiau, daugiau pastangų, laiko ir kūrybos reikalauja tai, kas skatina integraciją.
Štai kodėl nepritariu masiniam rusų kalbos atsisakymui. Juk neatsitiktinai senolių išmintis sako, kad to, ko išmoksi, ant pečių nenešiosi. Mums kaip visuomenei turėtų rūpėti ne kokios nors kalbos atsisakymas, o tai, kad mūsų pačių vaikai, baigę mokyklą, turėtų bent trijų ar keturių kalbų pagrindus.
– Bet juk kaip tik dėl rusų kalbos – neretai vienintelės, kurią moka – žmonės, nepriklausomoje Lietuvoje gyvenantys jau daugiau nei tris dešimtmečius, iki šiol yra išlikę iš Rusijos tebeplaukiančios informacijos įtakoje.
– Kalbant apie rusakalbius, ypač vyresnio amžiaus Lietuvos piliečius, šiandien vis dar labai aktualu turėti būtent jiems skirtą alternatyvią informaciją rusų kalba, kuri būtų atsvara Rusijos propagandai. Ar tuo mūsų valstybė rūpinosi anksčiau – deja, ne.
Būtent todėl šio karo kontekste mūsų teatro misija tampa dar svarbesnė. Juk mes pateikiame turinį rusų kalba ir jis yra kokybiškas. Jei to nebus, žmonės informacijos ieškos kitur. O ką ir kur jie ras – tai jau visiškai nekontroliuojama situacija.
Šiame teatre mes neskirstome savo auditorijos pagal kalbą ir nesiorientuojame vien į rusus ar tik rusakalbę publiką.
Teatro užduotis kelti klausimus ir kalbėti apie tiesą. Ir jei žmogus, atėjęs į teatrą iš savojo burbulo, čia ras alternatyvų požiūrį, kuris privers jį susimąstyti – tai jau tikrai bus didelis laimėjimas.
Tačiau šiame teatre mes neskirstome savo auditorijos pagal kalbą ir nesiorientuojame vien į rusus ar tik rusakalbę publiką. Prieš spektaklį ar pertraukų metu teatro koridoriuose galima išgirsti žmones kalbant įvairiomis kalbomis. Taip pat ir lietuvių.Tie, kas nesupranta rusų kalbos, spektaklius žiūri skaitydami titrus lietuviškai, tad kalba jau seniai nebėra jokia kliūtis.
Duotybė, kuri jungia
– Teatro pavadinimo pakeitimą Kultūros ministerija tartum siejo su tuo, kad šis teatras turėtų užtikrinti visų „tautinių bendrijų kultūros teatro tradicijas ir jų sklaidą“. Kaip jūs pati tai matote praktikoje? Ar rusų kalba šiandien išties gali tapti lietuvius, rusus, ukrainiečius, baltarusius, lenkus, žydus jungiančiu veiksniu?
– Dabartinės realijos akivaizdžiai rodo, kad per pastaruosius metus bent jau Vilniaus gatvėse rusų kalba tapo žymiai dažniau girdima. Be jokios abejonės, tai nulėmė ne tik karas Ukrainoje, bet ir prieš kelerius metus vykę protestai Baltarusijoje.
Šiandien tautinių mažumų koncentracija Vilniuje tapo gerokai didesnė, o didžiąja dalimi juos visus jungia būtent rusų kalba. Tai yra rusus, baltarusius, ukrainiečius vienijanti duotybė. Ar dėl to turėtume atsiprašinėti ir jaustis kaltais?
Šiandien tautinių mažumų koncentracija Vilniuje tapo gerokai didesnė, o didžiąja dalimi juos visus jungia būtent rusų kalba.
Visi esame girdėję posakį „kai ginklai žvanga – mūzos tyli“. Tačiau dabar mes pamatėme, kad tai nėra visiška tiesa. Nors politika ir visuomenės nuotaika yra svarbus faktorius, tačiau į teatrą ateina labai konkretus žmogus ir būtent jam mes ir dirbame.
Teatras ir apskritai menas sukrečiančias ir tragiškas akimirkas išgyvenusiems žmonėms bent kelioms valandoms gali tapti priebėga nuo juos slegiančios tikrovės ir galimybe patirti kažką šviesaus, gražaus ir gero. Teatras yra viena tų formų, kuri padeda atgauti jėgas, atgaivina dvasią ir leidžia susitikti su kitu, pažinti ir suprasti.
Kad Vilniaus senasis teatras kažkada turėtų kelias profesionalias trupes – man tai atrodo nerealu. Pagrindinė teatro kūrybinė veikla turėtų suktis apie čia dirbančią trupę. Tačiau bendradarbiavimas su skirtingų mažumų, laikinai ar suvisam Lietuvoje apsistojusiais baltarusiais ar ukrainiečiais yra būtinas. Tam reikalingi kūrybiniai sprendimai ir esu tikra, kad su laiku jų bus tik daugiau.
Šiandien man žymiai įdomiau mąstyti ne apie tai, kokį spektaklį reikia išbraukti iš mūsų repertuaro, bet apie tai, kokį teatrą norime kurti dabar, pasikeitusiame pasaulyje.
Nebejoju, kad ilgainiui karas baigsis Ukrainos pergale, baltarusiai atsikratys savo tirono ir mes galėsime žymiai laisviau bendrauti ir bendradarbiauti. Kita vertus, kiek daug per pastaruosius metus sužinojome naujo ir negirdėto apie Ukrainos meną, literatūrą, teatrą... Santykis ir kūrybinė apykaita jau vyksta ir ją reikia dar labiau skatinti.
Todėl šiandien man žymiai įdomiau mąstyti ne apie tai, kokį spektaklį reikia išbraukti iš mūsų repertuaro, bet apie tai, kokį teatrą norime kurti dabar, pasikeitusiame pasaulyje. Kaip užtikrinti ir kūrybiškai išnaudoti tą bendrumo poreikį, kuris mus jungia tiek su laisve mylinčiais ukrainiečiais, tiek baltarusiais, tiek rusais ar rusakalbiais Lietuvos piliečiais.
Apie kokį pasaulį mes svajojame, kokiame norime gyventi, galų gale, kokį paliksime savo vaikams – apie tai turime mąstyti jau dabar, o ne tada, kai šis karas pasibaigs.
– Šiais metais baigiasi jūsų penkerių metų vadovavimo teatrui kadencija. Ar ketinate dalyvauti naujuose rinkimuose ir siekti antros kadencijos?
– Mano darbo sutartis baigiasi rugpjūčio pradžioje, vadinasi, birželio mėnesį Kultūros ministerija turėtų paskelbti naują konkursą. Aš turiu minčių, idėjų ir vizijų, koks šis teatras galėtų būti ateityje. Ir jei nuspręsčiau dalyvauti konkurse, tai jau būtų visiškai kitas požiūris, nei tas, su kuriuo atėjau čia dirbti prieš penkerius metus.
Santykis ir kūrybinė apykaita jau vyksta ir ją reikia dar labiau skatinti.
Ir tai, žinoma, nieko keista. Juk per šiuos penkerius metus teko išgyventi ypač sudėtingų laikotarpių: pandemiją ir du karantinus, karą, teatro pavadinimo keitimą ir su visu tuo susijusius iššūkius. Na, o dar prie viso to ir kūdikio gimimas... Tačiau kadangi tai jau išgyvenau...
Teatre gyvenimas nesustoja ir mes čia visada mąstome sezonui ar dviem į priekį. Tad su komanda jau deriname šio teatro ateities perspektyvas. Tai natūralu – toks yra teatro darbų ciklas.
Na, o grįžtant prie jūsų klausimo, tai dabar turiu bent kelis scenarijus. Ar sieksiu antros kadencijos – parodys netolimas laikas.
