Apie tai rašoma pranešime žiniasklaidai.
Psichologinis romanas „Daktaras Glasas“ (1905 m.) – aštrių diskusijų Švedijos visuomenėję sukėlęs, į daugybę kalbų išverstas ir autorių tarptautiniu mastu išgarsinęs kūrinys. Romanas parašytas daktaro dienoraščių forma. Juose skleidžiasi ne tik Glaso kasdienybė, buities įspūdžiai ir būties apmąstymai, bet ir kritiškas žvilgsnis į jį supančią aplinką: ligonius, draugus, visuomenę. Glaso „taikiniu“ dienoraščiuose tampa įvairūs visuomenės prietarai, sustabarėjusios tradicijos, žmonių veidmainiškumas.
Pasak spektaklio režisieriaus ir inscenizacijos autoriaus Rolando Kazlo, jau seniai ketinusio scenoje realizuoti šią medžiagą: „Romane keliama labai daug svarbių klausimų: pasirinkimo, pareigos, eutanazijos, aborto, nusikaltimo ir bausmės, sąžinės ir, kas atrodo svarbiausia, ištikimybės. Egzistuoja kažkokios ribos ir profesijoje, ir gyvenime. Etinės ribos, kurių vis dėlto nereikėtų peržengti. Bet jeigu jos peržengiamos, aišku, yra ir kažkokios pasekmės – pagrindinis herojus susiduria su tuo. Dar vienas klausimas, ar gydytojas gali išspręsti visas žmonių problemas? Ir kiek giliai jis gali įsitraukti į paciento gyvenimą? Dažnai mes patys save susargdiname ir patys galime pasveikti.“
Sudėtingą Daktaro Glaso vaidmenį kuria jaunas, dar mažai žinomas aktorius, Jono Vaitkaus mokinys Mantas Barvičius. „Jau po kelių susitikimų supratau, kad jam šitas vaidmuo bus kaip tik. Kada gi, jei ne jaunystėje, imtis didelių vaidmenų? Tai yra labai imlus, gabus, taktiškas žmogus ir, man regis, labai įdomus aktorius. Galbūt ne iš karto viskas pavyks, bet šitas vaidmuo jam suteiks galimybę augti – ir kaip žmogui, ir kaip aktoriui“, – teigia režisierius.
Kitą pagrindinį – Helgos Gregorijus – vaidmenį kuria Jaunimo teatro aktorė Jonė Dambrauskaitė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi lėlininkų kursą ir jau vaidinusi šio režisieriaus spektaklyje „Raštininkas Bartlbis“. Pasak jos: „Helga labai įvairi moteris: ji vilioja, manipuliuoja, pyksta, jaučiasi įžeista, pasidavusi. Ji užtikrintai siekia savo tikslo, bet yra visiškai pasiklydusi tarp savo norų. Tikiuosi, žiūrovui ji bus atpažįstama kaip jauna, ieškanti ir mylinti moteris, kokią ją bandau sukurti.“
Spektaklio scenografijos ir kostiumų dailininkė, ištikima režisieriaus bendražygė Neringa Keršulytė – visų R.Kazlo statytų spektaklių scenografė. Pasak jos: „Su „Daktaru Glasu“ R.Kazlas mane supažindino prieš gerą dešimtmetį. Pirmiausia mane pagavo romano atmosfera. Tai kūrinys, kurį reikia kaip reikiant patyrinėti – kaip seną dagerotipą. Dirbant su šiuo spektakliu man svarbu kuo tiksliau sukurti reikiamą emocinį lauką – erdvės sprendimais, kostiumais, šviesotamsa užpiešti eskizą scenoje. Paveikslą, kuris būtų paveikus, įdomus, tikslus. Norisi taupumo ir griežtumo“, – pasakoja N.Keršulytė.
