Čia, Italijoje, E.Nekrošiaus laukė premjera, aktoriai, repeticijos. Ir didinga, unikali scena Vezuvijaus pelenuose palaidotame Antikos mieste Pompėjoje. Birželio mėnesį lietuvių režisierius būtų pakvietęs į premjerą – „Edipas Kolone“ pagal italų autoriaus Ruggero Cappuccio knygą.
Italija pastebi keistą ir dramatišką sutapimą: „Edipas Kolone“ – tai paskutinė Sofoklio drama, kurią 406 metais prieš Kristų parašęs didysis graikų tragikas mirė, taip ir neišvydęs pastatymo scenoje. Prie šio kūrinio paskutinėmis savo gyvenimo dienomis dirbo ir Eimuntas Nekrošius. Bet Pompėjos scenoje išvysti savo pastatymo nebespėjo. Gruodžio 10-ąją turėjo įžengti į Neapolio teatrą „Mercadante“ ir pradėti aktorių atranką spektakliui. Nebeįžengs.
Šiomis dienomis turbūt nėra nacionalinio ar regioninio Italijos dienraščio, internetinio žinių portalo, kuris nerašytų apie Anapilin išėjusį lietuvių režisierių. „Nekrošius buvo vienas žymiausių šiuolaikinio teatro kūrėjų pasaulyje. Italijoje jis buvo labai žinomas ir labai mylimas“ – štai taip santūriai, „a la nekrošius“ lietuvių režisierių apibūdino įtakingiausias verslo dienraštis Milano „Il Sole 24 Ore“.
Italija priklausė jam – Eimuntui Nekrošiui. Garsiausių teatrų scenos – Milano „La Scala“, Romos „Teatro Argentina“, Florencijos „Teatro Comunale“, Vičencos „Olimpico“, Bario „Petruzelli“. Keisčiausi ir didingiausi architektūros kompleksai – Taorminos graikų amfiteatras, imperatoriaus Adriano rūmai Tivolyje, Pompėja. Čia, Italijoje, jis buvo mylimas, dievinamas ir visada laukiamas. Jeigu būtų užsimanęs – būtų galėjęs statyti Koliziejaus arenoje.
Lietuvio kelias į Italijos teatro olimpą prasidėjo lygiai prieš 30 metų – Sicilijoje, Taorminoje: A.Čechovo „Trys seserys“ pribloškė garsių teatro vardų, eksperimentų išlepintą kritiką. „Kas čia toks? Iš kur? Kaip jis drįsta?“ Tokie ir panašūs klausimai buvo užduodami keletą metų po E.Nekrošiaus debiuto.
O taip – iš pradžių Italijos teatruose netrūkdavo ir pasipiktinimo. Jį dažniausiai reiškė klasikos gerbėjos naftalinu įmirkusiomis sukniomis: „O Dieve, – argi čia Čechovas? Ką jis daro su tekstu? Kodėl tos aktorės taip smarkiai šokinėja?“ Ir panašiai.
Kiek vėliau, kai Roma išvydo tirpstantį ledo luitą „Hamlete“ naftalininės klasikos gerbėjos pritilo. EimUntas – taip italai kirčiuoja Nekrošiaus vardą – tapo kultiniu elito vardu. Po „Ubu“ premijos 1996-aisiais ir po itin techniškų, bet pakankamai aistringų įtakingiausio Italijos teatro kritiko Franco Quadri recenzijų dienraštyje „La Repubblica“ ginčai ir klausimai pritilo.
Dabar klausimus vieni kitiems uždavinėjo italų teatro grietinėlės žmonės: „Ar matei Florencijoje „Makbetą“? Kaip, – nejaugi nematei garsiojo pagalvių mėtymo?“
Nežinia kas, bet greičiausiai milanietis F.Quadri nukalė tą lietuvių režisieriaus apibūdinimą, kuris išliko iki šiol ir jis bus įrašytas į teatro istorijos vadovėlius: visionario. Skamba mistiškai ir gražiai, nors tiksliai išversti gana sunku: visionario yra tas žmogus, kuriam būdinga itin laki vaizduotė. Svajotojas. Tai vakar tvirtino ir seniausias Italijos dienraštis „Il Corriere della Sera“: „Nekrošius buvo unikumas – teatro visionario kūrėjas“. Ir pasiūlė su kuo galima būtų palyginti lietuvių režisierių: su Federico Fellini arba Emiru Kusturica kino pasaulyje arba su Giorgio Strehler, Luca Ronconi teatre.
Kol italų teatro kritikai lenktyniavo klasifikuodami Nekrošiaus dramaturgijos principus bei paslaptis, žurnalistai sprendė Nekrošiaus asmenybės dilemą. Kas jis – Eimuntas Nekrošius? Atvažiavo iš tolimos, mažos šalies ir nekalba? Nepasipasakoja? Ši nekalbumo, neatviravimo, nedaugiažodės komunikacijos aureolė išgarsino vieną po kitos teatro premijas skinantį užsienietį – keistuolį. Ir Italijos dienraščių kultūros redakcijose po truputį susiformavo mitinio lietuvio režisieriaus įvaizdis.
Vakar jį dar kartą priminė Romos „La Repubblica“ apžvalgininkas: „Nekrošius? Galingas stotas, ledinis žvilgsnis, nuskusta galva, vienišiaus povyza, – tokia, kuriai kančia labiau tinka prie veido nei šypsena.“ Ir dar – itališkas būdvardis rigoroso – kruopštus, nuoseklus, griežtas. Jis rodo, kad per 30 metų pažinties su Eimuntu Nekrošiumi rimta ir mažiau rimta Italijos žiniasklaida suprato, kas buvo Eimuntas Nekrošius: jis nekūrė savyje nei mito, nei legendos. Jo mitas ir legenda gyveno ir liko ten – teatrų scenose.
Liko, žinoma, ne tik triumfalinės aplodismentų serijos, ne tik maldaujantys publikos bisai – o gal vis tik išeis nusilenkti paslaptingasis lietuvių teatro genijus, gal? (Jis neišeidavo). Liko nusivylimo ir įtampos akimirkos, kai jau, atrodo, štai – pasiekta prestižiškiausia pasaulio scena – Milano „La Scala“. Taip, bet Charles'io Gounod „Faustas“ tampa velnišku ir grynai itališku politikavimo farsu, kuriame superteatro choras skelbia streiką būtent premjeros proga.
Kas buvo prieš trisdešimt metų Italiją užkerėjęs Eimuntas Nekrošius – teatro režisierius? Taip. Tačiau pats to nesureikšmindamas jis tuo pat metu ėjo įtakingiausio Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Italijoje pareigas. Jo premjeros nuveikdavo daugiau negu oficialūs prezidentų ir premjerų vizitai. Jis niekada spaudos konferencijose nesimušdavo į krūtinę, nerėkė Io sono lituano – aš esu lietuvis. Bet visi tai žinojo. Tai žinojo netgi komunistų dienraščio „Il Manifesto“ korespondentai.
E.Nekrošius buvo mūsų – Italijoje gyvenančių lietuvių lemiama korta, ji buvo metama tais kritiniais atvejais, kai išgirsdavome nykius priešdėlius ex arba post ir gėdingai išveblentą būdvardį sovietico, kuris iki šiol šen bei ten Italijoje girdisi. Ištardavome slaptažodį – teatro di Nekrošius ir kaipmat stodavo pagarbi tyla.
Vakar vienas Parmos dienraštis citavo žymaus JAV dramaturgo Arthuro Millerio nuomonę: „Aš galvoju: kaip žiauru priklausyti valstybei, kalbančiai „mažąja“ kalba. Nes jeigu Nekrošius būtų gimęs Didžiojoje Britanijoje arba Prancūzijoje jis, matyt, būtų tapęs pasaulinio garso figūra.“ Taip amerikietis rašė prieš daug metų. Jeigu galėtų, šiandien savo žodžius turbūt atsiimtų.
