Maskvoje VMT aktorius sutiko Lietuvos ambasadorius Rusijoje Renatas Norkus, kultūros atašė Aleksandras Šimelis ir Maskvos akademinio J. Vachtangovo teatro vadovas, režisierius Rimas Tuminas.
„Jūs esate mums reikalingi, tikiuosi, kad ir mes jums būsime, nepaisant nieko, – po spektaklio kalbėjo režisierius Konstantinas Bogomolovas. – Dėkoju VMT kolektyvui, kad sutiko atvykti į Maskvą. Tikiu, kad menininkas visais laikais turi likti ištikimas sau ir sąžiningas. Nelaisvė, kuri primetama menininkui, yra vienas iš pagrindinių sergančios visuomenės simptomų. Kūryba skirtinga, o menas gimsta iš to, kur kūrėjui skauda. Jeigu tai politika, jis ir turi kalbėti apie tai, tik būtinai be jokių apribojimų ir laisvai, o jeigu ši tema jam visai nerūpi – tai irgi jo laisvė.“
Teatro kritikas Antonas Chitrovas spektaklį „Mano tėvas – Agamemnonas“ įvertino kaip režisieriaus manifestą, daugelį metų vystytos režisūros ir aktoriaus darbo metodikos apibendrinimą. „Režisieriui scena – sunkiai sukuriama tuščia erdvė, kuri priima žiūrovų mintis. Ar įmanoma eiti iki galo, neleisti aktoriams vaidinti, o žiūrovus priversti stebėti nieko neveikiančius žmones, apie kuriuos tik kažkas žinoma? Pasirodo – įmanoma. Net tada, kai be jokio emocijos šešėlio cituojamos Euripido eilės ar tylima nepajudant iš vietos, Bogomolovo aktoriai įtikina“, – rašė teatro kritikas.
Teatro kritikė Ana Stepanova po spektaklio rašė: „Šis spektaklis mane giliai sujaudino. Eilinėje, beveidėje šiuolaikinio buto erdvėje bręsta didžiulė tragedija. Didėjant siužetų skaičiui, daugėja kambarių ir atrodo, kad jie išsiplečia į didžiulį namą, o po to ir į miestus, šalis, žemynus. Paprasti žmonės kukliai ir tyliai pergyvena Antikos herojų likimus, blizgesio, herojiškų impulsų, tikėjimo nors kokiais nors dievais trūkumą. Priešaky – tik tamsi Hado skylė, kurią beveik galima apčiuopti. Vaizdas į ją atsiveria per atviras balkono duris, už kurių – tik tamsuma.“
Spektaklyje „Mano tėvas – Agamemnonas“ – scenos iš garsiausių Euripido tragedijų: „Ifigenija Aulidėje“, „Hekabė“, „Orestas“, „Trojietė“, „Elena“. Visas jas jungia tas pats veiksmo laikas – Trojos karas. Inscenizacijos pagrindu režisierius pasirinko legendą apie tai, kaip graikai karo išvakarėse, nesulaukdami palankaus vėjo laivams plaukti, deivei Artemidei Aulidėje paaukojo savo vado Agamemnono dukterį Ifigeniją.
Spektaklyje vaidina Elžbieta Latėnaitė, Valda Bičkutė, Vaida Būtytė, Arūnas Sakalauskas, Mantas Vaitiekūnas. Kompozitorius – Faustas Latėnas, scenografė Larisa Lomakina.
