15min nusprendė paklausti, kaip aktoriams sekėsi perteikti „vilko vaikų“ temą žiūrovams ir kokių minčių sukėlė toks projektas. Įžvalgomis sutiko pasidalinti aktorės Jūratė Vilūnaitė, Gabrielė Ladygaitė ir Eglė Špokaitė.
– Kiek asmeniškai jums iki „Vokietukų“ spektaklio buvo žinoma „vilko vaikų“ tema? Ir kiek padėjo režisierė įsijausti į temą? – aktorių paklausė 15min.
J.Vilūnaitė: „Vilko vaikų“ tema man buvo pažįstama, nes domėjausi Prūsijos istorija, keliavau po Kaliningrado kraštą. Mano draugai labai aistringai domisi šia tema. Tik gal daugiau iš kultūrinės pusės, nes ten buvo lietuviškos knygos šaknys.
Kai režisierė pasiūlė vaidinti spektaklyje, man buvo be galo įdomu, bet kartu supratau, kad Lietuvoje apie tai yra kalbama mažai. Aš iš savo teatrinės aplinkos negirdėjau, kad „vilko vaikų istorijos būtų buvusios kam įdomios. Visgi man, asmeniškai, vokietukų istorijos buvo artimos ir pažįstamos.
G.Ladygaitė: Aš apie „vilko vaikus“ žinojau tik iš diskusijų. Su draugais kartais diskutuojame ir kalbame apie karą, tačiau daugiau apie vokietukų temą sužinojau iš Uršulės Bartuševičiūtės, kuri man ir padėjo įsigilinti į temą.
Mane dar labiau suintrigavo, kai sužinojau, kad teks pasakoti individualią „vilko vaiko“ istoriją. Labiausiai įstrigęs dalykas, kai pasiruošimo metu režisierė parodė personažo nuotrauką, o iš ten žvelgė moteris ryškiai mėlynomis akimis.
E.Špokaitė: Apie temą dar iki spektaklio žinojau labai minimaliai, žinojau tai tik kaip faktą, kas yra vadinama „vilko vaikais“ ir kad kiekvieno „vilko vaiko“ istorija yra labai sudėtinga, skausminga. Taip pat žinojau, kad yra Alvydo Šlepiko knyga „Mano vardas – Marytė“. Ruošiantis spektakliui, žiūrėjau įvairią dokumentiką, skirtą „vilko vaikų“ temai.
– Kaip pasikeitė jūsų individualus santykis su pokariu po „Vokietukų“ spektaklio?
J.Vilūnaitė: Aš žinojau daug apie rusų kariuomenės žiaurumus, bet, turbūt, ir patys rusų kareiviai buvo įstumti į karo mašiną. Mūsų spektaklio fotografas – geriausias to pavyzdys. Jo senelis Antrojo pasaulinio karo metu buvo rusų kareivių pusėje ir kovojo Rytų Prūsijoje. Per spektaklį matėsi, kad „vilko vaikų“ istorijos jį palietė asmeniškai ir jis tarsi gindamasis bandė įrodyti, kad ne visi kareiviai žudė ir prievartavo moteris, vaikus.
G.Ladygaitė: Kai mes su režisiere kūrėme šitą spektaklį, išsikėlėme sau tikslą – atskleisti globalią problemą per individualią istoriją. Žinoma, tu gali skirstyti, kas buvo geras, o kas blogas, bet esmė – kenčia žmonės, kurie yra niekuo dėti. Mane tai stipriai palietė asmeniškai, kadangi teko klausytis ir kitų kolegų aktorių, kurie pasakojo „vilko vaikų“ istorijas. Supratau, kad tie žmonės yra stipriai pažeisti ir dauguma dalykų paveikė jų gyvenimą. Iš mano personažės istorijos supratau, kad dėl vaikystėje patirtos traumos ji visą gyvenimą negalėjo priimti ryžtingų sprendimų, gyveno baimėje.
E.Špokaitė: Man atrodo yra gerai, kad apie tokias temas kalbame iš įvairių požiūrio taškų, nes teisiųjų kare nėra. Karas – vienprasmiškas žmonijos pralaimėjimas ir kad žmonės leidžia kilti karui, galėtų būti įvardijama kaip pralaimėjimas. Manau, kad kuo daugiau apie skaudžias problemas kalbėsime, kartu iš įvairių pusių pažvelgsime į tokias temas, tuo labiau galbūt ateityje sugebėsime užkirsti kelią naujam karui. Aš visuomet svarstau, kaip tu gali žmogų priversti eiti į frontą ir klausyti saujelės politikų.
– Kokį tikslą jums kėlė režisierė ir kokį jūs sau išsikėlėte „Vokietukų“ spektaklio metu? Galbūt teko ruoštis ir psichologiškai, juk „vilko vaikų“ istorijos liečia skaudžias ribines patirtis?
J.Vilūnaitė: Mano tikslas buvo, kad pasakojama „vilko vaiko“ istorija pasiektų adresatą. Mane asmeniškai labai jaudino, kad „vilko vaiko“ patyrimai skausmingai realizavosi jų gyvenime.
Vokietukų istorijos mane labai asmeniškai palietė. Savyje dabar pradėjau matyti sovietinio laikotarpio ženklus: daugybę kompleksų, tarp kurių ir neužtikrintumo jausmas. Supratau, kad žmogus atsiverdamas nebūtinai turi pasakoti karo žiaurumus, tačiau jo pasakojimas gali atskleisti visa tai, kas bendra mūsų žmonių istorijai. Atsiriboti nuo emocijų man sunkiai sekėsi, bet visgi esu aktorė ir stengiausi perteikti tai, kas tave liečia asmeniškai.
E.Špokaitė: Režisierė Sonya Schönberger kėlė tikslą nevaidinti, kuo labiau dokumentiškai papasakoti „vilko vaiko“ istoriją. Man asmeniškai, tai ir buvo pagrindinis tikslas, kurį siekiau įgyvendinti. Kiek tai yra paveiku žiūrovui ir kiek tai yra teatras – negaliu atsakyti. Sunkiausia, kad negali atsiriboti nuo tos istorijos. Taip pat keblu buvo surasti tonaciją, kuri būtų paveiki, bet ne per daug perspausta ar šaltai papasakota. Spektaklyje reikėjo surasti aukso vidurį, pasakojant individualias istorijas.
– Kokiai auditorijai buvo skirtas „Vokietukų“ spektaklis ir kokią pavyko pasiekti?
J.Vilūnaitė: Režisierė daug kalbėjo, kad tikslinė auditorija – jaunimas, bet pavyko pasiekti įvairaus amžiaus žmones. Praėjus keletui spektaklių, pasidarė aišku, kad diskusija su žiūrovu pasibaigus spektakliui ne ką mažiau svarbi, negu pačios istorijos perpasakojimas.
Galbūt reikėjo pagalvoti, kaip dar geriau būtų galima realizuoti ir antrąją spektaklio dalį. Spektaklis, manau, vis tiek savo funkciją atliko ir žiūrovų mintyse sukėlė rezonanso. Paskutinio spektaklio metu žiūrovė prisipažino, kad atpažįsta mano herojės gyvenime svarbų veikėją, kuris turėjo įtakos personažo gyvenimui. Supratau, kad visi esame susiję ne tik bendra istorija, bet ir tam tikra prasme – energija.
G.Ladygaitė: Geras klausimas. Man visada atrodė, kad įdomiau buvo pasakoti jauniems žmonėms. Mes gyvename tokiame dideliame informacijos sraute, kur nespėji gaudyti naujienų, o čia ištinka žinojimas, kad „vilko vaikai“ turėjo išgyventi vedini tik instinktų. Norėjau, kad kuo daugiau žmonių išgirstų vokietukų istorijas ir iš naujo pagalvotų apie savo gyvenimą.
E.Špokaitė: Spektaklyje buvo labai įvairaus amžius žmonės, kuriuos „vilko vaikų“ istorijos paveikė. Buvo žiūrovų, kurie turėjo tiesioginių sąsajų su „vilko vaikais“.
Pastebėjau, kad vyresnio amžiaus publika labiau linkusi patylėti. Vieno iš paskutinių spektaklio rodymo metu, jauna žiūrovė, kuri nieko nežinojo apie „vilko vaikus“, buvo šokiruota mano pasakojamos istorijos. Žiūrovė po spektaklio planuoja daugiau domėtis pokario istorija ir „vilko vaikais“. Ji net negalvojo, kad ir patys vokiečiai taip siaubingai nukentėjo.
– Antra spektaklio dalis buvo skirta diskusijai su žiūrovais. Kokių atsiliepimų sulaukėte iš žiūrovų? Kokį įspūdį susikūrėte iš žiūrovų, ar apie „vilko vaikus“ žmonės žino?
J.Vilūnaitė: Turbūt didesnį dėmesį reikėtų skirti antrajai spektaklio daliai ir bandyti koncentruotis ne tik į „vilko vaiko“ pasakojimą, bet ir tai, kaip jautėsi ir kokius išgyvenimus sukėlė spektaklis žiūrovui.
Aišku, labiausiai žmones paliesdavo prievartavimo ir žiauraus elgesio tema. Maždaug pusė žmonių žinojo, kas yra „vilko vaikai“. Daugiausia buvo žinoma, kad tai iš Prūsijos pabėgę vokiečiai, kuriuos priglaudė lietuviai. Atsirado žiūrovų, kurie tikėjosi žiauresnių istorijų, negu mes pasakojome. Visgi vokiečiai, pasakodami savo traumines patirtis, stengiasi tai daryti atsargiai.
G.Ladygaitė: Kiekvieną kartą pasibaigus spektakliui, mes su žiūrovais kalbėdavome, kaip jie jaučiasi išklausę „vilko vaiko“ istoriją. Su žiūrovais kartais diskutuodavome apie tam tikrus vokietukų veiksmus, kodėl jie skirtingose situacijoje elgėsi būtent taip.
Dažnai kalbėdavome apie „vilko vaikų“ situaciją, pokario laikotarpį ir Prūsiją. Vienas vyras papasakojo, kad jo mama buvo susidūrusi su keliais vokiečiais, kurie prašė maisto. Pastebėjau, kad žmones labai paliečia, kai įvardini tikslius dalykus, pavyzdžiui, vietovę. Tai dar labiau žmogų priartindavo prie istorijos.
E.Špokaitė: Man vienas žiūrovas yra pasakęs, kad čia ne jo kavos puodelis ir jam nepatiko pats sumanymas: vaikščioti su aktoriumi ir klausyti perpasakotos istorijos. Žiūrovas nežinojo, kaip jam reikia reaguoti.
Taip pat atsirasdavo žiūrovų, kurie jautriai priimdavo pasakojimus ir patys išsikalbėdavo. Labiausiai šokiruodavo faktai, susiję su žmogaus išniekinimu, gyvybės atėmimu. Po spektaklio jauna žiūrovė pasakojo, kad tėvas jai pasakojo, kad ir jo šeimai teko susidurti su „vilko vaikais“, kadangi pas žiūrovės tėvo šeimą vokiečių vaikai prašėsi maisto.
– „Vokietukų“ spektaklį pamatė ne tiek daug žmonių, galbūt turite idėjų, planų tęsti ir rodyti toliau spektaklį? Kilo idėja parodyti spektaklį mokiniams, ar manote, kad tai būtų naudinga?
J.Vilūnaitė: Labai sunku atsakyti, iš režisierės daugiau nėra iniciatyvos, o ir teatras negalvoja tęsti spektaklio rodymo. Jei kažkas sutiktų organizuoti tolesnį spektaklio rodymą, manau, mielai sutiktume ir palaikytume. Sutinku, kad jauniems žmonėms verta tai išgirsti, kadangi jie viską priima daug emocionaliau ir betarpiškiau už vyresniuosius.
E.Špokaitė: Kol kas nėra bendros iniciatyvos, o būti nepriklausomu dariniu yra sudėtinga. Manau, gyvoji istorijos pamoka moksleiviams būtų naudinga, kadangi jie dar neturi susiformavusio požiūrio, kas yra teatras. Vyresnio amžiaus žiūrovai yra įpratę, kad teatras – tai tik apšviesta scena ir aktorių vaidyba.
– Kuo XXI amžiaus žmogui gali būti įdomios „vilko vaikų“ istorijos?
J.Vilūnaitė: Iš daugelio pusių gali būti įdomu. Pavyzdžiui, santykiai su kitos tautybės asmeniu, nesvarbu, ar tai žydas, ar vokietis, ar rusas. Tai, ką mes dabar matome, šiuolaikiniame pasaulyje – įvykiai Sirijoje – juk panašu. „Vilko vaikų“ istorija man tokia gyva, nes daugelis dalykų vyksta ir šiandien, tik kitame kontekste. Ir, manau, svarbiausia užduoti sau klausimą: kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje?.
E.Špokaitė: Apie tokį reiškinį reikia kalbėti iš labai įvairių perspektyvų. Suprantant, kad pasaulyje nėra vien gėris arba blogis, kaip dažnai mus moko mokykloje: laimėtojai ir pralaimėtojai.
Istorijoje mes turime ir savų skaudulių, bet turime ir „vilko vaikus“, kurie atstovauja kitai karo pusei. Kuo daugiau diskutuosime ir kalbėsime, gal pavyks išmokti tam tikras pamokas, jeigu įmanoma pasimokyti iš praeities, nes dažniau esame linkę kartoti klaidas, o ne iš jų mokytis..
