Tad į vasaros iššūkius dera žvelgti profesionalai – jeigu su meilės reikalais susitvarkome, tai gal ir su pašėlusiomis vasaromis kaip nors... Ta proga tūliems vasarotojams siūloma visokių siūlymų: tarkim, Žalčiasalio vasaros festivalis šeimoms „Cirkas“, kuris vyks Paandrioniškyje, netoli Anykščių esančioje Žalčiasalio sodyboje liepos 6-8 dienomis.
Ta proga užsiduosiu kelis klausimus sau, o paskui ir kitiems festivalio dalyviams. Taigi:
– Vytai, kam tas festivalis ir ką tu ten jame randi?
– Festivalis laikui praleisti kaip nors prasmingiau, negu neprasmingai. Šioje sodyboje su bičiuliais bandome tverti įvairius kultūriškai bendruomeninius reiškinius: organizuojame kūrybines stovyklas vaikams, kuriame filmus, spektaklius, o štai jau antri metai bandome burti ir šeimas, kad pramogautųsi ir ilsėtųsi kartu. Pernykštis blynas neprisvilo, tad čirškinsim ir vėl.
O šiaip tai aš čia niekuo dėtas. Čia viskuo dėta architektė Guoda Bardauskaitė ir jos komanda, tai ji šioje sodyboje prieš porą metų prisisvajojo ir suorganizavo mažosios architektūros dirbtuves „Inkilai žmonėms“, į kurias susirinko virš šešiasdešimties savanorių ir trys garsūs pasauliniais architektai. O vienas iš statinių (M.Cassagrande „Pušų šventykla“) pernai metais pelnė pagrindinį Europos mažosios architektūros prizą. Kuomet jau atsirado inkilai, tapo aišku, kad derėtų juose perėti kokius nors kultūrinius vištukus. Taip ir radosi šis festivalis.
Manau, kad su šiais abejais klounais pasakų laboratorijose ir susitiksim, padūksim ir gal ką nors netvaraus sutversime ta proga.
– O ką tu veiksi jame? Ir dar – kas sieja cirką ir tave?
– Skaitysiu rudnosiukus, organizuosiu vaikams absurdo pasakų dirbtuves, dainuosim ir šėliosime. Juk cirkas yra kiekvieno žmogaus prigimtyje, net jeigu jis pats to nesupranta. Apsidarai – ir matai, jog aplink totalus cirkas: ir Seime, ir vyriausybėje, ir mūsų festivalyje. Regis, Lietuvai cirko žanras yra itin savas. Be to, klounada yra sėkmės variklis – ne veltui pasakos apie trečiąjį brolį mums užkoduoja elgtis taip neprognozuojamai, kad paskui net patys stebimės.
O jeigu rimčiau, tai cirke yra amžinoji klounų pora – baltasis ir rusvaplaukis („rižasis“). Jie įkūnija du mūsų psichikos polius, tarp kurių visą gyvenimą ir makaluojamės: tvarkos ir chaoso, taisyklių ir anarchijos, suaugėliškumo ir vaikėziškumo. Tik kažkodėl cirko lankytojai tą rausvaplaukį bomžiškąjį anarchistą myli labiau, nei baltąjį, griežtąjį, tvarkingąjį. Manau, kad su šiais abejais klounais pasakų laboratorijose ir susitiksim, padūksim ir gal ką nors netvaraus sutversime ta proga.
II
Į klausimus atsako Žilvinas Beniušis, organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ klouno Kazimiero bei Žalčiasalio cirko direktoriaus personažus įkūnijantis aktorius.
– Kaip Tau buvimas klounu padeda būti tėčiu?
– Prisipažinsiu, ne visada šviesiu veidu moku mokesčius, keičiu mašinos tepalus ar tamsiam rūsyje ieškau meškerės, kurią atrodo buvau tokioje aiškioje vietoje palikęs, tačiau kai grįžtu namo prie manęs pribėga mano vaikai, kurių akys ir lūpos sako viena – tėti žaidžiam?!
Būdamas klounu supratau viena, nuo pačių mažiausių iki pačių vyriausių visiems patinka žaisti, tačiau, dėti pirmajį žingsnį ir viską palikus atsiduoti žaidimui nėra taip paprasta, kai tepalai mašinoje nepakeisti. Klounas visada būna esamuoju laiku su kitais ir ieško žaidimų, kurie teiktų džiaugsmą. Tad jis mane moko būti čia ir dabar ir su savo vaikais, o tai, manau, būnant tėčiu yra labai svarbu. Tad į mano vaikų kvietimą žaisti mano klounas vis labiau moko atsakyti – žaidžiam!
– Kaip žmonės Lietuvoje priima klounadą? Ar galima sakyti, kad klounada – tai rimtas užsiėmimas?
– Viena iš klounados taisyklių yra: suklydus iš karto dalintis savo jausmu su kitais, tai klounas daro labai paprastai – akimis. Gatvėje gali atpažinti klouną iš to, kad jis paslydęs ant banano žievės nenuleidžia galvos ir nenueina į tolius daužydamas sau į krutinę, tačiau pakelia akis ir ieško kito akių. Nors Lietuvoje gilios klounados tradicijos ir neturime, tačiau, nuo pat pirmos klounavimo patirties galiu pasakyti, kad ją žmonės priima ypatingai pozityviai.
Gal dėl to, kad Lietuvos žmonės labai vertina tiesą. O klounas visada rodo tiesą ir sako tiesą apie tai ką reiškia būti žmogumi. Pirmiausia apie tai, kad mes visi darome klaidas visi kartais kažkur paslystame. Tik klounas dar žino, kad ta klaida ar bėda pasidalinus visada tampa lengviau, o dažniausiai net juokinga.
Manau galima sakyti taip: klounada rimta tiek kiek nerimta, o kiek nerimta tiek rimta. Jei stebėtume žmogų keleta minučių pavyzdžiui lupant bulves greitai rastume kažką kvailo iš ko galėtume nusijuokti, nes kiekvienas turi to pirmapradžio nekalto kvailumo, kurį aš mėgstu dar gretinti su pažeidžiamumu ir atvirumu. Tai aiškiausiai galime pastebėti vaikuose. Būtent dėl šio atvirumo vaikai labai greitai tobulėja, jie nebijo būti pažeidžiami jie tyrinėja pasaulį ir auga kaip žmonės. Kai tai prarandama, dažniausiai dėl atsiradusių baimių, žmonės nustoja tobulėti, tada įsikiša visagalis protas, kuris dažniausiai duoda kokį protingą paaiškinimą, kodėl man kažkur neiti, nedaryti, nesiekti, nežaisti. Nors širdis tikiu, kad visada šaukia mus į dar didesnį žmogiškumą ir atvirumą, o tai tikrai labai rimta.
III
Į klausimus atsako Indrė Mickevičiūtė-Petrauskienė, organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ klounės Džildos personažą įkūnijanti aktorė.
– „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ organizacija klounadą naudoja ligoninėje. Kaip manote, ar galima klounados principus pritaikyti ir namuose, auklėjant vaikus? Kaip tai galėtų įtakoti santykius, atmosferą šeimoje?
– Turbūt kiekviena šeima, net apie tai nesusimąstydama naudoja klounadą savo namuose. Klounada visų pirma yra kitoks, žaismingas požiūris į situaciją, o po to jau seka juokas. Juk kiekvieną kartą pravirkus vaikui stengiamės jį visaip pralinksminti: žaidžiame „ku ku“ žaidimą, slėpynes, kiek įvairiausių juokingų grimasų padarome, norėdami prajuokinti vaiką arba kažkaip sumaitinti tą nelemtą šaukštelį nemėgstamo maisto, nuolat kuriame dainas „čia ir dabar“, turbūt net patys tėvai nustemba kiek daug dainų ir eilėraščių prikuria, kad tik vaikas nurimtų, paaugus vaikui ateina tas stebuklingas metas, kai jau kartu su juo galime fantazuoti ir kurti įvairiausias istorijas, o su paaugliais galime kartu krėsti pokštus kitiems šeimos nariams. Aš pati visa tai darau su savo dvimečiu sūnumi Džiugu. Svarbiausia žaidžiant su vaikais, nepamiršti, kad ir mes buvom vaikais, o gal ir tebeesame.
Išmokę žaisti, jausdamiesi saugiai ir priimdami save tokiais, kokie jie yra, tik tada jie galės augti sveikais, laimingais ir atsakingais žmonėmis.
– Kuo gali padėti juokas?
– Tiek iš asmeninės patirties lankant sergančius vaikus, bei senelius, tiek iš asmeninės patirties gyvenime, galiu pasakyti, kad visų pirmą juokas išlaisvina. Juk juokiantis ir naudojant humorą daug lengviau bendrauti, kurti santykius ir palaikyti vienas kitą galbūt ne visai kasdieninėse ar net sunkiose situacijoje.
Juoko pagalba lengviau priimti savo trūkumus, nemalonią situaciją paversti pozityvesnę ar net komiška, ir visa kita aplinkui priimti su lengvumu ir teigiamom mintimi. Juokas skatina žaisti, o žaidimas ir nuoširdus juokas nejučia užkrečia ir aplinkinius. Ir žinoma, ne veltui sakoma, kad vitaminas C gydo. Kuo daugiau juoko, tuo sveikesnis organizmas ir šviesesnės mintys
– Ko gali klounai pamokyti tėvus?
– Klounai tikrai gali pamokyti tėvus laisvės improvizuoti, garsiai juoktis ir to juoko neslėpti nuo vaikų. Juk jiems tikrai yra smagu matyti laimingus tėvų veidus. Taip visa šeima aplink save gali kurti pozityvią atmosferą, kuria užkrės ir kitus. Klounada tikrai primins, kad visų pirma, vaikai yra „vaikai“, kurių pagrindinis noras ir užduotis yra žaisti.
Žaisdami mokomės daug lengviau. Išmokę žaisti, jausdamiesi saugiai ir priimdami save tokiais, kokie jie yra, tik tada jie galės augti sveikais, laimingais ir atsakingais žmonėmis. Klounada tikrai neleis ir patiems tėvams pamiršti, kad jie patys kažkada buvo vaikai. O tai yra didelė dovana ir laimė visai šeimai.
