Sunku nelyginti šios bienalės su organizuotomis anksčiau, ypač su 10-ąja ir 11-ąja. Sunku negalvoti ir apie regiono naujokę RIBOCĄ (Tarptautinę Rygos šiuolaikinio meno bienalę), kuri lyg stichija pernai smogė, apstulbindama mastu ir kokybe.
Šiemet Kauno bienalė pakeičia kelis dalykus. Pirma, paprastai organizuota rudenį, šįkart ji įsiterpia į tingią, kaitros sekinamą vasarą, kai (ne)kondicionuojamos galerijos ima konkuruoti su vėsiais vandens telkiniais ir natūraliu poreikiu bent trumpam pabėgti nuo meno ir miesto. Antra, pakitusi organizatorių komanda ir darbo metodas netikėtai išklibina aiškesnę besiformuojančią bienalės tapatybę bei konceptualius jos kontūrus.
Vieno didžiausių šiuolaikinio meno renginių Lietuvoje struktūra šiemet grįsta bendrakuratorystės metodu, todėl parodą kuravo tarptautinė keturių kylančių kuratorių komanda: Danielis Robertas Milnesas (Didžioji Britanija/Vokietija), Elisabeth Del Prete (Didžioji Britanija), Lydia Pribišova (Slovakija), Neringa Stoškutė (Lietuva) ir Alessandra Troncone (Italija), kuriuos konsultavo kuratorius Lewis Biggsas. Galbūt būtent dėl patirčių ir požiūrių įvairovės Bienalė šiemet stokoja vientisumo ir griežtesnės kuratorinės pozicijos. Tad, jei Nicolas Bourriaud kuruotą 2015-ųjų Bienalę būtų galima pavadinti manieringai madinga, o 2017-ųjų kuruotą Paulinos Pukytės – aktualia ir drąsia, tai šių metų parodą norisi įvardinti kaip nuosaikią kuratorių treniruotę, nepasižyminčia konkrečiais bruožais ar nuotaika.
Nepaisant to, į parodą pavyko atrinkti tikrai nemažai įdomių, Lietuvoje dar nerodytų menininkų darbų, atspindinčių įvairias kelionės prasmes ir praktikas – sukurtų dar šiemet arba prieš 5 dešimtmečius. Tarp tokių – Baso Jano Aderio video darbai ar Lauros Grisi filmų serijos, eksponuojamos Kauno paveikslų galerijoje. Daugelis čia rodomų anksčiau sukurtų kūrinių Bienalę paverčia ne aktualijų besivaikančiu renginiu, bet greičiau retrospektyviu ir poetiniu žvilgsniu į pasirinktos temos atspindžius šiuolaikiniame mene. Gal todėl tokios taiklios tampa menininkės Lauros Kaminskaitės eksponuojamos poemos eilutės: „Exhibition performs the piece / with its own unfolding elsewhere. / Tracking parts of action / Tracking only parts of movements.“ (liet. „Paroda atlieka kūrinį / išsiskleisdama kitur. / Sekdama veiksmo dalis / Sekdama tik judesių fragmentus.“)
Ir nors kelionė kaip universali metafora čia apglėbia ir migracijos krizės temas, ir šiuolaikinį savanorišką egzodą, ir bastūnišką (menininko) kasdienybę, tiesioginį transportavimo aktą ar egzistencinį turizmą po savo paties gyvenimą, vis dėlto, tema susiaurėja iki kelionės po besikeičiančio Kauno istoriją. Tai priverčia galvoti apie pačių kuratorių ir menininkų požiūrį į kritinį turizmą po šį miestą ir Lietuvą apskritai. Bienalė arba tiesmukai ateina pas žmones į karščiausius turizmo taškus autobusų ir geležinkelio stotyse, arba neišvengia sovietinės šalies praeities egzotizavimo.
Simboliška, kad dėl geležinkelio vėžės statybos darbų kiek pritilusi Kauno traukinių stotis Bienalės metu tampa dar labiau sumuziejinta aplinka. Be jau minėtų autobusų ir geležinkelio stočių Bienalės kūriniai išsibarsto po šalia esančią požeminę perėją, Kauno paveikslų galeriją, Vytauto Didžiojo karo ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Žaliakalnio funikulierių ir Kauno Tado Ivanausko Zoologijos muziejų. Tolimiausi taškai siekia Obelynės parką, Kauno miesto poliklinikos Šančių padalinį ir A1 magistralę. Šiemet Bienalei pasirinktos vietos patogios kultūrinei klajūnystei, tačiau pernelyg neprovokuojančios alternatyvių miesto istorijų pažinimo.
Vis dėlto, keli kūriniai Kauno istorijas „įdarbina“ ypatingai taikliai. Menininkas Mykola Ridnyi subtilioje įvietintoje instaliacijoje „Dingęs bagažas“ prisimena Esther Lurie – žydų kilmės menininkę iš Kauno. Pro mažą skylutę menininkas leidžia pažiūrėti į penkių išdidintų keraminių puodų vidų, kuriuose išeksponuoja E.Lurie piešinius. Fiksavusi geto gyvenimą, piešinius ji slėpdavo po žeme užkastuose keraminiuose puoduose, kurių iki šiol niekam nepavyko rasti. Supindamas legenda virtusią istoriją ir skaudžias priverstinės evakuacijos bei slapstymosi patirtis, M.Ridnyi jautriai paverčia jas matomomis. Lyg atmintį ramstančios kolonos šios puodynės stovi prie įėjimo į Geležinkelio stotį.
Tuo tarpu Roberto Narkaus specialiai 12-ajai Kauno bienalei sukurta instaliacija „Priklausomybė“, įkurdinta Ramybės parke, yra sukurta iš Vilniaus oro uosto kilimo-tūpimo tako apšvietimo. Ši paini metalo strypų ir ryškiai geltonų lempučių konstrukcija ne tik savotiškai apšviečia parko istoriją, kurioje kaip oro uoste susimaišo skirtingų tautinių ir religinių bendruomenių palikimai. Tai tam tikras pareiškimas apie dviejų miestų santykius. Kaunas susimirksi ir flirtuoja su Vilniumi – kone identiška menininko skulptūra stovi ir Šiuolaikinio meno centro skulptūrų parke.
Tarp Vilniaus bei Kauno gyvena ir Christiano Jankowskio kūrinys. Trijuose lauko stenduose, esančiuose greitkelyje Vilnius–Kaunas ir pačiame Kaune, menininkas eksponuoja užrašą „Norėtume, kad sugalvotumėte kitą idėją“. Tai Bienalės organizatorių laiškas menininkui, pateikusiam visai kitą kūrinio idėją, tačiau ji buvo atmesta. Lyg motyvai iš Martino McDonagho filmo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (Three Billboards Outside Ebbing, Missouri, 2017), šie stendai primena ir Juozo Laivio 2005-ųjų projektą „Galerija greitkelyje Vilnius–Kaunas“. Tai atvirukų komplektas, kuriame pateikiamos autoriaus ir jo pažįstamų sugalvotos kūrinių idėjos įsivaizduojamai šimto kilometrų ilgio „galerijai“ po atviru dangumi. Svarbu paminėti, kad Ch. Jankowskio kūrinį galima patirti tik kokybiškai įsijautus į kelionę, t.y. žiūrint pro važiuojančio automobilio arba autobuso langą.
Šis ironiškas darbas kalba apie dažnai tokią pat tragikomišką menininko kelionę kūrinio įgyvendinimo link. Apie ją savo darbe kalba ir menininkė Taus Makhacheva, Kauno geležinkelio stotyje eksponuodama 380 kilogramų sveriančią kalno instaliaciją. Projektas „Žiedinis kelias“ yra menininkės pasiūlymas nutiesti dviejų juostų kelią aplink Dagestano Respublikoje esantį Makhnot kalną. Šis kelias būtų nauja, nuo egzistuojančios transporto sistemos atskirta, visiškai beprasmė ir absurdiška infrastruktūra. Šis kalno žiedavimo aktas yra menininkės kritika dažnam kultūros ir meno poreikiui tarnauti politiniams įnoriams, būti praktiškam, lengvai pritaikomam, parduodamam.
Norisi pabrėžti, kad Bienalė šįkart ypatingai žaidybiška (Amalios Picos kūrinys „A ∩ B ∩ C (Line)“ su spalvotomis figūromis arba vilkeliais besisukantis Céline Condorelli darbas „Kokybiškos visuomenės modeliai“) ir net skausmingai ironiška, dažnai užsidaranti juoke dėl paties juoko (Andrejaus Polukordo projektai). Tai būtų galima vertinti kaip savikritišką požiūrį į save kaip renginį, miestą, meno kūrėją ar vartotoją. Tačiau, ko gero, kartu tai suveikia kaip gynybinė reakcija. Bienalės koncepcijoje užaštrinant miesto kompleksus dėl „antro pagal dydį miesto statuso su nepajudinama laikinosios sostinės pravarde“, kaip niekada justi nekantrus Europos kultūros sostinės kadencijos 2022-aisiais laukimas. Atrodo, jog net užsispyrusiai viliamasi, kad šis statusas Kauną ir jo kultūrinį veidą pakeis ir kažkaip iš esmės „perkraus“ .
Neapleidžia jausmas, kad būtent šio europinio kultūros stebuklo laukimo sąskaita šiųmetė Bienalė atrodo tokia suspenduota ir pavargusi, lakoniška, kaip Karolio Strautnieko renginiui sukurtas vizualinis identitetas: vienišas kiekvienos kelionės atributas – dantų šepetėlis. Bet galbūt būtent taip – juokiantis išblizgintais dantimis – ilgainiui pavyks išsigydyti visus taip juntamus miesto nepilnavertiškumus ir tarpines būsenas, o nebuvimą kažkuo, kuo taip norisi būti, taip pat paversti nauda. Kaip ir nepaprastai taikliame Adriano Meliso kūrinyje „Nebuvimo nauda. Pasiteisinimai neiti į darbą“.
Nuo 2010-ųjų Kuboje pradėtame vykdyti projekte menininkas sumoka įvairiems socialistinės gamybos sistema nusivylusiems darbuotojams, kad šie sugalvotų pasiteisinimus neiti į darbą. Nuo skrandžio skausmų, senelio laidotuvių, bitės įkandimo ar melagysčių, jog sumušė vyras – menininko registruojami pasiteisinimai veikia kaip kūrybingumo nestokojanti melagysčių mašina ir nuolatinio produktyvumo poreikio grimasa.
Klausimus apie darbo, kelionės, juoko ar paties meno produktyvumą iš 12-osios Kauno bienalės galima išsivežti kaip suvenyrą. Tačiau dar įdomiau tai, kad lyg Narkaus skulptūros Vilniuje ir Kaune su Bienale susimirksėjo visai neseniai ŠMC skaitykloje vykusi diskusija. Joje kuratoriai ir menininkai Kimas Modigas ir Marina Valle Noronha klausė, kodėl keliaujame dėl meno, ir ar dažnai dar prieš atvykdami jau norime grįžti. Galbūt šiame kultūros kelionių amžiuje kritinio turizmo išraiška galėtų būti pagrįsta vis populiaresne sąvoka „jomo“ ( angl. joy of missing out) – džiaugsmu kažką praleisti.
