– Savo karjerą pradėjote kaip fotografė ir tik kiek vėliau susidomėjote performatyvia praktika. Kaip tai nutiko?
– Baigiau fotografijos studijas ir kurį laiką dirbau tik su fotografija. Dabar savo darbe naudoju įvairias medijas. Daugiausia dirbu performanso srityje, tačiau kuriu ir filmus, nuotraukas, instaliacijas. Pirmąjį savo performansą įgyvendinau 2006 m., mirus močiutei. Tai buvo spontaniškas gestas, prasidėjęs nuo šokančios senstelėjusių šokėjų poros vaizdinio. Performansas vadinosi „Tai nutiks mums nesitikint“ („Arriverà e ci coglierà di sorpresa“). Jį atliko 75 metų amžiaus šokėjų pora, kuri tris valandas šoko tango. Performanse išryškėja mirties koncepcija. Šokis truko tikrai ilgai, pirminis vaizdinys tapo trijų dimensijų vaizdu. Net ir dabar mano performansai visad prasideda nuo vaizdo, kuris pamažu atgyja.
– Gan įdomu, kad dauguma Jūsų performansų išvysti galima tik jų dokumentacijose. Negana to, kartais atrodo, kad auditorija juose visai nebūtina. Jau minėta brandaus amžiaus šokėjų pora tango šoko tuščioje salėje, o performanso „Ilgas vidurnaktis“ („Enduring midnight“) herojė – operos dainininkė – kurį laiką vienui viena dainavo naktyje. Kokį ryšį palaikote su savo auditorija?
– Kai kurių mano darbų dokumentacijose auditorijos nematyti, nes noriu išsaugoti veiksmo tyrumą. Tačiau auditorija visada yra, net jei kartais stebint performanso dokumentaciją aplanko jausmas, jog prieš matomą vaizdą stovite visiškai vieni. Tai labai priklauso nuo paties performanso.
– Savo darbuose domitės kūno nepaklusnumu fiziniams suvaržymams, amžiui ir t. t. Pavyzdžiui, performanso „Kandis“ („Moth“) metu bendradarbiavote su albinose dainininke, o „Trečio pašnekesysio“ („La Terza Conversazione“) protagonistu pavertėte kurčią muzikantą. Gal galite daugiau papasakoti apie šią – suvaržymams nepasiduodančio kūno – temą?
– Ši tema man išties labai įdomi. Plėtoju ją daugelyje savo darbų. Domiuosi žmonėmis, susiduriančiais su tam tikrais fiziniais suvaržymais: aklumu, albinizmu, senyvu amžiumi ir t. t. Savo karjeros pradžioje skatindavau juos stoti į akistatą su savo suvaržymais. Žinoma, dariau tai ne grubiai. Svarbiausia – sukurti pasitikėjimą. Viskas prasidėdavo nuo pokalbių, kurie kartais užtrukdavo ištisus metus. Atsargiai užduodavau jiems klausimus, kurių paprastai tokių žmonių niekas neklausia. Pavyzdžiui, kurčias dainininkas, su kuriuo bendradarbiavau, kalbėjo tik gestų kalba, nors sugebėjo tą daryti ir balsu. Klausos negalią turintiems žmonėms tai – kone politinis pasirinkimas. Kalbėjausi su juo apie muzikos klausymąsi ir, kiek daug jis praranda, negalėdamas to daryti. Galiausiai, pasiūliau drauge atrasti būdą jam klausytis muzikos.
Pastaruoju metu domiuosi jau nebe pasipriešinimu fiziniams suvaržymams, o žmonių biografijomis ir psichologinėmis jų būsenomis. Štai, pavyzdžiui, performanse „Užmiršti orą“ („The Forgetting of Air“), kurio dokumentacija šiuo metu eksponuojama 12-ojoje Kauno bienalėje, pasakojama apie asmeniškas istorijas. Pasirodyme skirtingų šalių gyventojai dalijasi tuo pačiu oru. Mes negalime jo kontroliuoti. Jis suvaržo mus visus ir kartu nevaržo nieko.
Pirmąjį savo performansą įgyvendinau 2006 m., mirus močiutei. Tai buvo spontaniškas gestas, prasidėjęs nuo šokančios senstelėjusių šokėjų poros vaizdinio.
– Šį performansą pirmąkart įgyvendinote ne Kaune. Anksčiau jis yra vykęs ir kituose Europos miestuose. Kaip užgimė pirminė idėja?
– Pastarąjį dešimtmetį mano gimtoji šalis išgyvena didelę pabėgėlių krizę. 2016 m. buvau pakviesta sukurti naują performansą MAXXI muziejuje Romoje. Galėjau dirbti kokia tik norėjau tema, tad nusprendžiau sukurti ką nors apie pabėgėlius. Italija, tam tikra prasme, buvo tapusi vartais į Europą. Norėjau išryškinti šią temą. MAXXI man pasirodė tam tinkama vieta.
Vėliau performansą įgyvendinau ir kitose šalyse. Kiekvienąkart jį rengdama kur nors kitur, susitapatinu su vietiniu imigracijos kontekstu. Kiekvienas miestas turi savitą istoriją. Performanse kviečiu dalyvauti šalyje, kurioje jis vyksta, gyvenančius užsieniečius: pabėgėlius ar tiesiog imigrantus. Nūdienos pasaulyje, vilnijant dešiniojo sparno politinėms bangoms, „kitas“ man yra labai svarbus.
– Beveik niekuomet pati nepasirodote savo performansuose, išskyrus pačius ankstyviausius, kuriuose gvildenote asmenines patirtis ir į kuriuos įtraukėte net savo šeimos narius. Kodėl?
– Niekada nepasirodau scenoje, tačiau mane galima išvysti kai kuriuose filmuose. Aš juose ne vaidinu, o tiesiog esu. Performanso ir videomenas pasižymi skirtinga išraiškos kalba. Filmai pasakoja istorijas, o performansuose svarbiausias tam tikras veiksmas. Filmai sudėtingesni dėl savo siužetų, jie pasižymi tam tikra struktūra, kurios dalimi kartais tampu. Visgi, mano performansuose yra kur kas daugiau manęs, net jei mano kūnas lieka nematomas. Juk tai mano vizija.
– Kuo garso elementas yra svarbus Jūsų meninėje praktikoje?
– Nuo pat mano karjeros pradžios, garsas, bet kokia forma, buvo labai svarbus. Vieną pirmųjų mano videodarbų „194.9 herco“ („194.9 MHz“) įkvėpė tai, kad dėl gedulo mano šeimoje buvo uždrausta klausytis muzikos. Muzika mane labai jaudina, dirbu su ja norėdama atkurti džiaugsmą ir bendravimą, kurio man kadaise trūko. Tačiau dirbu ne tik su ja, bet ir su garsu. Pavyzdžiui, performanse „Užmiršti orą“ muzikos tarsi nėra, bet ji sukuriama kvėpavimo garsais. Garsas prasiskverbia pro pastato sienas ir gali nukelti žiūrovą į kitą pasaulį: priminti jūrą, skatinti susimąstyti apie mirtį ar vėją.
– Šiųmetė Kauno bienalė gvildena kelionės temą. Kokios kelionės įdomiausios Jums?
– Štai, pavyzdžiui, performansas „Užmiršti orą“ yra apie įvairių šalių patiriamas skirtingas migracijos problemas. Tai labai žemiški klausimai, tačiau savo kūryboje mėgstu į viską žvelgti poetiškai. Taigi, net ir politinės kelionės tampa šiek tiek poetiškomis.
– Ką mėgstate parsivežti iš savo kelionių kaip suvenyrą?
– Visuomet bandau rasti kokį nors kičinį ir keistą suvenyrą. Turiu ištisą tokių suvenyrų kolekciją. Net kai atvykstu į vietą įgyvendinti kokį nors labai rimtą projektą, jaučiu poreikį atrasti ką nors panašaus, kas būtų populiaru šalyje, ar konkrečiame mieste.
– Ar pavyko ką nors panašaus atrasti Lietuvoje?
– Taip, radau amuletą – nedidelės vyro figūrėlės pakabutį ant kaklo su gintaru vietoj pilvo. Jis ir magiškas, ir kičinis.
Visuomet bandau rasti kokį nors kičinį ir keistą suvenyrą.
Menininkės Francesca Grilli performanso vaizdo įrašas „Užmiršti orą“ („The Forgetting of Air“) Kauno Paveikslų galerijoje.
Kauno bienalės ekspozicija „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ įvairiose miesto erdvėse, galerijose ir muziejuose veikia iki rugsėjo 29 d. Daugiau informacijos apie renginius ir menininkus rasite čia.
