Pokalbyje T.Makchacheva dalinasi mintimis apie tai, kaip tapo menininke, su kokiais sunkumais susiduria kurdama, ir apie ką yra, net kelis šimtus kilogramų sverianti, instaliacija, 12-osios Kauno bienalės „PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT“ metu eksponuojama Kauno geležinkelio stotyje.
– Nors kone geriausiai žinoma esate dėl savo darbų reflektuojančių geografinį Kaukazo specifiškumą, sudėtingą šio regiono istoriją ir dvilypį Jūsų pačios rusišką/avarišką identitetą, pastaruoju metu Jūsų kuriamame mene tarsi galima įžvelgti posūkį link kitokių temų. Ar tą darote tikslingai?
– Manau, kad meninė praktika gali būti labai įvairi, visai kaip požeminės vandens srovės, tekančios skirtingomis linkmėmis. Kai kurios mano kūrybos srovės nesikeičia, jos juntamos kone visuose mano darbuose. Tai vaizdo, formų ir socialinių struktūrų atsisakymas, nuolatinis noras judėti prieš srovę ir kvestionuoti net pačius fundamentaliausius dalykus. Instaliacija „Ring Road“ („Žiedinis kelias“), kuri šiuo metu eksponuojama 12-ojoje Kauno bienalėje puikus to pavyzdys. Šiame darbe daug geografijos, Dagestano ir mane dominančios realybės. Tačiau kartu tai darbas apie rimtus santykius tarp menininko ir meno pasaulio, apie jų mainus, meno rinką ir ekspozicijų sudarymo principus, ir tai, kaip mes funkcionuojame.
Vis dėlto, kartais darbuose plėtoju kur kas platesnes temas. Pavyzdžiui, praeitų metų vasarą 1-ojoje Tarptautinėje Rygos šiuolaikinio meno bienalėje eksponuotą instaliaciją pavadinimu „Dear R., R., K., S., M., A., C., S., K., I., G., L., A., A., L., P., G., E., J., D., M., C., B., O., F., F., R., D., M., E., L., I., F., L., A., M., T., K., K., L., P., F., V., A., L., L…“ („Mielas R., R., K. <…> L...“) sudarė 52 kolonėlės, iš kurių sklido mano elektroniniuose laiškuose surinkti pasiteisinimai dėl vėlavimo atsakyti. Šis darbas gilinosi į tai, kaip mes (ne)mokame atsilikti ir ką „neatsilikti“ reiškia šiandien. Pastaruoju metu viena mėgstamiausių mano sąvokų yra „jomo“ ( angl. joy of missing out) – praleidimo džiaugsmas, kaip priešprieša „fomo“ (angl. fear of missing out) – praleidimo baimė. Manau, kad „jomo“ yra gera sąvoka 2019-iesiems, ar net visai XXI a. pradžiai.
Mano darbai daugiasluoksniai, todėl nemanau, kad kūryba išgyvena tam tikrą posūkį. Mane labai įkvepia aplinka. Jei daug laiko praleidžiu žiūrėdama ASMR (autonominės sensorinės meridionalinės rakcijos) vaizdo įrašus, natūralu, kad sukuriu kažką tokio kaip „ASMR Spa“. O jei laiką leidžiu važinėdama ir stebėdama Dagestano kalnynus, neišvengiamai imuosi tokio projekto kaip „Ring Road“ („Žiedinis kelias“). Viskas priklauso nuo mane supančios aplinkos. Pastaruoju metu ji neapsiribojo tik Dagestanu, daug keliavau.
– „ASMR Spa“ dažnai laikomas ambicingiausiu Jūsų lyg šiol įgyvendintu projektu... Gal galite daugiau apie jį papasakoti?
– 2018 m. buvau pakviesta dalyvauti Liverpulio bienalėje. Bienalės kuratorė Kitty Scott ir direktorė Sally Tallant paprašė parodai sukurti naują darbą. Atlikdama tyrimą, aptikau nuostabią vietą pavadinimu „Blackburne house“ („Blackburnų namai“). Kadaise pastate buvo įsikūrusi mergaičių mokykla, dabar tai edukacijos centras, transformacijų ir įgalinimo vieta moterims. Daug metų pastatas buvo apleistas. Pirmąkart jį atidarius po dvidešimties metų, jo prieangyje buvo rasta į šipulius sudužusi skulptūra...
Viešėdama Liverpulyje žiūrėdavau daug ASMR vaizdo įrašų ir labai norėjau sukurti ką nors apie šį fenomeną. Įrašams naudojami 3D mikrofonai, jie skamba neįtikėtinai realistiškai, itin lengvai ir maloniai... Ši itin paveiki intymumo imitacija man buvo labai įdomi...
Visus šiuos įspūdžius iš rezidencijos Liverpulyje pavyko sujungti. Į pagalbą įgyvendinant instaliaciją pasikviečiau nuostabų menininką Alexander Kutavoi. Jis pasiūlė Spa instaliacijos, kurią sudarytų baldai iš pramanytų išdidintų „Blackburne house“ („Blackburnų namuose“) sudužusios skulptūros dalių, idėją. Taigi, „ASMR Spa“ lankytojai, procedūrų metu, gulėdami ant sudužusios graikų skulptūros liekanų, klausydavo kosmetologų pasakojamų, Davido McDermotto sukurtų istorijų. Veido procedūros labai primena meno restauratorių darbą.
Taigi tam tikra prasme, lankytojai patys tapdavo valomomis ir tvarkomomis skulptūromis, klausančiomis kaip skirtingi meno darbai kadaise buvo sunaikinti, o vėliau restauruoti. „ASMR Spa“ buvo sukurta speciali kosmetika. Turėjome molio valiklį, metalo prisotintą makiažo pagrindą, tinko kaukę ir kremą. Šis buvo mano mėgstamiausias, pagamintas iš linų aliejus ir medvilnės ekstrakto, o tai pagrindiniai paveikslo ingridientai. Taigi, „ASMR Spa“ lankytojai būdavo suformuojami, uždažomi ir paleidžiami. O žmonės negalėję susimokėti už realią veido procedūrą „ASMR Spa“ turėjo galimybę žiūrėti ASMR vaizdo įrašus, imituojančius šią patirtį.
– Greta savo meninės praktikos taip pat turite alter ego – Super Taus. Ji super herojė, kurią nesunkiai galima atpažinti iš tradicinės avarų moterų aprangos. Viename interviu jos kuriamą meną apibūdinote kaip „gyvenimą patvirtinančią praktiką“. Gal galite apie tai papasakoti daugiau?
– Super Taus pirmą kartą pasirodė 2013 m., kai vienoje nedidelėje parodoje Teherane susipažinau su Sohrabu Kashani. Jis yra menininkas, kuratorius ir rašytojas, turintis alter ego – Super Sohraną. Jis tėra paprastas vaikinas super herojaus kostiumu, kuriam kartais sekasi, o kartais ne. Jo egzistencija tarsi iš naujo apibrėžia vyriškumą, mat prieštarauja visiems ištisas valstybes įkūnijantiems super herojams.
Mane tai taip sužavėjo, kad neilgai trukus mano gyvenime atsirado Super Taus, kaip pasipriešinimas politiniam bejėgiškumui. Be to, ji taip pat yra ir duoklė visoms mano giminaitėms Dagestane – itin stiprioms moterims, gebančioms priimti socialinę jų gyvenamosios vietos struktūrą ir net jaustis laimingomis, darant tai, ko iš jų tikimasi su tam tikra stiprybe ir nepasidavimu. Super Taus nėra tik kažkas, kas pasirodo sunkiu metu. Ji egzistuoja visada. Ji gyvena Dagestano kalnuose, turi šeimą ir dirba vaikų darželyje. Ji nėra menininkė, bet kartais, kai aš nesugebu kažko padaryti pati, ji man padeda. Ji dalinasi su manimi idėjomis, arba gali už mane pasakyti kalbą. Tačiau ji neveikia pagal tradicinius meno pasaulio principus. Tai, ką ji daro patvirtina gyvenimą. Aš, atvirkščiai, esu menininkė kurianti meno kūrinius.
– Kaip tapote menininke?
– Vaikystėje norėjau tapti kloune, bet žinojau, kad tai būtų itin sudėtinga, nes cirkuose labai daug vaikų, taigi konkurencija neišvengiama. Kadangi mano mama yra meno istorikė, vaikystėje daug laiko praleidau menininkų tarpe. Šie neišvengiamai manęs klausinėdavo, ar pati taip pat norėčiau būti menininke. Atsakydavau, kad taip, nors tai nebuvo tiesa. Juk menininkų atlyginimas prastas, jie neturi įprastų darbo valandų ir niekuomet negali būti tikri, kad ką nors daro tinkamai, nes tam paprasčiausiai nėra kriterijų... Labai gerai pamenu, kaip labai mane tai baugino ir atstūmė.
Taigi, visų pirma, baigiau ekonomikos studijas. Vėliau, visgi, nusprendžiau studijuoti fotografiją, tačiau ji man pasirodė ribota. Nenorėjau eiti užtikrintu keliu. Pradėjau ieškoti geriausių meno mokyklų Londone. Daug kas rekomendavo Slado dailės mokyklą ir Goldsmitho universitetą. Į pirmąją nepatekau, tačiau mane priėmė į Goldsmithą. Tuo metu neišmaniau meno pasaulio, net nežinojau, kad egzistuoja Venecijos bienalė... Mano žinios buvo labai ribotos. Viskas ką žinojau, tai, kad noriu daugiau.
– Daugumoje Jūsų darbų, netrūksta kritikos meno pasauliui. Pavyzdžiui 2015 m. sukurtame filme „Tightrope“ („Lynas“), akrobatas Rasulis Abakarovas lynu ištemptu tarp dviejų aukštų uolų Kaukazo kalnuose nuo vienos olos ant kitos pernešė įrėmintus meno darbus. O visai neseniai, 2017 m. Venecijos bienalėje pristatėte pramanyto performanso „Baida“ („Laivas“) dokumentaciją, taip pasišaipydama iš vieno svarbiausių meno renginių pasaulyje. Kodėl esate tokia kritiška? Galbūt pati susiduriate su tam tikrais sunkumais mėgindama įsitvirtinti šioje srityje?
– Manau, kad šią kritiką dažnai įkvepia skaudžios patirtys. Kodėl aš kuriu meną? Tikrai ne dėl pinigų! Tik pažiūrėkite į daugelį nuostabių mano kolegų. Dauguma jų yra neįtikėtinai geri menininkai, rengiantys šaunias parodas, tačiau didelė jų dalis susiduria su pačiais įvairiausiais sunkumais. Taigi, jei jau kuriame meną, tai tik todėl, kad turime ką pasakyti, ir dažnai įkvėpimo semiamės patiriamame skausme. Daugelis dalykų meno pasaulyje man atrodo labai sudėtingi. Štai, pavyzdžiui „Tightrope“ („Lyną“) pradėjau įpykusi dėl žinios, kad ištisa vieno muziejaus kolekcija buvo perkelta į kitą vietą vos per savaitę. Tai privertė mane susimąstyti kaip kultūra vergauja politiniams įnoriams. Juk muziejus egzistavo ilgą laiką ir galėjo egzistuoti tol, kol egzistuos žmonija. Aš nuoširdžiai tikiu kultūra.
O štai „Baida“ („Laivas“) buvo performansas, kurio niekam nepavyko pamatyti, nes būtent taip jis ir buvo sumanytas. Pačioje pradžioje, tiesa, norėjau eksponuoti tikrą laivą. Tačiau, tai juk būtų buvę absurdiška. Kodėl turėčiau tam leisti pinigus ir ką iš tiesų tai reikštų? Labai dažnai plėtodama idėjas tampu itin savikritiška. Manau, kad šį tam tikrą susirūpinimą, ar net neurozę, verčiančią nuolat kvestionuoti savo idėjas tol kol jos įgauna tinkamą formą, manyje išugdė Goldsmithas. Taigi, galiausiai nusprendžiau sukurti neegzistuojantį performansą mįslingame niekieno nelankomame Adrijos jūros taške. Performanso scenarijų parašė Timas Etchellis. Jis buvo apie žmones mėginančius surasti meno kūrinį Venecijos bienalėje, nuolat mąstant koks jis ir kur randasi. Jame taip pat buvo juntama „fomo“ būsena. Tikriausiai, anuomet kitokio darbo ir negalėjau sukurti.
– Šiųmetinėje Kauno bienalėje, pristatote 2018 m. sukurtą instaliaciją „Ring Road“ („Žiedinis kelias“), kurią kartą esate apibūdinusi, kaip „absoliučiai absurdišką“. Gal galite daugiau apie ją papasakoti? Panašu, kad tai labai daugiasluoksnis darbas...
– „Ring Road“ („Žiedinis kelias“), panašiai kaip „Bada“ („Laivas“), prasidėjo nuo elementaraus noro nutiesti tikrą žiedinį kelią. Tačiau džiaugiuosi, kad to nepadariau. Ironiška, ar ne? Kiekvienąkart įgyvendindama naują projektą išgyvenu XX-tam amžiui būdingus norus, tačiau nepaliaujamai juos kvestionuoju. Idėją įkvėpė sovietinis 1962 m. filmas „Тропа уходит вниз“ („Kelias leidžiasi žemyn“), apie kalniečių perkėlimą į kolektyvines fermas mažiau kalnuotose Dagestano vietovėse. Kiek vėliau susipažinau su Abduzhalilu Abdulzhalilovu, kadaise gyvenusiu Gamsutlo kaime. Jis man papasakojo, kaip XX-o amžiaus 8-ąjame deš. daugelis žmonių, tarp jų ir jis pats, buvo iškraustyti į kolektyvines fermas ir kaip jis praėjus porai dešimtmečių grįžo gyventi į kalnus. Tai man pakišo idėją apie niekur nevedantį žiedinį kelią, vertė susimąstyti, kaip dažnai kelių tiesimas tampa politinio dominavimo demonstravimo įrankiu.
Negana to, man didelį įspūdį paliko provokuojantys Ahmeto Öğüto darbai. Kartą jis sukūrė instaliaciją pavadinimu „Bakunin’s Barricade“ („Bakunino barikada“), kuri atrodė, kaip iš muziejaus kolekcijai priklausančių objektų padaryta barikada. Jei koks nors muziejus šią instaliaciją nusipirktų, jis privalėtų pasirašyti sutartį su menininku, pagal kurį, mieste kilus protestams, instaliacija turėtų būti atiduota protestuojantiesiems ir panaudota kaip barikada. Žinoma, niekas niekada tokios instaliacijos nepirks. Tačiau sutartis tapo meno kūrinio dalimi. Man tai pasirodė įspūdinga, ypač turint omenyje tai, jog mano darbai retai kada yra materialūs. Norėjau ironiškai pažvelgti į tai, kad menininkai, norėdami išgyventi, privalo kurti materialų meną. Taigi, nusprendžiau pagaminti 380 kilogramų sveriančią kalno instaliaciją.
Tai pasiūlymas žiediniam greitkeliui aplink kalno Dagestane viršūnę. Jei kas nors norėtų šią instaliaciją gauti kaip dovaną, privalėtų su manimi pasirašyti susitarimą, kuriuo pasižadėtų nutiesti tokį kelią per 2 metus. Kartu su kalno maketu Kauno bienalėje eksponuojamas ir detalizuotai aprašytas biudžetas, kuris 2019 m. siekia 135 466 060 rublių (1 875 505 eurų). Tokiu būdu sukuriu dovanos už dovaną situaciją. Labai dažnai regiu menininkus, kuriems sunkiai sekasi įgyvendinti materialius projektus. Aš tik pabrėžiau, kaip funkcionuoja meno pasaulis. Gana įdomu tai, kad šį mano projektą finansavo Cosmoscow šiuolaikinio meno fondo organizuojama meno mugė.
– Šiųmetinė Kauno bienalė kviečia tyrinėti kelionės, kaip besikeičiančio miesto ir jo gyventojų identiteto metaforą. Kaip manote, kaip kolektyviniai mūsų aplinkos pokyčiai keičia mus, kaip individualias asmenybes?
– Man patinka keliaujančio cirko idėja, todėl, kai žmonės manęs klausia, kur gyvenu ir kuriu, atsakau, kad esu keliaujanti menininkė. Mane lydi nuolatinis nepastovumas, tam tikra būsena „po išvykimo, prieš atvykstant“. Labiausiai džiaugiuosi dėl manyje užgimstančio socialinio ir individualaus lankstumo, tikros empatijos. Empatija leidžia įsijausti į kito žmogaus kailį ir kalbėti nieko neteisiant. Šis virsmas gali vesti mus į priekį, visai kaip ir suvokimas, koks nepastovus yra mūsų identitetas, koks jis buvo, kai gimėme, ar kai buvome paaugliais. Vos tik išsilaisviname nuo labai suvaržytų savo pačių struktūrų, suvokiame, kiek daug pasaulių mums atsiveria. Manau, kad tai labiausiai mane, kaip menininkę, praturtinęs dalykas.
