Kuratorinę šios trienalės viziją iš dalies atskleidė įžanginis renginys – prologas, surengtas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre 2023 m. vasaros pabaigoje. Virginija Januškevičiūtė pakvietė kuratorius prisiminti šį renginį ir pasidalinti mintimis ruošiantis trienalei.
Prologo metu kuratoriai kvietė publiką pasinerti į palengva besiskleidžiančią, rūpestingai atrinktą užsienio menininkų filmų, atspaudų, poezijos, performanso, muzikos ir kitokių kūrinių programą. Atsižvelgta ir į renginio erdvėje nuolat esančius meno kūrinius bei Vilniaus meno sceną: renginio dalimi tapo garsioji 1981 m. Stanislovo Kuzmos skulptūra teatro fojė ir ją supantys specialiai šiam interjerui kurti panašaus laikotarpio paveikslai, priklausantys Nacionalinio dramos teatro kolekcijai, taip pat – menininkų įkurta muzikinė erdvė kitapus upės.
Specialiai šiam renginiui išleistas nedidelio tiražo leidinys – fotografo Remigijaus Pačėsos apie 1980 m. sukurtų darbų rinkinys, atspindintis kuratorių siekį sukurti išliksiantį apčiuopiamą dokumentą ir tyrinėti netolimos praeities archyvus. Vis dėlto pagrindinis dėmesys skirtas į renginį susirinkusių žmonių patirčiai ir kruopščiai surežisuotai vakaro choreografijai.
– Prologas truko vos keletą valandų, tačiau jo visuma buvo išties kompleksiška – kaip jį apibendrintumėte?
Tomas Engelsas: Prologo tikslas, panašiai kaip įprasta literatūroje ar muzikoje, buvo įtraukiančiai pristatyti kūrinį, mūsų atveju – būsimą parodą: sumanėme jį vietoje įprasto kuratorinio teksto, paaiškinančio, apie ką bus trienalė.
Prologas nebuvo tiesiog paprasta įžanga. Šlifavome toną, tikrinome dermę – vyko tarsi repeticija. Kartu tai buvo ir kvietimas į kelionę, kuri nepasikartos. Siekėme sukurti sklandžią kolektyvinių žiūrėjimo ir klausymosi patirčių seką, akcentuodami, kaip per ilgalaikį įsitraukimą atsiskleidžia tam tikras grožis.
Vakaro choreografija apėmė kelias erdves, tame tarpe – erdvią fojė ir vieną teatro salių, kurioje galima labiau susikoncentruoti. Skirtingos vakaro dalys vyko tai vienoje erdvėje, tai kitoje. Vengėme pasakoti, „apie ką“ bus šis projektas, bet kūriniai, jų nuotaika ir eiliškumas leido pajusti trienalės kryptį.
Teatro fojė, kurioje žmonės renkasi prieš spektaklį ar koncertą, jam pasibaigus ar pertraukos metu, šiame renginyje buvo tarsi slenkstis: vieta prieš spektaklį, vieta prieš trienalę, vieta, į kurią vis grįždavome tam, kad „pasiliktume nulyje“.
– „Pasiliki nulyje“ buvo ir renginio pavadinimas, pasiskolintas iš eilėraščio, rasto viename archyve Graikijoje. Emersonu pasivadinusio autoriaus eilės iki tol nebuvo niekur publikuotos. Kuo jos jus patraukė?
Maya Tounta: Kalbant apie Emersoną svarbu pateikti šiek tiek konteksto. Aš jau kurį laiką dirbau su graikų fotografo George’o Tourkovasilio, su kuriuo susipažinau likus keleriems metams iki jo netikėtos mirties 2021-aisiais, kūrybiniu paveldu.
Tourkovasilis buvo garsus muzikos bendruomenėje, nes devintajame dešimtmetyje parašė knygą apie Atėnų roko ir postpanko sceną, bet jo turtinga fotografinė praktika nebuvo taip gerai žinoma. Peržvelgęs keletą dešimtmečių kurtas fotografijas Tourkovasilis atrinko tas, kurios, jo manymu, geriausiai atspindi jo kūrybą – kurį laiką jas vieninteles ir buvo galima pamatyti.
Kai gavau prieigą prie jo archyvo, ten atradau ir fotografijų, paveikslų, eilėraščių ir kitokių tekstų, kurie buvo net ne jo paties, o veikiau draugų dovanos jam. Daugelio šių kūrinių autoriai nelaikė savęs fotografais, tapytojais ar rašytojais. Jie kūrė protarpiais ar tik Tourkovasilio aplinkoje; pavyzdžiui, Emersonas kartais net naudojosi Tourkovasilio fotoaparatu, ir šis ryškindavo ir spausdindavo jo nuotraukas. Drauge su šiomis fotografijomis buvo išsaugotas ir Emersono eilėraščių rinkinys „Dainos be muzikos“ – jo kurtų dainų tekstų rankraštis.
Pats Emersonas Tourkovasilio nuotraukose buvo užfiksuotas įvairiais gyvenimo tarpsniais, įvairaus amžiaus, su skirtingomis šukuosenomis ir skirtingose vietose. Tad archyvas ir jame rasti kūriniai pasakojo apie jų bičiulystę ir kartu apie štai tokį labai privatų, intymų būdą kurti meną.
„Pasiliki nulyje“ buvo viena iš to rinkinio „dainų“ ir mes nusprendėme pagal ją pavadinti prologą – iš dalies todėl, kad ji gerai atspindėjo visą rinkinį, taigi ir šį neįprastą bei brangintiną kūrybos kontekstą. Be to, tame eilėraštyje atsispindėjo judėjimas nuo vieno prie kažko kito. Tokia jo struktūra savo ruožtu gerai atliepė paties prologo struktūrą – tai, kaip vakaro metu keitėsi kūriniai. Norėjome ne tiek iliustruoti, kiek užfiksuoti, pažymėti šią sąsają.
Kalbant konkrečiau, šis eilėraštis kalba apie perėjimą nuo to, kaip kažkas patiriama per to objekto nebuvimą ar kitaip su juo susijusią nebūtį, prie jausmo, kad esi čia ir dabar, visiškai ramiai, be praeities aidų ar į ateitį nukreiptų projekcijų. Pradžioje dėžėje nieko nėra, kaulas neturi odos, širdis – regimo kūno, naktis – sapnų, langas – vaizdo, šypsena – meilės, gyvenimas vis kartojasi. Eilėraščio pabaigoje dėžė tėra dėžė, kaulas tėra kaulas, širdis tėra širdis, o naktis tėra naktis. Tai įvyksta dėl pasikartojančio Emersono noro: „Pasiliki nulyje“. Galiausiai telieka nulis, ir mes liekame jame. Viskas nurimsta.
– Kaip sudarėte vakaro programą?
Maya Tounta: Nuo pat pradžių dirbdami prie trienalės mudu su Tomu labai panašiai vertinome ir kūrinius, ir aplinkybes. Toks nuomonių sutapimas ilgainiui tapo tarsi gairėmis. Mums pasisekė, kad taip gerai sutariame.
Tomas Engelsas: Mayos pasiūlymas įtraukti Tourkovasilio archyvo medžiagą buvo reakcija į tai, ką aš buvau pasiūlęs kiek anksčiau. Su laiku tokia bendradarbiavimo forma mums tapo įpročiu. Kiekvienas į pokalbį įtraukiame medžiagą, su kuria jaučiame stiprų asmeninį ryšį. Tuomet stebime, kaip mūsų pasiūlymai rezonuoja tarpusavyje, ir su tuo dirbame.
Sąlyčio taškai tarp skirtingų kūrinių ir kiekvieno jų kuriama nuotaika pasiūlo tam tikrą atmosferą, terpę, partitūras ar konfigūracijas. Todėl kuruojant įžanginį renginį nebuvo jokio poreikio atkurti ar iliustruoti tų šaltinių, kurie mūsų pokalbiuose atsirado pirmiausia. Vakaro dramaturgiją kūrė nuotaikų kaita, tai, kaip vienas kūrinys paruošia atmosferą kitam, kaip jie vienas su kitu persilieja.
Viena pirmųjų mano pasiūlytų nuorodų buvo Peterio Weisso apysaka „Vežiko kūno šešėlis“ (Der Schatten des Körpers eines Kutschers, parašyta 1952). Joje pasakojama, kaip pensione gyvenantis rašytojas užsispiria mimetiškai aprašyti ir atkurti to pensiono atmosferą, kartu ir apskritai pasaulį. Suvokęs atotrūkį tarp savo rašymo, kūrybos ir pasaulio jis griebiasi druskos – prisiberia jos į akis, kad pamatytų pasaulį kitaip ir sykiu pasikeistų jo rašymas.
Mus šioje istorijoje labiausiai suintrigavo būtent tas jo kaip stebėtojo atkaklumas, nepailstantis įsitraukimas, pakartotinis ir kone obsesyvus artimiausios aplinkos tyrinėjimas, kad pagaliau pamatytų ją kitoje šviesoje. Būtent todėl daugelis kūrinių, eksponuotų „Pasiliki nulyje“, buvo sukurti iš kasdienių elementų, bet perkeistų, kad atsiskleistų kitaip ir leistų pamatyti juose kitokias gyvenimo formas.
„Pasiliki nulyje“ užėmė ir aiškią politinę poziciją paties renginio produkcijos atžvilgiu: tikėjome, kad galime daug pasiekti su minimaliais ištekliais. Mus domina kasdienybė ir kūrybos procesas, tad metame iššūkį tam, kas tradiciškai laikoma reikšminga.
Jokiu būdu nesiekiame romantizuoti stokos; norime peržiūrėti produkcijos strategiją ir atsigręžti į tai, ko išties reikia, kad atsirastų gylio pojūtis ar įvyktų transformacija.
Svarbios tampa paprastos, lengvai prieinamos ir įaustos į kasdienio gyvenimo audinį priemonės. Nes patys paprasčiausi dalykai, jei į juos žvelgiama dėmesingai, turi didžiulę vertę ir gali atskleisti juose slypinčius sudėtingus pasaulius. Įžvelgiu tame taip reikalingą nuolankumą ir nesusireikšminimą ir manau, kad būtent čia šiuo metu glūdi didžiausia meno stiprybė.
– Ką jums reiškia kuruoti Baltijos trienalę, turint omenyje konkretų jos kontekstą ir su juo susijusią atsakomybę?
Maya Tounta: Baltijos trienalė turi savitą istoriją ir kaip parodų platforma, ir kaip ŠMC veikimo būdo pavyzdys. Dėl savo išskirtinumo šis centras galbūt kiek vienišas (jei lygintume su panašiomis institucijomis), bet kartu jis labai bendruomeniškas ir gyvybingas.
Nors struktūros atžvilgiu Baltijos trienalė gana eklektiška, per visas 14 savo laidų ji išsaugojo nepaklusnumą programinėms prasmės apibrėžtims ir ne kartą pasipriešino pertekliniam profesionalizavimui, o tai man atrodo reta.
„Mindaugo trienalė“ (11-oji Baltijos trienalė, vykusi 2012 m.) pristatė menininkų kūrybą per „radikaliai mažą tūrį – vieną vienintelį žmogų“, samdytą aktorių, kuriam duotas Lietuvoje dažnas vardas. Ši trienalė buvo vos dvylikos dienų trukmės renginys. O „BMW (Black Market Worlds)“ (9-oji Baltijos trienalė, vykusi 2005 m.) savo kūriniams pasiūlė atsiskyrėlišką gyvenimą, šnabždėdama apie visumą per vos regimus plyšelius; antrasis šios trienalės atidarymas įvyko lėktuve skrydžio metu. Visos ankstesnės trienalės tarsi neigė savo sąsajas su savo pirmtakėmis ir kiekviena savitai šlovino džiaugsmą ar kismą.
Apskritai Baltijos trienalė kaip tęstinis renginys kuria šiokios tokios netvarkos ir nelogiškumo atmosferą. Siekdama tik sąlyginio aiškumo ji leidžia kuravimui ir kūrybai visuomet likti kažkiek nepažiniems ir neišsemiamiems. Ji yra ekspansyvi.
Dabartinio parodų valorizacijos klimato sąlygomis tokį juntamą neprieinamumą būtų galima užprotestuoti kaip apolitišką, abejingą ar pernelyg susikoncentravusį į save. Bet, mano manymu, čia esama radikalumo, o jo daugeliu atvejų kaip tik ir stinga menui, kuris skelbiasi esąs politinis. Mūsų įsipareigojimas trienalės palikimui ir atsakomybė už jį yra minėtos polemikos sušiuolaikinimas per meno kūrinius, kurie žadina empatiją jai nebūtinai apie ją pasakodami.
Tomas Engelsas: Mes siekiame dialogo su šia eksperimentinio kuravimo tradicija, kurioje parodos įgyja kone imanentinę būtį. Laikau jas ne vien meno kūrinių rinkiniais, bet ir visateisėmis kompozicijomis su stipria patyrimine dramaturgija ir savo gyvenimu. Kiekvieną jų stipriai veikė kultūrinis, socialinis ir politinis klimatas, jos sugėrė ir atspindėjo savojo laikmečio dvasią.
Vis dėlto labiausiai intriguoja, kad jos neapsiribojo tiesmukomis, mimetinėmis ar iliustratyviomis tikrovės reprezentacijomis. Priešingai, didžiuma tų projektų peržengė įprastus suliniuotus reprezentacijos būdus, mesdami iššūkį suvokimui, kaip menas gali sąveikauti su savo auditorija ir kurti prasmes plačiausia to žodžio prasme, ir plėtė to suvokimo ribas.
Šiandien kone viskas yra kruopščiai apskaičiuojama pagal teikiamą naudą, nesvarbu, sociopolitinę ar ekonominę, ir dėl tokio funkcionalistinio požiūrio neretai iškyla grėsmė, kad bus pražiūrėta tai, kas meno kūrinį daro išties įkvepiantį.
Šiame kontekste eksperimentinio parodų rengimo dvasia, nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios klestėjusi ŠMC, nusipelno ne vien pripažinimo, bet ir aršios gynybos. Plačiau pažvelgus tampa akivaizdu, kad toks gyvas, smalsus žvilgsnis į kuravimą ir parodų kūrimą, kadaise turėjęs daug perspektyvų, nyksta dėl šiandienių reikalavimų siekti apčiuopiamų rezultatų ir tiesioginės naudos.
Mažėjant tokių erdvių skaičiui jų išsaugojimas tampa ne tik būtinybe, bet ir kone švente, nes mums jų reikia ir toliau reikės. Tai kvietimas vertinti ir saugoti neapčiuopiamumą, būdingą šioms eksperimentinėms praktikoms, ir sunkiai įvardijamas jų savybes, kurios įkvepia, kvestionuoja ir provokuoja mąstymą būdais, kurių nefiksuoja pamatuojami rodikliai. Tai viena minčių, kylančių galvojant apie kontekstą ir atsakomybę.
– Kas jums padeda susidoroti su tokiu iššūkiu?
Maya Tounta: Ko gero, labiausiai padeda atidus žvilgsnis į tai, į ką ir dėl ko abu jau esame įsitraukę. Nesvarbu, ar tai asmeninės patirtys, t. y. įvairios paraštės: susibūrimai, vakarėliai, improvizuoti ritualai, ar šabloniškesni susitikimai per parodas ir kitus oficialius renginius, kurie, jei pasiseka, irgi paliečia asmeniškai.
Esama jungčių, kurios susiklosto natūraliai ir galiausiai suformuoja tam tikrą trajektoriją – tam tikrą kryptį genealogijos (įsišaknijimo praeityje) ir polinkio (ateities projekcijos) prasme. Kai tavoji trajektorija sutampa su kryptimis, kuriomis juda kiti ir kurios juntamos jų darbuose – kaip man nutiko su Tomu ir dažnai nutinka mums bendraujant su menininkais – ar, priešingai, nesutampa ir keliai išsiskiria, svarbu išsaugoti ištikimybę tam, kas tave jaudina.
Tokiais atvejais sutapimai leidžia rastis bendruomeniškumui. O požiūriams išsiskyrus atsiranda galimybė susitaikyti su apribojimais ar gal net priimti iššūkį ir patraukti kokį žmogų savo pusėn.
– Ar kuruojant projektą buvo svarbu, kad abu jau ilgą laiką palaikote ryšius su Vilniumi?
Maya Tounta: Mes abu esame šiek tiek susipažinę su Lietuva, tik skirtingais būdais. Aš čia kurį laiką gyvenau, o Tomo pažintis įvyko per draugus ir kitokius susitikimus. Tad mums tai galimybė atspindėti šiam miestui geriausia, ką patys esame iš jo gavę ir kam jis mus įkvėpė. Tam tikra prasme mes kuriame įvietintą parodą, įvietintą kreipimąsi. Nors šis specifiškumas nebūtinai vien geografinis.
Tomas Engelsas: Neseniai susivokiau, kad visai nemažai laiko esu praleidęs Baltijos šalių ir ypač Vilniaus „negatyvioje erdvėje“. Jau daugiau nei dešimtmetį mano gyvenimas yra susipynęs su Lietuvos ir Estijos menininkų, kuratorių ir kultūros darbuotojų diaspora. Šie žmonės išvyko studijuoti į užsienio šalis ir nusprendė ten susikurti gyvenimą. Pažintis su jais mane pavertė naratyvinio Vilniaus gyventoju – tokio, apie kurį pasakojama ir koks jis prisimenamas, tad gyvenu tarp šio miesto atgarsių.
Susipažinę su Maya netrukome išsiaiškinti, kad patiems nežinant mūsų keliai jau buvo susikirtę, nes esame dirbę su tais pačiais menininkais, ir kai kurie jų buvo iš Lietuvos. Tai tik parodo, kaip per laiką gali išsivystyti kompleksiški ir subtilūs ryšiai bei tinklai – kartais puoselėjami sąmoningai, kartais susiformuojantys dėl bendrų interesų ar net be jokios aiškios priežasties.
Panašiai žiūrime į savo darbą: dirbame intuityviai, bet ši intuicija grįsta ne vien asmeninėmis preferencijomis. Ji pripažįsta galingą, nors ir ne visuomet regimą kūrybinio proceso veiksnį – jėgą, kuri formuoja ryšius taip, kad juos ne visada lengva įžodinti. Šitaip kalbu ne dėl paniekos diskursui ar antipatijos diskusijai, veikiau sąmoningai ieškau tų sunkiai užčiuopiamų įtrūkių, kai prasmė nėra akivaizdi, nesileidžia aprašoma, pagrindžiama ar racionaliai paaiškinama, ir tai savaime kuria juslinį diskursą.
Štai kodėl kuruodami trienalę mes neapsiribojame valorizuotų temų rinkiniu ar įprasta kuratorine kalba. Gal būtent toks subtilus žvilgsnis sukuria galimybių pojūtį. Šis jausmas kyla iš mūsų sukauptų patirčių, iki šiol sukurtų santykių ir mudviejų kūrybinių trajektorijų susikirtimų.
Iš anglų kalbos vertė Virginija Januškevičiūtė ir Aistis Žekevičius
Kalbos redaktorė Dangė Vitkienė
