– Dešimtmetis – labai gražus jubiliejus. Tikriausiai turėčiau pradėti nuo gimtadieninių sveikinimų. Ar „bohemiečių“ įkūrimo pradžioje tikėjotės, jog ši kelionė truks taip ilgai?
– Tikrai ne. Tai nėra legenda ar juokelis – Gintaras Rinkevičius sakė, kad bus trys „bohemiečių“ spektakliai, o aš sakiau: „Ne, ne, šeši, surinksime žmones“. Pradėjome nuo didelio noro suteikti jaunimui galimybę kurti vaidmenis, kurių jie negali kurti kitur, ir parodyti Lietuvai, kad yra nauja operos solistų karta. Tai buvo vienintelis tikslas, jokių kitų tikslų tada nebuvo.
Tačiau operos žiūrovui reikėjo alternatyvios. Kai pamatėme tą nišą, negalėjome sustoti. „Bohema“ per vieną sezoną buvo parodyta gal 26-is kartus ir supratome, kad turime tai tęsti, nors niekada negalvojome, kad tai truks 10 metų, kad „bohemiečiai“ pavirs į „Vilnius City Opera“ ir kad tokią kelionę padarys mūsų solistai. Šiandien kolektyvas jungia apie 30 žmonių, kurie dainuoja Vakarų Europos scenose ir kurie grįžta namo.
Kol visi kalbėjo, kaip reikia grąžinti išvykusį jaunimą, mes 10 metų dirbome darbą. Dabar galime pasidžiaugti, kad ne tik šita solistų karta išauginta, bet ir jaunoji karta atėjo.
Kol visi kalbėjo, kaip reikia grąžinti išvykusį jaunimą, mes 10 metų dirbome darbą. Dabar galime pasidžiaugti, kad ne tik šita solistų karta išauginta, bet ir jaunoji karta atėjo.
Kai pradėjome Lietuvoje kurti operas su Juozu Statkevičiumi ir Gintaru Rinkevičiumi prieš 15 metų, opera buvo užsistovėjusi, pasilikusi labai klasikiniame lauke. Žanrą reikėjo keisti – Vakarų Europoje į operą atėjo kino režisieriai, teatro režisieriai (aš ir pati esu atėjusi iš teatro režisūros). Nesinorėjo, kad Lietuva atsiliktų. Todėl dabar galime pasidžiaugti, kad turime labai įvairų žiūrovą – nuo pačio neturtingiausio iki to, kuris gali sau daugiau leisti, nuo jauno žmogaus iki pagyvenusio. Juk jaunystė nėra metai, jaunystė yra širdis. Aš iki šiol galvoju, kad man 25-eri.
– Sugrįžkime prie sezono pradžios. Visų pirma, kodėl „Karmen“? Kodėl jums buvo įdomus šis kūrinys?
– „Karmen“ norėjau pastatyti seniai. Man yra įdomus, kaip mes visuomenėje esame pratę vadinti, „fatališkos moters“ tipažas. Ji užsispyrusi, siekia to, ko nori, yra emociškai nepriklausoma. Ji atrodo šalta ir žmonės mėgsta ją vadinti ledine, robotu, mašina. Iš tikrųjų taip nėra. Tokios moterys turi nepaprastai platų jausmų spektrą, jos vidinę laisvę myli labiau už bet kokias kitas priklausomybes – nuo darbų, emocijų, problemų. Man atrodo, kad tokia yra XXI a. moteris, kuri turi žymiai daugiau vaidmenų negu tik vieną geros žmonos vaidmenį. „Karmen“ man visad buvo įdomi kaip personažė.
Ir tuomet pasitaikė proga. Po „XYZ“ 2010 m., kuris buvo arijų rinkinys, norėjau sukurti vientisą elektroninį kūrinį. Nekilo klausimas, kodėl „Karmen“, nes „Karmen“ siužetas pasiduoda labai didelėms interpretacijoms. Jei pažvelgsime į istoriją, „Karmen“ buvo ir baletas, ir simfoninė siuita, ir spektaklis, ir miuziklas. Galbūt dėl to, kad originalus kūrinys parašytas su dramatiniais tekstais. Tai yra pusiau teatras, pusiau opera.
Norėjau dirbti su Marijumi Adomaičiu, su kuriuo kartu dirbome prie “XYZ”. Šito darbo net ir geriausias pasaulio elektronikas negalėtų imtis be klasikinės muzikos žinių. Marijus tai turėjo – jis elektronikoje yra number one, ir turi dvylika metų klasikinės muzikos išsilavinimo, grojo įvairiausiais instrumentais. Tada tai buvo tik laiko klausimas.
Tokios moterys turi nepaprastai platų jausmų spektrą, jos vidinę laisvę myli labiau už bet kokias kitas priklausomybes – nuo darbų, emocijų, problemų. Man atrodo, kad tokia yra XXI a. moteris, kuri turi žymiai daugiau vaidmenų negu tik vieną geros žmonos vaidmenį.
– Kiek laiko užtruko „e-Carmen“ kūrimas?
– Aš visą laiką esu entuziastas ir pozityvas, galvoju, kad viskas turi įvykti greitai. Maniau, kad pakaks pusės metų. Ir kuo viskas baigėsi... Po pusės metų aš supratau, kad Marijus turi gal tik 40 min. muzikos, o buvo aišku, kad pilnas siužetas turi būti mažiausiai pusantros valandos. Mes dramatiškai susėdome, aš ilgai mojavau rankomis ir jam pasakojau, kad čia yra teatras ir 40 min. negana. Tada Marijus labai emocingai man šaukė: „Ar tu supranti, kas yra pusantros valandos nenutrūkstamos muzikos?“.
Viskas baigėsi tuo, kad jam reikėjo daugiau laiko ir žmogaus, kuris padėtų ištransliuoti visą tai, ką jis rašo, į klasikinės muzikos formą, kad galėtų ir solistai, ir instrumentalistai įveikti šią užduotį. Tuomet gimė idėja į procesą įjungti jauną dirigentą Ričardą Šumilą, kuris su „bohemiečiais“ dirba jau 7-8 metus. Ir visas reikalas pajudėjo. Dabar, kai sėdi Marijaus studijoje ir klausai kūrinio, kuris trunka 2 val. 5 min. grynos muzikos, manau, kad tai yra pergalė ir stebuklas ne tik man, bet visų pirma pačiam Marijui. Jis negali patikėti, kad pasiekė finišo pabaigą su tokia apimtim.
– Ar galėtumėte papasakoti apie kūrybinį procesą? Tikiu, kad jis smarkiai skyrėsi nuo to, kaip įprastai atrodo operų pastatymai.
– Pirmiausia reikėjo apsispręsti, kurios siužetinės linijos ir kurie istorijos faktai pateks į spektaklį, nes siužetas yra per ilgas, kad galėtume jį aprėpti. Taip pat nesinorėjo apkrauti labai daug tekstinės informacijos, nes operą atliekame originalo – prancūzų – kalba
Pasidariau labai griežtą sistemą, kaip pasakosime siužetą, kokios scenos atsidurs spektaklyje. Marijui išrinkau, mano galva, vieną iš geriausių įrašų Berliner Philharmoniker įrašų, kur, beje, ir mūsų Kostas Smoriginas dainuoja. Daviau Marijui įrašą, daviau siužetą ir good luck, and good night.
Mes periodiškai susitikinėdavome, klausydavome, kas parašyta, komentuodavome, kažką keisdavome. Marijus dirbo su Ričardu, kad visa tai virstų į bent kažkiek suprantamą kalbą.
Kai gavau natas, mane ištiko apopleksija. Pirmiausia, visa ta krūva natų yra kokie 5-6 kilogramai popieriaus. Ir kiek jas verti, visą laiką pauzės, nes kai groja elektronika, nėra kaip to užrašyti. Ir staiga „trrrr“ – pradeda smuikai groti ar solistai dainuoti. Bet kaip tau atskaičiuoti per tas pauzes, kur tu esi? Ir neturi ko pasiklausyti. Įprastai įsijungi bet kokį kitą CD ir paklausai, pasitikrini. Pasiruošimas tapo išvis neįmanomas. O kaip paaiškinti šviesų dailininkui ar videoprojekcijų dailininkui, kurioje gi vietoje mes čia esame ir ką jam reiktų daryti, kai jis teturi daug pauzių ir 6 kg popieriaus?
Kartais jaučiuosi kaip išprotėjęs lošėjas – mano instinktas man sako, kad reikia daryti, bet jei aš pradėčiau galvoti, sveiko žmogaus logika sakytų, kad to daryti nereiktų.
Mums su Ričardu reikėjo sukurti sistemą – dabar mes skaičiuojame ne pagal natas, o pagal sekundes. Turime stebėti kompiuterio ekrane kaip visi Marijaus sukurti garso takeliai važiuoja ir taip orientuotis, kur esame. Procesas yra labai neįprastas.
Stebuklas, kad suradome solistus, kurie šitai ne tik gali, bet ir nori atlikti. Štai Justina Gringytė yra atlikusi visokias „Karmen“, už „Karmen“ pernai ji laimėjo apdovanojimą vadinamuosiuose operų „Oskaruose“ Londone. Justina nuo pirmų akordų labai užsidegė, kaip pati vakar sakė – įsimylėjo Marijaus muziką ir buvo labai didelė kūrybinio proceso dalis. Labai svarbu, kai solistas jaučia, kad ir jis yra kūrėjas.
Svarbiausia nebijoti drąsos, alternatyvų, turėti savyje tikėjimo ir jėgų, kad gali pasiekti tą tikslą. Kartais jaučiuosi kaip išprotėjęs lošėjas – mano instinktas man sako, kad reikia daryti, bet jei aš pradėčiau galvoti, sveiko žmogaus logika sakytų, kad to daryti nereiktų.
– Kiek išliko originalaus Bizet kūrinio? Ką išgirs „e-Carmen“ klausytojai?
– Bizet muzika buvo įkvėpimas. Yra išlikę nemažai pažįstamų melodijų. Galbūt jos truputį kitaip interpretuotas ir kiek kitaip skamba, bet daugmaž galima jas atpažinti. Išlikusi tekstinė ritmika, bet pakeista daug melodijų, aišku, parašyta ir nauja muzika.
Turiu įspėti visus klasikinės muzikos mylėtojus – nebijokite, šoko negausite, nebus taip, kad dvi valandas bus elektronika ir nieko daugiau. Marijus naudoja labai daug stilių – nu-jazz, soul, aišku, elektroniką, klasikinius elementus. Tai gan eklektiškas kūrinys, nes vien tik elektronika dvi valandas būtų sunku išlaikyti dėmesį.
Ar Bizet grabe vartysis? Manau, kad ne. Manau, Bizet bus laimingas.
Gyvai gros 9 styginiai instrumentai, be pagrindinių solistų bus ir 8 solistų ansamblis.
Ar Bizet grabe vartysis? Manau, kad ne. Manau, Bizet bus laimingas, nes kai jis parašė „Karmen“, ji buvo nepriimta, visi jį koliojo, o po to ji pavirto populiariausiu darbu. Ar mes ieškome kontroversijos? Ne, mes ieškome audringos, aistringos, kovojančios diskusijos – kokia turi būti opera XXI a., kaip ji gali transformuotis, kiek mes galime stumti tą kartelę?
– Per spaudos konferenciją minėjote, jog tikitės, kad opera turės ateitį ir užsienyje.
Manau, kad „e-Carmen“ Vakaruose galėtų turėti visiškai kitus žiūrovus. Ko gero, jų būtų net daugiau nei Lietuvoje, nes Vakaruose žmonės mažiau bijo eksperimentų, yra labiau linkę neužsidaryti. Labai tikiu, kad šis projektas turės galimybę išvažiuoti.
Pagrindinė problema – mūsų „biednystė“. Bet koks tokio mastelio projektas – jo sukūrimas, išvežimas ir rodymas – yra katastrofiškas, kai neturi jokios paramos iš sistemos. Nei iš kultūros fondo, nei iš savivaldybės, nei iš ministerijos. Išsilaikyti pačiam yra nerealu – atvažiavę užsieniečiai nesupranta, kaip mes gyvename. Mes „laikomės“ tik iš bilietų pardavimų ir rėmėjų pinigų.
Mūsų kolektyvas yra minuse nuo 2008 m. Labai sunku. Tai, kad mes išsilaikėme 10 metų, yra daugelio žmonių gera valia.
Mano tėvai man įskiepijo tikėjimą tuo, ką darai. Ir tai ne materialinis viso reikalo pradas, o mintis, jog turi stengtis įdėti savo kad ir labai nedidelį indėlį į pasaulį ir duoti kažką gero kitiems.
– Nepaisant visų šių aspektų, jūs toliau dirbate Lietuvoje. Ar nemažėja jūsų motyvacija?
Mano tėvai man įskiepijo tikėjimą tuo, ką darai. Ir tai ne materialinis viso reikalo pradas, o mintis, jog turi stengtis įdėti savo kad ir labai nedidelį indėlį į pasaulį ir duoti kažką gero kitiems. Dar 2001 m., pirmą kartą atvažiavusi čia daryti „Kaukių baliaus“, pamačiau, kad Lietuvoje yra galimybės jauniems žmonėms kažką sukurti, kad čia yra labai daug jaunų žmonių, kurie nė velnio niekam nereikalingi. Kadangi aš buvau Vakaruose, aš galėjau garsiau negu kiti šaukti būtent apie tuos jaunus žmones.
Kai 2005 m. buvau Niujorke ir mano „Šveikas“ buvo nominuotas Dramos Lygos apdovanojimams, aš sėdėjau repeticijų salėj, žiūrėjau per langą į Times aikštę ir galvojau apie tai, kad aš čia niekada nepakeisiu niekieno gyvenimo. Aš galiu sukurti puikius spektaklius į kuriuos ateis labai daug žiūrovų ir susilaukti daug aplodismentų, bet aš jau tada žinojau, kad Lietuvoje yra jauni žmonės, su kuriais galbūt galėsime padaryti kažką tokio, ko aš negalėčiau padaryti niekur kitur. Todėl aš čia ir atvažiavau.
Jeigu ne trupė, jeigu ne žiūrovai… Aš kartais sėdžiu salėje ir stebiu iš šono žiūrovų veidus per spektaklį. Jei ne ta energetika, rasti priežasčių grįžti ir kovoti būtų labai sunku. Aš sau esu davusi dešimt metų.
Aš negaliu „pasiplauti“. Jaučiu atsakomybę už visą kolektyvą, bet man reikalinga pagalba – sistemos, žmonių, kurie supras, kad kai „Facebook“ buvo sukurtas pono Zuckerbergo mažame kambarėlyje su studentais, turėjo ateiti laikas, kai „Facebook“ persikėlė į 50 aukštų pastatą, kuriame 10 ar 20 aukštų užima jų biurai.
– Ar tai reiškia, kad šis sezonas gali būti lemtingas?
– We will see. O jeigu rimtai, manau, kad būtų beprotystė šitą veiklą nutraukti. Ne mano, Dalios Ibelhauptaitės, o šalies, žmonių atžvilgiu, nes yra investuoti beprotiškai dideli pinigai ir beprotiškai didelė energija. Aš negaliu „pasiplauti“. Jaučiu atsakomybę už visą kolektyvą, bet man reikalinga pagalba – sistemos, žmonių, kurie supras, kad kai „Facebook“ buvo sukurtas pono Zuckerbergo mažame kambarėlyje su studentais, turėjo ateiti laikas, kai „Facebook“ persikėlė į 50 aukštų pastatą, kuriame 10 ar 20 aukštų užima jų biurai.
Negali visas šis reikalas laikytis tik ant kelių žmonių entuziazmo ir visų ateinančių žmonių meilės. Turi būti sistema, kuri paremtų šį projektą, kad jis galėtų augti ir gyvuoti. Tai yra natūralu.
