1.
Emilija Škarnulytė
Emilija Škarnulytė kuria filmus ir įtraukiančias instaliacijas, tyrinėjančias gilų laiką ir nematomas struktūras – nuo kosminių ir geologinių iki ekologinių ir politinių. E.Škarnulytės kūriniai tarsi įsiterpę tarp vaizduotės ir dokumentalumo. Ekologinės temos jos kūryboje užima itin svarbią vietą. E.Škarnulytė savo įtraukiančiuose filmuose ir instaliacijose tarsi klausia, kokioje dabartyje mes gyvename ir kokią ateitį pasitiksime, beatodairiškai godžiai trokšdami galios bei resursų. Gyvatė šliaužianti Ignalinos atominės elektrinės valdymo pultu, undinė nardanti tamsiame postapokaliptiniame povandeniniame peizaže – tai tik keli režisierės kūrinių fragmentai, kuriuose susiduria gamtos ir žmogaus sukurto pasaulio vaizdiniai.
2.
Pakui Hardware
„Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda) – tai menininkų duetas, drauge kuriantis nuo 2014 m. Dueto kūryba susijusi su materialumo, technologijų, medicinos ir ekonomikos santykiu. Menininkai savo instaliacijomis tarsi klausia, kaip technologijos formuoja dabartinę ekonomiką, mūsų aplinką ir žmogaus kūną. Žmogus daro didžiulę įtaką gamtai ir natūraliems procesams, tad ar vis dar gali egzistuoti pusiausvyra tarp gamtoje išsivysčiusių ir žmogaus sukurtų objektų? Kaip technologijos veikia? Ar ateityje jos paveiks žmogaus kūną? „Pakui Hardware“ instaliacijose neretai susipina antropomorfiški gamtiškų formų objektai, primenantys žmogaus kūno dalis, organus arba kokius nors gyvius.
3.
Lina Lapelytė
Lina Lapelytė – menininkė, muzikantė, performanso ir šiuolaikinės operos kūrėja. Kelias disciplinas savo kūryboje jungianti menininkė šiuo metu daugiausiai gilinasi į performatyvumą ir įvairias jo formas, manipuliuoja žanrų ribomis. L.Lapelytės kūryboje jau gerokai anksčiau buvo jaučiamas didelis dėmesys įvairiems dabarties reiškiniams ir problemoms, bet, žinoma, kalbant apie ekologines temas, būtų didžiausia nuodėmė nepaminėti drauge su kolegėmis Rugile Barzdžiukaite ir Vaiva Grainyte sukurtos operos „Saulė ir jūra“. Pristatyti šio kūrinio turbūt nereikia. Kaip kritikas Jasonas Farago apibūdina, tai – vienas didžiausių performanso laimėjimų per pastaruosius dešimt metų. Dar nuostabiau, kad šis ypač paveikus ir įtraukiantis kūrinys yra apie žmogų ir klimato kaitą. Tačiau ekologinių temų L.Lapelytės kūryboje yra ir daugiau, pavyzdžiui, kartu su Mantu Petraičiu sukurta ir Rygoje pristatyta instaliacija „Srovės“.
4.
Laura Garbštienė
Laura Garbštienė – nuo 2002 m. kūrė videofilmus, instaliacijas, fotografijas, performansus, kuriuose dažniausiai narpliojamos tokios temos kaip eksperimentavimas kalba, žodžių prasmių ir reikšmių kaita, atsitiktinumas, subjektyvumas. Nuo 2014 m. Lauros kūrybinis laukas pakrypsta į gamtos reiškinių, ekologinės sąmonės, buities ir nykstančių kaimo procesų apmąstymą. Šiuo metu menininkė gyvena Marcinkonių apylinkėse, čia organizuoja įvairius renginius, dirbtuves, simpoziumus, taip pat Marcinkonių traukinių stoties pastate įkūrinėja parodinę erdvę ir menininkų rezidencijas. Nemaža dalis nuo 2014 m. Lauros sukurtų kūrinių, projektų, parodų ir iniciatyvų yra apie perteklių ir mastelį. Apie tai, kiek iš tikrųjų žmogui reikia. Aplinka mus išmoko vartoti, bet jeigu daiktus reikėtų pasidaryti pačiam, viskas būtų suvokiama visai kitais laiko, darbo masteliais.
5.
Rūta Spelskytė
Rūta Spelskytė ypač domisi žmogiškojo dialogo nesusipratimais ir nesėkmėmis, taip pat mokslo ir ekstramokslinės fantastikos pasaulių, neprieinamų mūsų instrumentams ir mąstymo modeliui, sąsajomis. Ji dirba su retais pavyzdžiais, šviesos emisija ir pigmentais, įsivaizduodama ateities alchemiją, augalus, gyvūnus ir pojūčius, kuriuos būtų galima apmokyti ar rasti. R.Spelskytė didžiojoje dalyje savo kūrinių ypač daug dėmesio skiria gamtai ir aplinkai. Ji su dideliu smalsumu ir jautrumu ne tik ją tyrinėja, bet ir siekia apsaugoti, atkreipti dėmesį, paskatinti kitų susidomėjimą. Menininkės interesų laukas nepaprastai platus, pradedant Napoleono sėklomis ir baigiant į klimato pasikeitimus reaguojančiomis cheminėmis reakcijomis.
6.
Vitalijus Červiakovas
Temų apie ekologiją galima atrasti ir Vilniuje gyvenančio ir kuriančio menininko Vitalijaus Červiakovo kūryboje. Jis organizuoja psichogeografinius performatyvius ėjimus su sukurtomis taisyklėmis, atitinkamomis vietomis, grupės dinamika ir skirtingomis ėjimo veiksmo patirtimis. Ėjimas šiam menininkui toks svarbus, kad einant net buvo apgintas ir jo meno doktorantūros laipsnis. Beveik visuose V.Černiakovo inicijuotuose ėjimuose aplinkai skiriamas labai didelis dėmesys, bet labiausiai ekologinės sąmonės užuomazgos apčiuopiamos ėjimų serijose „Quicksilver Jet“ ir „Neutrino pienas“. „Quicksilver Jet“ daug dėmesio skiriama miške rastiems žmonių paliktiems, išmestiems objektams ir Baltijos jūrai, kuri yra viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje, be to, dėl savo užterštumo kartais vadinama „Mendelejevo jūra“. O ėjimų serijoje „Neutrino pienas“ dalyviams siūloma pasivaikščioti labiausiai užterštoje Vilniaus miesto pietinėje dalyje.
Sąrašas parengtas bendradarbiaujant su Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.
