Čia nemokamai galima žiūrėti lietuviškus dokumentinius filmus, šalies ankstyvojo videomeno darbus, kuruotas programas. Žiūrėjimo patirtį praplečia interviu su judančių vaizdų kūrėjais ir kūrėjomis.
Sinemateka.lt videomeno skiltyje galima susipažinti su Gintaro Šepučio, Nomedos ir Gedimino Urbonų, Laimės Kiškūnės, Eglės Rakauskaitės, Evaldo Janso, Aurelijos Maknytės ir kitų 9–10 dešimtmečiais judančius vaizdus kūrusių videomenininkų darbais.
Pasak vienos iš Sinemateka.lt turinio kuratorių, menininkės, režisierės Gerdos Paliušytės, videomeno skiltis yra sudaryta atrenkant ir skaitmenizuojant, restauruojant meninink(i)ų, dariusių įtaką Lietuvos meno raidai, kūrinius, siekiant juos išsaugoti ir reaktualizuoti šiandienos kontekstuose.
„Sinemateka.lt žiūrovams pristatomi darbai yra svarbūs dėl savo žymės meno istorijoje ir išliekamosios estetinės ir idėjinės vertės. Rekomenduočiau patyrinėti ankstyvojo videomeno skiltį ir tiems|toms, kuriuos|ias domina minimaliomis, kartais net buitinėmis priemonėmis, sukurta „low-fi“ poezija ir tiems|toms, kuriuos|ias domina 9 dešimtmečio technologiniai ieškojimai ir jų materiali išraiška, šiandien įgijusi sapnišką, kartais net psichodelinį pavidalą“, – sako G.Paliušytė.
9 dešimtmečio istorinės bei politinės aplinkybės
„Imk videokamerą ir trauk per pasaulį“ kartą pasakė Skirmantas Valiulis 1993 metais žurnale „Kinas“ publikuotame straipsnyje „Nauji akiračiai“. Ir šis pasakymas labai taikliai apibūdina pirmosios videokūrybos Lietuvoje padėtį, specifiką ir net estetiką. Vos atgavus nepriklausomybę, Lietuvos kūrėjai iš tiesų siekė fiksuoti, dokumentuoti aplinką ir išbandyti naują, lengviau prieinamą aparatą – videokamerą“, – pasakoja lietuvių videomeną tyrinėjusi menotyrininkė Danutė Gambickaitė.
Menotyrininkės žodžius patvirtina šalies videomeno pradininku laikomas Gintaras Šeputis, paklaustas Kęstučio Šapokos, su kuo jis daugiausia dirbo – su kino ar videokamera: „Dirbau su viskuo. Kūriau įvairiausias erdvines, garsines, vaizdines instaliacijas, projekcijas. Buvo tokie laikai, kai po visų politinių ir visuomeninių perversmų pajutome, kad nebėra ribų.“ (Pokalbis pirmą kartą išspausdintas knygoje „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2011 m.)
Pasak D.Gambickaitės, nepriklausomybės atgavimas pakeitė žvilgsnį į vaizduojamosios dailės tradicijas ir estetines pažiūras, kūrybinę laisvę, o menas imtas suvokti kaip bet kokiam kismui, vyksmui atvira sritis: „Tokios lietuvių kūrėjų, mąstytojų nuotaikos Sąjūdžio ir vėliau nepriklausomybės laikotarpiu buvo neatsiejamos nuo trisdešimt metų vėlavusio postmodernizmo, o kartu su juo ir tokių krypčių kaip videomenas atėjimu.“
„Pradėjau nuosekliai dirbti su judančiais vaizdais, garsu, etc. Supratau, kad tai teikia žymiai daugiau galimybių, nei vien plokštuma ar erdvė“, – vėlgi pokalbyje su K.Šapoka, G.Šepučio mintys tarsi patvirtina menotyrininkės įžvalgą.
Rytojaus perspektyvos
G.Paliušytės teigimu, nemažiau svarbu ir tai, kad Sinemateka.lt – dinamiškas projektas, kurio tikslas yra ne tik nuolat pildyti ir plėsti turimą archyvą, bet ir jį įkontekstinti ir įveiklinti įvairiuose viešuose renginiuose. Tokiu būdu platesnei visuomenės daliai yra pristatomos mažiau žinomas kino ir meno formos, kurių autoriai nevengė rizikuoti ir kurti nepaisydami vyravusių kultūrinių normų ir kanonų.
Vienas iš tokių renginių – kovo pabaigoje Šiaulių Fotografijos muziejuje vyksianti peržiūra ir atvira diskusija. Renginys bus skirtas alternatyviai 90-ųjų televizijai Lietuvoje, kuri, pasak menininko Pauliaus Arlausko, yra originaliausias tęstinis lietuvių videomeno kūrinys.
Sinemateka.lt tikslas restauruoti bei skaitmeninti lietuvišką judančio vaizdo paveldą, atskleisti jo įvairovę. Technologijų ir inovacijų festivalio „LOGIN 2019“ apdovanojimuose pripažinta Geriausiu ne pelno siekiančio tinklalapiu. Už šią iniciatyvą „Meno avilys“ taip pat apdovanotas „Sidabrinės gervės“ ir kino operatorių asociacijos dėkingumo prizu.
