TAIP PAT SKAITYKITE: 30+ rudens sezono renginių, kuriuose verta apsilankyti.
Iššūkiai ir temos
– Jau ne pirmąjį kartą esate Vilniaus galerijų savaitgalio (VGS) kuratorė. Kas šiais metais buvo sudėtingiausia?
– Dideli renginiai dažnai siejasi ir su didesniais siekiais ir apimtimis, kuriuos paprastai tenka derinti prie galimybių. VGS – ne išimtis. Tačiau dar su praėjusiais metais susiformavusia puikia komanda, manau, suradome gerą balansą tarp to, kokius turime resursus (žmogiškuosius ir finansinius) ir galutinio rezultato.
– Kokios temos ryškėja? Ar jos panašios į neseniai vykusią Baltijos trienalę?
– Galerijų savaitgalio parodų ir renginių temos labai įvairios. Visgi pastebiu daugiau susidomėjimo meilės temoms. Tačiau netrūksta ir socialinės kritikos ar politiškai angažuoto meno. Skalė gan plati. Galbūt joje ir esama susilietimo taškų su Baltijos trienale, bet iš esmės VGS yra truputį kitokio pobūdžio renginys.
Laukia intensyvus kultūrinis savaitgalis.
– Kokios naujos parodos jums paliko didžiausia įspūdį?
– Šią vasarą keletą savaičių praleidau Prancūzijoje, mažuose miestuose ir miesteliuose. Juose nustebino meno įvairovė ir kokybė. Turbūt vieną didžiausių įspūdžių paliko Nicolás Lamas paroda „Times in collapse“ (pažodžiui verčiant, „Žlugimo laikai“) šiuolaikinio meno galerijoje Tūre. Taip pat kiekvieną kartą būdama Venecijoje aplankau Akademijos galeriją (Gallerie dell'Accademia), kur visada atrandu ką nors naujo. Šį kartą tai buvo Jacobello Alberegno tapybos darbai.
Galerijų įsitraukimas ir sėkmė
– Kaip aktyviai įsitraukia galerijos? Ar yra perspektyvų, kad į šią veiklą įsitrauks vis kitų Lietuvos miestų galerijos?
– Labai džiugu, kad meno erdvės aktyviai įsitraukė į galerijų savaitgalį ir pasiūlė skirtingas programas, t. y. nuo edukacijų, susitikimų su menininkais iki specialių performansų bei tik galerijų savaitgaliui skirtų parodų. Taip pat dauguma jų pailgino savo įprastinį darbo laiką, kad žiūrovai spėtų net ir po darbų ramiai aplankyti daugumą erdvių. Taigi laukia intensyvus kultūrinis savaitgalis. Galbūt jis taps įkvėpimu kitiems miestams suorganizuoti savąjį.
Mūsų tikslas – supažindinti platesnę publiką su šiuolaikinio meno procesais.
– Kalbant apie meno rinką, ar VGS metu galerijos ir menininkai suranda ryšius su privačiais kolekcionieriais, meno pirkėjais? Galbūt galite papasakoti kokią sėkmės istoriją?
– Šio renginio formatas nėra tiesiogiai taikytas tokiai specializuotai publikai kaip meno kolekcionieriai ar pirkėjai.
Mūsų tikslas – supažindinti platesnę publiką su šiuolaikinio meno procesais, taip pat pakviesti apsilankyti galerijose tuos, kurie galbūt niekada nėra jose buvę. Tam skirtos ne tik edukacijos, bet ir viena iš galerijų savaitgalio diskusijų, kurioje ne meno profesionalai dalinsis lankymosi meno erdvėse patirtimi. Galerijų savaitgalis tai tam tikras dialogas su publika. Taigi, jei iš šio pokalbio išaugs vienas, dešimt ar šimtas meno mylėtojų, tai ir bus sėkmės istorija.
„Kita oda“
– Šįmet esate specialios parodos „Kita oda“ M.K.Čiurlionio namuose kuratorė. Kuo ji ypatinga?
– Ši paroda tai, visų pirma, ypatinga tuo, kad ji surengta ne neutralioje „balto kubo“ erdvėje, o istoriją turinčioje vietoje. M.K.Čiurlionio namai, tai pačiame Vilniaus centre esantis butas, kuriame daugiau nei prieš šimtą metų vieną mažytį kambarėlį buvo išsinuomavęs M.K.Čiurlionis.
Parodoje bus ir keletas gerų pokštų.
Čia jis atkeliavo iš Varšuvos, galima sakyti, didmiesčio, gausaus kultūros ir įvairovės, o čia daugumos buvo priimtas kaip keistuolis, kuriantis nesuprantamus paveikslus.
Ši erdvė man pasirodė labai dėkingas kontekstas kalbėti apie „kitą“, nesuprantamą, apie tai, kas nežinoma ir nepažįstama. Kita vertus, tai yra tarsi ir namų aplinka, kuri neįpareigoja labai „rimtiems“ pokalbiams. Taigi parodoje bus ir keletas gerų pokštų.
– Kas sieja jos menininkus Žygimantą Augustiną, Eveliną Bernatonytę, Adomą Danusevičių, Tomą Daukšą, Ainę Petkūnaitę, Jokūbą Vaicekauską ir Jokūbą Verbicką?
– Vienintelis juos siejantis dalykas yra Vilniaus dailės akademija, kurioje vieni dar studijuoja, o kiti jau ją sėkmingai baigė.
Bet man, visų pirma, buvo įdomus jų skirtumas. Į tai, kas nežinoma, menininkai pažvelgė iš radikaliai skirtingų pozicijų. Pavyzdžiui, J.Vaicekauskas davė dirbtiniam intelektui „interpretuoti“ vaizdus. Jo videodarbe mes tarsi iš kitos pusės galėsime pamatyti tai, ką mato dirbtinis protas.
O štai T.Daukša sukūrė, ar galbūt mitiniai bigfutai (bigfoot) jam paliko savo atvaizdus – skulptūrėles. Taigi dabar nekyla jokių abejonių dėl jų išvaizdos. Ž.Augustinas iškėlė klausimą, kaip atrodytų veidas, jei mes pritaikytume jam puodo kraniometrinius duomenis. O A.Perkūnaitė neaiškių teritorijų ribas pavertė oda.
– Ar VGS bus galima pamatyti pačios darbus?
– Ne. Šį kartą visą dėmesį skyriau galerijų savaitgalio organizacijai ir parodos kuravimui.
TAIP PAT SKAITYKITE: 30+ rudens sezono renginių, kuriuose verta apsilankyti.
