Apie savo muziejaus viziją, pasakojimo svarbą ir laukiančias permainas jis pasakoja 15min.
– Ar lig šiol buvote dažnas LDM lankytojas?
– Tikrai taip. Po grįžimo į Lietuvą, LDM buvau mažiausiai penketą kartų įvairiose parodose. Turint omeny, kad yra ir kitų galerijų, yra kitos nuolatinės parodos, daugybė renginių, į kuriuos buvau kviečiamas, tai yra tikrai nebloga statistika. Buvo tikrai įdomių dalykų – nuo stiklo meno iki čekų istorinės tapybos ar Vilniaus senųjų fotografijų. Dar iki sužinodamas, kad noriu kandidatuoti į vadovus šio muziejaus, parodose tikrai apsilankydavau.
– Kaip supratote, jog kandidatuoti norite? Kas lėmė jūsų apsisprendimą?
– Nors būdamas parlamentaru ir balsavau už muziejų vadovų rotaciją, prabalsavau ir pamiršau, kada ten tos kadencijos vadovams baigiasi ir konkursai prasideda. Pasinėręs į kitus darbus tai nelabai atidžiai sekiau. Tuomet sutikau kolegas – LDM dirba menotyrininkų, kuratorių ir kitų specialistų, kuriuos savo ankstesniame darbe tiek Vilniaus dailės akademijoje, tiek kitur, neblogai pažinojau. Jie atkreipė dėmesį, kad yra toks konkursas ir paapgailestavo, kad jis manęs turbūt nedomins, nes aš į prezidentus kandidatavau liberalų paskatintas ir mane domina plačios perspektyvos, aukšti skrydžiai [juokiasi].
Bet man nepasirodė, kad visa tai labai siaura ir specializuota. Kaip tik, pamaniau, kad tai yra labai įkvepianti galimybė ir kuo ilgiau galvojau, tuo labiau norėjau išmėginti savo jėgas tokiam amplua, kuris buvo pakankamai artimas tam, ką aš iki tol gyvenime dariau. Buvau arti kultūros – įvairiais aspektais. Bet dailė man buvo nepaprastai svarbi nuo vaikystės, nuo 10 metų daugiau ar mažiau intensyviai pats įvairiom formom dailę praktikavau. Tad galiausiai išsikristalizavo mintis, jog ši galimybė man labai įdomi ir dabar tikrai jaučiuosi labai motyvuotas kuo greičiau pradėti darbą.
– Ateinate iš politinio lauko. Ar naujose pareigose tai bus veikiau privalumas, ar trūkumas?
– Kai vakar su pranešėju iš Prancūzijos pietavome Seime po jo be galo įdomios paskaitos apie kibernetinę erdvę ir skaitmenines galimybes, jis pasakė, kad pesimistas galimybėse mato problemas, o optimistas iššūkiuose – galimybes.
Aš daugiau tas, kuris galvoja, kad įvairialypė patirtis – tiek diplomato, tiek, per pastaruosius dvejus su puse metų, parlamentaro – niekur nedings. Geresnis įstatymų išmanymas, supratimas, kaip gimsta teisės aktai ir kiek tai reikalauja pastangų… Tą iš dalies žinojau dar būdamas Kultūros ministru, bet iš vidaus pamačius visą virtuvę galbūt išsisklaido tam tikros iliuzijos dėl kai kurių reformų greitumo bei leidžia dar geriau orientuotis kultūros politikos gyvenime. Todėl ypatingų trūkumų tame nematau. Yra ir kontaktų, ir draugysčių su įvairiausiais žmonėmis, taip pat ir iš įvairių politinių jėgų. Manau, visa tai tik pravers.
– Kokią viziją atsinešate į LDM ir kokius tikslus keliate?
– Aš ateinu su pamatine vizija, kuri, turbūt, nėra vieno mano sugalvota – kad XXI a. gera muziejaus kolekcija negarantuoja muziejaus veiklos sėkmės. Suvokdamas, kad kolekcijos vertė ir pati kolekcija, žinoma, yra branduolys, noriu pasakyti, kad tuo niekas nesibaigia – čia viskas tik prasideda. Prasideda edukacijos būdai, bandymai kalbėtis su įvairiais žmonėmis, važinėjant su paskaitom, tobulinant komunikacijos būdus, tobulinant tą bazę, kuri jau turi rimtą įdirbį.
LDM yra toks didelis ir tiek visko apimantis, jog kažkada yra net atsisakęs savo padalinių – ŠMC, Muzikos, teatro ir kino muziejaus, Žydų muziejaus. Yra perdavęs rinkinius ar, ŠMC atveju, parodinę veiklą autonomiškoms institucijoms.
Muziejus toks įvairialypis, kad iššūkis turbūt bus į tą įvairovę atsižvelgti ir, sakykime, Laikrodžių ar Gintaro muziejus pozicionuoti kitaip nei Nacionalinę ar Vilniaus paveikslų galerijas. Visi padaliniai turi savo charakterį ir veidą. Didžiausias iššūkis – kaip apie tai papasakoti žmonėms. Ir čia pabrėžčiau žodį „pasakojimas“. Pasakojimas man yra labai svarbus. Ar tai būtų gido pasakojimas ekspozicijoje, ar audiogidas – įdomiai papasakota istorija, kuri skamba tavo ausinėse, ar įvairios naujosios technologijos, padedančios tam pasakojimui skleistis.
Žmonių pasiekimas turi įgauti naujus būdus. Kandidatuodamas parengiau ganėtinai plačią programą. Joje – nuo edukacijos ir vaikams pritaikyto žaidybinio-dailėtyrinio pasakojimo iki vyresnių žmonių švietimo bei mano jau minėto įdomaus pasakojimo. O koks jis galėtų būti, tikrai nuspręsiu ne aš vienas. Muziejuje yra labai daug intelekto ir patirties, belieka pradėti dirbti ir paklausti muziejuje dirbančių žmonių, ar jie norėtų leistis į šį nuotykį.
– Kurie muziejaus padaliniai, jūsų nuomone, reikalauja didžiausios pertvarkos ar naujo žvilgsnio, naujos perspektyvos į juos?
– Džiugu, kad jau netrukus statybininkai ateis į aikštelę Radvilų rūmų muziejaus komplekse Vilniaus gatvėje, kur yra Užsienio meno muziejus, su be galo įdomia ir vertinga kolekcija. Šios permainos iš esmės pakeis ir ekspozicijų kokybę, atvers naujų erdvių. Čia šiuo metu yra pats raudoniausias taškas, kur per artimiausius keletą metus vyks aktyviausi procesai. Labai tikimės, kad iki Vilniaus 700-ojo jubiliejaus 2023 m., bent didesnė dalis rekonstruotų ir iš naujo sukurtų ekspozicijų jau bus atvėrusios duris.
Ekspozicijų atnaujinimas ir mano minėtų naujų pasakojimo būdų apie kūrinius pateikimas vyks absoliučiai visur – ir Vilniuje, ir Pamario muziejuose. Turėtų atgyti Juodkrantė, nes kadaise veikusio Miniatiūrų muziejaus kolekcija yra persikėlusi į Klaipėdą ir Juodkrantėje apskritai nevykdoma muziejinė veikla. Tikrai turime planų ten kažką įdomaus sukurti. Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, be abejo, taip pat turi didžiulį potencialą galbūt daugiau kalbėti apie dizainą, nes „taikomoji dailė“ jau kiek senstelėjęs terminas. Ten irgi turėtų atsinaujinti ekspozicijos.
– Ar planuojate ryškesnių pokyčių komandoje ir pačioje muziejaus struktūroje?
– Esame maža valstybė. Yra tikrai pakankamai ribotas kiekis aukščiausio lygio specialistų su patirtim, o ir darbo praradimas yra nepaprastai jautrus dalykas Lietuvoje. Aš tikrai neateinu su šūkiu, kad iškart vyks pertvarkos, struktūros reorganizacija, pokyčiai komandoje. Tikrai esu ne vienerius metus įvairiose institucijose dirbęs su personalu, su žmonėmis. Puikiai įsivaizduoju, kad neįsigilinus ir labai jautriai nesuvokus, ką gali dabartinis kolektyvas, nereiktų švaistytis pažadais apie radikalias permainas, kurios, matyt, vis tik yra neišvengiamos kažkada perspektyvoje.
Kiekvienas vadovas neišvengiamai pritraukia naujus žmones, vyksta ir išėjimas į pensiją, darbuotojų judėjimas. Gal kažkam labai nepatiks mano atnešamos idėjos ir žmonės tiesiog manęs nepalaikys. Muziejus yra gyvas organizmas, kuris juda ir keičiasi. Tačiau šie pokyčiai negalėtų įvykti greičiau nei po vienerių metų. Dabar man pačiam dar reikia daug išmokti ir išgirsti iš žmonių jų lūkesčius, planus, nerealizuotas idėjas ir bandyti juos motyvuoti. Kaip esu minėjęs anksčiau, ne tik direktorius turėtų būti entuziastas ir trykšti idėjomis, bet ir turėti komandą, kuri būtų panašiai motyvuota. Tai ir tik tai yra institucijos sėkmės garantas.
