Lietuvos fotografo A.Morozovo, dokumentavusio karinius konfliktus Kaukaze, Palestinoje, Ukrainoje, darbai buvo spausdinti tokiuose pasaulio leidiniuose kaip „The Guardian“, „Der Spiegel“ ir kt. Sulaukęs pasiūlymo fotografuoti VU dėstytojus jų darbo aplinkoje, jis nedvejodamas sutiko.
„Į šį darbą pažvelgiau rimtai ir atsakingai, nes supratau istorijos ir universiteto svarbą. Visi šie žmonės yra mūsų valstybės pagrindas, jie ne tik prisideda prie mokslo pažangos, bet ir ugdo ateities kartas. Laikau tai privilegija – galėti įamžinti keliolika dėstytojų, sukurti fotografijas, kurios, viliuosi, išliks ilgam“, – sako fotografas.
Nuotraukose – ne titulai, o žmonės
A.Morozovas, mėnesį fotografavęs 15 VU dėstytojų ir VU rektorių, šį intensyvų susitikimų laikotarpį vadina tam tikra mokykla, kuri suteikė ir naują supratimą apie žmogaus fotografavimą, pokalbio svarbą. Kartu jis daug naujo sužinojo ir apie patį universitetą: „Eidamas Universiteto gatve užversdavau galvą į centrinių rūmų fasadus, žavėdavausi renesansiniais kiemeliais. Tačiau niekad nebuvau susimąstęs, kokio istorinio gylio, architektūrinio pločio ir teminės įvairovės yra universitetas. Per pažintį su dėstytojais tai patyriau.“
Fotografas A.Morozovas stengėsi nufotografuoti VU akademikus taip, kad jie nuotraukose išliktų natūralūs, būtų savimi. Anot jo, šiomis nuotraukomis buvo svarbu parodyti žmogiškąjį dėstytojų veidą, kurį dažnai viešumoje užstoja jų pasiekimai, akademiniai laipsniai ar mokslinė veikla.
Šio intensyvaus fotografavimo metu vyko daug susitikimų su dėstytojais. Vieni, anot fotografo, jautėsi laisviau prieš fotoaparatą, mažiau dėmesio kreipė į jį, kitiems tai buvo ne tokia įprasta patirtis. „Esu dokumentinės fotografijos atstovas ir paprasčiausiai nemoku režisuoti, nežinau tų apgaulingų triukų. Suvaidinta akimirka nelabai ir tikiu. Tad šiuo atveju fotografavimas vykdavo pokalbio metu, stengdavausi užvesti įdomią temą, pats būti pašnekovu.“
Morozovas klausė savęs ir A.Sutkaus, kada žmogus būna savimi, ką daryti, kad pašnekesys nekonkuruotų su fotoaparatu.
„Patiko Antano mintis, kad turiu juos įvilioti į įdomią temą, kur jie jausis laisvi, bus savimi. Tai tikrai veikė – kai paprašau žmogaus pažiūrėti į fotoaparatą, jis jaučiasi nejaukiai, įsitempia, galvoja, kaip jis atrodo, kur jam dėti rankas ir pan. O kai vyksta pokalbis, jis pasakoja tai, kuo tuo metu yra susidomėjęs, matau jo gyvybingas akis, natūralią gestikuliaciją, tikras emocijas. Įdomu buvo suprasti, kad tema gali būti tarsi namų erdvė, kurioje mes jaučiamės savimi, būname atsipalaidavę“, – atradimais dalijasi pašnekovas.
Paveikiausi kadrai iš susimąstymo akimirkų
VU dėstytojai buvo fotografuojami pokalbio apie jų dėstomas temas ar kitus rūpimus klausimus metu. Todėl, pasak pašnekovo, prieš kiekvieną fotografinę pažintį jam tekdavo kaip reikiant pasiruošti. Temos buvo kuo įvairiausios – nuo dabartinių pasaulio ar Lietuvos aktualijų iki asmeninių pomėgių, nuo istorijos, chemijos iki filosofijos ar lazerių.
„Jaudinausi, ar galiu būti geras pašnekovas, turėti ką paklausti. Su humanitarinių dalykų dėstytojais buvo kiek ramiau, o kaip vesti įdomų pokalbį Gyvybės mokslų centre ar Lazerių laboratorijoje? Bet džiaugiuosi, kad kiekvienas susitikimas buvo tikrai įdomus, jaučiausi kažką naujo sužinojęs, supratęs. Labai tikiuosi, kad ir dėstytojams šis laikas nebuvo našta“, – darbo procesą prisimena fotografas.
Pasak jo, per savo fotoaparato ieškiklį šio projekto metu jis matė daug gražių akimirkų. O gražiausi fotografiniai momentai nutikdavo būtent per ilgus pokalbius, uždavus klausimą, kai dėstytojai aistringai pasakodavo arba nutildavo panirę į apmąstymus.
„Štai Mažvydą Jastramskį įamžinau būtent susimąstymo akimirką. Jį fotografavau stabtelėjus praėjime į universiteto kiemelį. Svarsčiau, kodėl ta nuotrauka man patinka, yra paveiki? Gal todėl, kad viešose medijose, fotografijose retai matome susimąsčiusį žmogų“, – svarsto pašnekovas.
Jis pripažįsta, kad toks dokumentinis fotografavimo būdas, būnant arti žmogaus, bet kartu stengiantis nesibrauti į jo privačią erdvę ar neaiškinti, ką jam daryti, kelia nemažai nerimo, nes yra rizika iš vieno susitikimo nieko ir nepešti. Tačiau daugelio VU dėstytojų portretai pavyko iš pirmojo karto.
Mokytojo ir mokinio santykis – ypatingas
VU dėstytojų fotografijų paveikumas kyla būtent iš šio fotografavimo taško – pašnekovo pozicijos. Žvelgdamas į susimąsčiusių ar atsipalaidavusių dėstytojų portretus, žiūrovas tarsi pats dalyvauja pokalbyje su jais. VU dėstytojų veidai tarsi byloja, kad universitete jų klausti galima visko.
Fotografas prisimena, kaip Lazerių tyrimų centre prof. Mikas Vengris fotografavimo metu bendravo su savo studentais. Laboratorijoje jie visi jautėsi lygiaverčiai, sprendė vieną bendrą užduotį, svarstė, klydo. Jų bendravimą pagyvindavo ir vienas kitas anekdotas, pasakojamas tiek studentų, tiek profesoriaus.
„Visi mes patyrėme įvairiausių santykių su mokytoju. Buvo jie mokykloje, universitete. Pirmiausia tardamas žodį „Mokytojas“ turiu mintyje mokytoją, kuris neapsiriboja tik dėstomo dalyko žinių dalyba. Šiuose santykiuose labai svarbu ir žmogiškas bendravimas, kito žmogaus pajautimas, mokėjimas jį palaikyti, sudominti. Jis turi būti grįstas abipuse pagarba. Taip pamažu formuojasi ir autoritetai“, – įsitikinęs pašnekovas.
Fotografas patirties semiasi ir iš A.Sutkaus
Nors A.Morozovas fotografuoja jau nemažai metų, turi sukaupęs tam tikrą patirtį fotografuodamas žmones, tačiau šis intensyvus VU dėstytojų portretų kūrimo laikas iškėlė ir naujų klausimų, kuriais diskutuodavo su savo mokytoju A.Sutkumi.
„Antano Sutkaus patirtis yra labai turtinga, tad daugelį man kylančių klausimų jis puikiai supranta ir dažniausiai turi atsakymą ar patarimą. Ar tai būtų asmeninė, ar profesinė problema. Dėl to jis man yra autoritetas, nes ne tik perduoda fotografijos žinias, bet ir moko, kaip būti fotografu, ir apskritai – kaip žvelgti į žmoniją, santykius, buvimą šeimoje, vertybes. Būtent taip ir suprantu autoritetą, kaip savotišką kelrodį, žmogų, kuriuo galiu tikėti ir pasitikėti, jaustis laukiamas jo draugijoje“, – sako fotožurnalistas.
Drauge dirbdami prie VU meninio projekto fotografai sukūrė paveikius dėstytojų portretus, kuriuose dera paprastumas, natūralumas, šiltumas, nuostaba ir susimąstymas. Pasak A. Morozovo, šiuos žmones fotografuoti buvo lengva, nes visi jie dega aistra savo veiklai, yra nepaprastai gyvybingi.
„Aš, kaip žurnalistas, nuolat siekiu ir stengiuosi, kad akademinė bendruomenė kuo daugiau būtų matoma viešumoje, girdimos jų mintys, pasisakymai. Šis trumpas fotografinis žvilgsnis taip pat, tikiuosi, suteiks gražaus dėmesio šiai bendruomenei“, – sako A.Morozovas.
