A.Palacios užsiima „lėta“ fotografija: dirbdama su įvairiomis nevyriausybinės organizacijomis Afrikoje, ji nušviečia problemas, paprastai nesulaukiančias didelio pasaulio žiniasklaidos dėmesio.
Nors kai kuriose Afrikos šalyse albinosai žudomi siekiant panaudoti jų kūno dalis juodosios magijos ritualams, A.Palacios savo projekte atskleidė kur kas daugiau albinosų pražudančią priežastį – odos vėžį.
Fotografė taip pat dokumentavo iš vergovės išlaisvintų vaikų kasdienybę. „Jie sako, kad geriausias dalykas (prieglaudoje) yra žaislai, o blogiausia tai, kad jie čia nepakankamai dirba. Jie skundžiasi, kad čia nėra pakankamai darbo, nes nuo mažų dienų jie yra išmokyti dirbti“, – apie buvusius vaikus vergus interviu 15min pasakojo A.Palacios.
Įsijausti į kito situaciją
– Kodėl Afrika?
– Neturiu atsakymo į šį klausimą. Man Afrika sukelia daugiau emocijų nei bet kas kitas pasaulyje. Be to, tikiu specializacija, o pasaulis yra toks didelis: jei nori būti geras kokioje nors srityje, turi joje specializuotis.
Taip pat esu labai racionali, o nuvykusi ten pamatau itin chaotišką pasaulį. Niekada nežinau, kada atvažiuos autobusas, kada prasidės susitikimas. Tai man padeda atsipalaiduoti ir eiti pagal srovę. Šis chaosas padeda įveikti stresą, kurį patiriu kasdieniame gyvenime Ispanijoje.
– Kokius išankstinius nusistatymus apie Afriką teko įveikti jums pačiai?
– O Dieve, vis dar tokių turiu. Pavyzdžiui, punktualumas. Man visada atrodo, kad Afrikoje viskas vėluoja. Tačiau prieš kelias dienas grįžau iš Madagaskaro, o ten visi buvo punktualūs kaip laikrodis.
Kasdien kovoju su daugybe nusistatymų, nes visi mes buvome auginami su tam tikru mąstymu: televizijoje, laikraščiuose mums buvo pasakojama vienoda istorija. Dabar esu daug atviresnė.
Pavyzdžiui, Etiopijoje dirbau su amerikiečių NVO direktore. Ji man pasakė, kad lytinių organų apipjaustymas čia laikomas meilės išraiška. Negalėjau suprasti, kodėl ji, kovodama su lytinių organų apipjaustymu, vadina tai meilės išraiška?!
Tačiau Etiopijoje mamos ir močiutės nori, kad jų mergaitės būtų „švarios“, kad jas priimtų visuomenė. Jos nori, kad mergaitės ateityje ištekėtų, nes santuokai reikia „tyrumo“. Tokios jų tradicijos.
Nors mūsų akimis tai – žiaurus veiksmas, fizinė agresija, jie genitalijų apipjaustymą atlieka iš meilės savo vaikams. Reikėjo laiko, kad suprasčiau, jog taip tiesiog yra, kad jie nesiekia sužaloti savo anūkių.
Nors mums tai – žiaurus veiksmas, fizinė agresija, jie genitalijų apipjaustymą atlieka iš meilės savo vaikams. Reikėjo laiko, kad suprasčiau, jog taip tiesiog yra, kad jie nesiekia sužaloti savo anūkių.
Pabaigusi projektą apie į vergovę parduotus vaikus, draugams Ispanijoje pasakojau: jie parduoda vieną vaiką todėl, kad tik tokiu būdu gali išmaitinti likusius.
Todėl kai šeimai artimas žmogus pasiūlo už vaiką sumokėti šiek tiek pinigų ir jį išmokyti, pavyzdžiui, siūti batus ar padėti ūkyje, jie atžalą atiduoda su džiaugsmu: žino, kad taip kitų vaikų gyvenimas bus geresnis.
Vienas žurnalistas pasakojo, kaip Pietų Sudane dėl sausros žmonės kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Tas žurnalistas matė moterį su dviem mažamečiais vaikais, kurių vieną ji tiesiog paliko ant kelio. Kodėl? Nes neturėjo galimybių išmaitinti abiejų, todėl paliko jaunesnį – tą, kuris turėjo mažiau galimybių išgyventi.
Ji turėjo priimti labai sudėtingą sprendimą. Nenorėčiau atsidurti tokioje situacijoje, nežinočiau, ką daryti. Ir manau, kad niekas negalime pasakyti, ką darytumėme, kol neatsidursime tokioje situacijoje.
– Vadinasi, neturėtumėme teisti žvelgdami į situaciją iš savo patogaus gyvenime perspektyvos?
– Tikrai taip. Supratau, kiek daug išankstinių nusistatymų turiu, kai išvykau į pirmą kelionę už savo komforto zonos ribų – tai buvo Indija.
Vienoje lūšnoje pamačiau vaiką, kuris virve buvo pririštas prie sienos. Priėjusi arčiau pamačiau, kad jis sirgo poliomielitu. Pradėjau verkti – tai buvo pirmos ašaros per dvejus mėnesius Indijoje.
Išėjusi į lauką manęs lydinčio asmens paklausiau, kodėl su tuo vaiku elgiamasi taip nežmoniškai? Man atsakė, kad šiuo metu tėvai su kitais vaikais yra išėję pardavinėti plastiką, kad vakare šeima galėtų pavalgyti.
Kadangi vaikas sirgo, jo nugara ir kojos buvo visiškai išlenktos. Jei jo nebūtų pririšę prie sienos, jis, ridendamasis po namus, susižeistų. Ir vėlgi – tai buvo meilės išraiška, siekiant apsaugoti vaiką nuo galimų sužeidimų.
Tada suvokiau, kad pasaulis nėra toks, kokį aš jį įsivaizdavau. Todėl turiu matyti situaciją, tradicijas, kultūrinius skirtumus, poreikius žmonių, su kuriais kalbu ir kurių gyvenimą dokumentuoju. Kitaip niekada nesuprasiu, kas vyksta – turiu įsivaizduoti save jų situacijoje.
Jaučiasi esanti atsakinga
– Fotografuojate giliai traumuotus, ilgą laiką išnaudotus vaikus. Kaip įgyjate jų pasitikėjimą?
– Ten nuvykus jie, kaip ir kiti vieniši vaikai visame pasaulyje, nori su tavimi žaisti, erzinti, liesti tavo plaukus, nes atrodai kitaip. Jie vis prašo: „Photo! Photo!“
Sakyčiau, kad pirmąją savaitę jie mane erzina. Tuomet jiems atsibostu ir galiu pradėti dirbti. Jie sugrįžta į savo rutiną, elgiasi taip, tarsi manęs nebūtų, aš įsitraukiu į jų pasaulį – galiu dokumentuoti jų tikrą, normalų gyvenimą. Todėl tose vietose reikia praleisti gana daug laiko.
– Ar prisirišate prie vaikų?
– Žinoma.
– Ką darote, kai reikia išvykti?
– Neseniai grįžau iš Madagaskaro, ten lankiausi prieglaudoje, kurioje gyvena nuo prostitucijos saugomos mergaitės. Madagaskare tai – didžiulė problema, nes šalis – labai skurdi, trūksta pinigų, maisto, todėl mergaitės priverstos pardavinėti savo kūnus.
Čia veikia NVO „Kokosų vanduo“, priglaudžianti mergaites, paimtas iš rizikos šeimų. Jų mamos, sesės praeityje užsiėmė prostitucija, turi vaikų, kurių tėvai – nežinomi, todėl siekiant apsaugoti tas mergaites, jos apgyvendinamos prieglaudoje. Joje praleidau daugiau nei tris savaites.
Ten – kaip ir gyvenime: su vienomis sutari geriau, su kitomis – prasčiau. Gali daugiau pasikalbėti su vienomis, kitoms esi neįdomi.
Praėjus kelioms dienoms po grįžimo vis dar mąstau, kaip vienai jų pasisekė egzamine, ar jos liga buvo išgydyta. Palaikau ryšius beveik su visomis grupėmis, su kuriomis teko dirbti, tiesa, nebūtinai asmeniškai, nes visi turi išmaniuosius telefonus.
Po mano projekto apie albinosų prieglaudą praėjo septyneri metai, kai kurios mergaitės ten nebegyvena, pavyzdžiui, ištekėjo, tačiau seku visų jų gyvenimus. Kai kuriuos paremiu finansiškai – jaučiuosi taip pat esanti už juos atsakinga.
Laikas fotografuoti ir laikas padėti
– Neseniai „The New York Times“ rašė apie žurnalistus Jemene, kurie sprendžia dilemą, kada nustoti dirbti ir tiesiog padėti kenčiantiems žmonėms. Kada, jūsų nuomone, reikia nustoti būti tik žurnalistu?
– Sėdėdama šiame viešbučio bare negalėčiau rasti žodžių, apibūdinančių tą momentą – tai pajauti būdamas vietoje. Galbūt kartais reikia net ne padėti, o tiesiog palikti ramybėje.
Buvau ligoninėje, į priimamąjį atvežė smarkiai apdegusį vaiką. Nuotrauka būtų buvusi įspūdinga, tačiau aš išėjau į kitą patalpą – leidau medikams ramiai atlikti savo darbą. Kadangi vaikas nebuvo orioje situacijoje, jo nefotografavau.
Man orumas – svarbiausia riba, kurios niekada neperžengiu. Tiesa, kartais atrodo, kad žmonės galbūt nenorėtų būti fotografuojami sąlygomis, kurios mums neatrodo orios, tačiau jie nori save tokiu būdu parodyti. Tačiau pajautusi, kad pažeidžiu jų privatumą, įsiveržiu į intymią zoną, patraukiu kamerą.
Kadangi nefotografuoju konfliktų, retai atsiduriu ekstremaliose situacijose, kai, pavyzdžiui, reikia padėti kamerą ir iš vandens ištraukti negyvą kūną. Tačiau, tikriausiai, mano sąžinė, protas ir širdis neleistų nepadėti.
Kai kurie kolegos mano, kad naudingiau pirma įamžinti, turėti nuotrauką, o tik tada padėti. Tačiau manau, kad negalėčiau užmigti, jei žinočiau, jog tam tikru metu nepadėjau tam tikram žmogui.
Kai kurie kolegos mano, kad naudingiau pirma įamžinti, turėti nuotrauką, o tik tada padėti. Tačiau manau, kad negalėčiau užmigti, jei žinočiau, jog tam tikru metu nepadėjau tam tikram žmogui.
– Ką iš vergovės išlaisvinti vaikai patiria per reabilitaciją?
– Vaikai yra vaikai, jie pradeda žaisti gana anksti, net jei išgyveno pačias baisiausias situacijas. Jie gali pradėti žaisti jau dvi dienos po to, kai atvyko į prieglaudą. Tačiau kai labiau pasigilini į situaciją, kai kartu dalyvauji konsultacijose su psichologais ar mokytojais, kai klausausi jų istorijų, supranti, kad jie apie praeitį gali pradėti kalbėti tik po ilgo laiko.
Tačiau kai pradeda kalbėti, supranti, kad traumos yra tokios gilios, jog jie nė nesupranta esantys traumuoti. Pavyzdžiui, paklausiu vaikų, koks dalykas prieglaudoje yra pats geriausias, o koks – pats blogiausias.
Jie sako, kad geriausias dalykas yra žaislai, o blogiausia tai, kad jie čia nepakankamai dirba. Jie skundžiasi, kad čia nėra pakankamai darbo, nes nuo mažų dienų jie yra išmokyti dirbti.
Jie nubunda 2 valandą nakties – taip savaime sureaguoja jų kūnai, nes jie tokiu metu būdavo žadinami eiti dirbti. Atsibudę ima šluotą ir pradeda šluoti virtuvę. Jiems tenka pasakyti: „Ne, tau šiandien nereikia šluoti, viskas yra gerai, kažkas kitas tuo pasirūpins. Tau ryte reikės keltis į mokyklą, todėl eik miegoti.“
Jiems reikia pakeisti savo požiūrį, elgesį, jie turi jaustis nusipelnę žaidimų, mokyklos – suprasti, kad už tai jiems nereikia dirbti. Jie turi suprasti, kad tai – jų teisė.
Jiems reikia pakeisti savo požiūrį, elgesį, jie turi jaustis nusipelnę žaidimų, mokyklos – suprasti, kad už tai jiems nereikia dirbti. Jie turi suprasti, kad tai – jų teisė.
Vaikai taip pat yra mokomi pasakyti „ne“ tiems, kurie vėl nori juos išnaudoti. Jie mokomi suprasti, kad tai ir vėl gali nutikti – mokykloje, šeimoje, tarp draugų.
Sutikau nemažai tėvų, kurie mano, kad reikėjo susilaukti vaikų tam, jog jie galėtų dirbti. Paklausdavau, kada, jų nuomone, vaikai gali pradėti dirbti. Atsakydavo, kad jei tik turi rankas, yra naudingi šeimai – gali valyti, šluoti. Madagaskare mačiau, kaip maži vaikai dirba kasyklose – mažose landose ieško safyrų.
Vaikas laikomas nuosavybe, todėl būtina pakeisti šeimų ir bendruomenių požiūrį. Todėl šviečiami ne tik vaikai, bet ir bendruomenės. Galiausiai dėl švietimo situacija pasikeis.
– Vakaruose yra manančių, kad skurdas – tinginystės rezultatas. Tačiau taip pat žinome, kad skurdas gali įsukti į užburtą ratą, iš kurio sunku ištrūkti. Kaip Afrikoje vaikų patiriamas skurdas paveikia tolimesnį jų gyvenimą?
– Niekada nepasakyčiau, kad skurdas yra tinginystės rezultatas. Taip, kai kada žmonių mąstymas remiasi išgyvenimo instinktais, jie neturi strategijos kaip taupyti pinigus ar išteklius, kad išgyventų žiemą.
Pamenu Burundyje buvo tokia bendruomenė: NVO jiems davė sėklų sėjimui, o jie tas sėklas panaudojo maistui, nes tą dieną buvo alkani. Tokio mąstymo yra daug.
Dažnai skurdas toks didelis ir intensyvus, kad jiems kasdien tenka galvoti apie išgyvenimą. Manau, kad tai susiję ne su tinginyste, o būtiniausių poreikių patenkinimu.
Dažnai skurdas toks didelis ir intensyvus, kad jiems kasdien tenka galvoti apie išgyvenimą. Manau, kad tai susiję ne su tinginyste, o būtiniausių poreikių patenkinimu.
Skurdą sukelia daugybė priežasčių, ir iš dalies mes esame dėl to kalti. Užgrobiame jų žemes, naudojame jų išteklius, vykdome nelygiavertį verslą su Afrika. Daug vyriausybių ten yra korumpuotos: politikai kišenes pildosi šiandien, nes žino, kad rytoj gali nebebūti valdžioje, pinigus laiko, pavyzdžiui, Šveicarijoje. Labai daug Afrikos pinigų yra Europoje. Valdantiesiems būtina suprasti, kad jiems reikia tikros demokratijos, gerbti įstatymus. Ir vėlgi, tai ateis su švietimu.
Kaltos ir oro sąlygos, pavyzdžiui, sausra, ilgalaikės liūtys, ribota prieiga prie vandens, kai neturi ko atsigerti ir kuo palaistyti augalų. Dažnai iki vandens tenka eiti kelias valandas, tai daro mergaitės, todėl jos nelanko mokyklos. Jei neįgyja išsilavinimo, negali dirbti gero darbo. Labai sunku išsikapstyti iš skurdo.
Kančia įkvepia inicijuoti pokyčius
– Dirbdama Afrikoje nuolat liudijate žmonių kančias. Kaip susidorojate su savo pačios emocijomis?
– Tiesą sakant, visi tie liūdni dalykai suteikia man stiprybės, galios ir motyvacijos pabandyti juos pakeisti. Kai matau neteisybę, noriu ją panaikinti, o mano įrankis yra fotografija ir žurnalistika. Profesinėje srityje darau kiek įmanoma daugiau, kad padėčiau.
Daug žurnalistų, dirbančių ilgus metus, skeptiškai vertina mūsų galimybes kažką pakeisti, fotografijos ir istorijų naudą, tačiau aš dar nepasiekiau to taško. Ir tuo džiaugiuosi.
Žinau, kad inicijavau mažus pokyčius, o man tai yra labai daug. Jei padėjau pagerinti bent vienos šeimos situaciją, jaučiu didelį pasitenkinimą. Tai yra mano varomoji jėga.
Žinau, kad inicijavau mažus pokyčius, o man tai yra labai daug. Jei padėjau pagerinti bent vienos šeimos situaciją, jaučiu didelį pasitenkinimą. Tai yra mano varomoji jėga.
– Kaip pradėjus dirbti Afrikoje pasikeitė jūsų pačios požiūris į gyvenimą, ypač materialinius dalykus?
– Nesu misionierė, vienuolė ar asketė, dabar visai norėčiau picos. Nesu iš tų, kurie vengia išleisti bent eurą dalykams, kurių jiems iš tikrųjų ne taip labai ir reikia. Nesu ir ta, kuriai užtenka vienos poros batų ar kelnių. Norėčiau tokia būti, tačiau nesu.
Vis dėlto, tikiu, kad mums reikia gyventi kiek įmanoma tvaresniame pasaulyje: rūšiuoti atliekas, vartoti šiek tiek mažiau, atsižvelgti į kitų poreikius.
Negalėčiau Afrikoje praleisti vienerių metų. Po poros mėnesių pradedu prastai jaustis, nes maistas yra labai neįvairus – man sunku du mėnesius maitintis vien ryžiais ar bulvėmis. Mane labai neigiamai veikia ir karštis. Taip pat pasiilgstu draugų, šeimos, suprantu, kad nebesu tokia naudinga, kokia, manau, turėčiau būti.
Grįžusi daugiau dėmesio atkreipiu į socialinę nelygybę. Tvarumas, rūšiavimas, resursų nešvaistymas man yra labai svarbus.
– Kokie stereotipai apie Afriką, matomi Vakarų žiniasklaidoje, jus piktina labiausiai?
– Kad norime juos išlaikyti skurde, nesėkmingus, nes tai kažkokiu būdu yra naudinga pirmajam pasauliui. Mums reikia vartotojiškumo, kapitalizmo, kad mūsų sistema toliau sklandžiai veiktų.
O tam mes turime išnaudoti Afrikos išteklius: pavyzdžiui, ten pirkti deimantus už mažą kainą, o Europoje parduoti už gerokai didesnę. Afrikiečių skurdas naudingas pasaulio ekonomikai.
Tačiau galiu pasidžiaugti, kad tai daro ne visa žiniasklaida.
Dabar matome į Afriką žengiančią Kiniją, keliančią grėsmę, su kuria mes, Europos šalys, nesugebame susidoroti. Kinija pasiims savo dalį, jai labai gerai sekasi įsilieti į Afrikos visuomenes. Galiausiai pasigailėsime Afriką taip patronavę.
