Turbūt nepagalvojo tapybos vulkanu tituluojamas dailininkas A.Vozbinas, kai eksponavo savo personalinę parodą, kai atidžiai dėliojo savo tapybines refleksijas Vilniaus rotušėje, kad nesulauks nei parodos atidarymo, nei uždarymo. Keli šimtai draugų, bičiulių, jo meno gerbėjų palydėjo dailininką amžinam poilsiui Menininkų kalnelyje.
Aleksandras buvo labai energingas menininkas. Ta energija pulsuoja ir jo kūriniuose, todėl visiems sunku suprasti kaip ta nelemta liga pasiglemžė gyvenimo džiaugsmo ir energijos kupiną tapytoją.
A.Vozbino personalinę parodą dar galima aplankyti Vilniaus rotušėje iki kovo mėnesio pabaigos. Didžioji dalis parodoje eksponuojamų paveikslų – pastarųjų metu darbai, dar niekur nerodyti, kita dalis – sukurti anksčiau, nuosekliai papildantys parodos „Istorijos apie Vilnių ir Lietuvą“ tematiką. Paskutiniai kūriniai buvo tapomi mūsų visuomenę sukausčiusio karantino metu. Minėtos aplinkybės yra užkoduotos paveiksluose ir žiūrovai patys nuspės, kuriuose darbuose… Dažnai kūrėjas ne tik fiksuoja, bet ir formuoja kolektyvinės sąmonės būsenas, kartais to net neįtardamas.
„Man tapyba - tai būdas svarstyti ir kalbėti apie dalykus, kurie yra žmogaus prigimtyje. Menininko sociumas yra persipynęs su individo būties trapumu. Čia esti visko: optimizmo, porcijos pesimizmo, fatalizmo, grotesko... Visa tai vyksta tam tikram istoriniame fone. Keičiasi formos ir mados, o aistros, pergyvenimai, žmogiškasis turinys visais laikais išlieka tokie patys,“ – mąstė Aleksandras Vozbinas.
Aleksandro Vozbino istorinės tapybinės improvizacijos nėra tiesioginių istorinių faktų iliustracijos. Labiau metaforos, asociatyviai siejamos su mūsų šalies istorija, tampančios pretekstu tapybos kalba perteikti savo požiūrį, kuris dažnai buvo ironiškas…
Pasak akademiko Antano Andrijausko, retrospektyviai „in corpore“ žvelgiant į Vozbino nueitą vingiuotą, lūžių, pauzių ir gaivališkų atgimimų išvagotą tapybinės evoliucijos kelią, susidaro įspūdis, kad jo kūrybinės energijos ir naujų meninės saviraiškos formų ieškojimų užtaisas buvo neišsemiamas. Gilinantis į dailininko pagrindinių kūrybos temų ir motyvų sklaidą, atrodo, kad Vozbinas, panašiai kaip kai kurie ryškiais personalistiniais bruožais išsiskiriantys rašytojai, visą gyvenimą rašė vieną pabaigos neturintį romaną, kūrė vieną milžinišką paveikslą be sienų ir rėmų, kurio mastelį ir svarbą mūsų kultūros istorijai tik dabar galėsime objektyviau suvokti.
Jau šių metų rudenį organizuojamas pirmasis tapytojo Aleksandro Vozbino vardo simpoziumas GENIUS LOCI (iš lotynų kalbos „Vietos dvasia“), kuriame bus interpretuojama istorinė tema šiuolaikiniame mene.
Norėdami išsaugoti Aleksandro kūrybinį palikimą ir tęsti jo pradėtus kūrybinius projektus, - plenerus, konkursus bei edukaciją, šeimos, Aleksandro bičiulių iniciatyva bei pritariant Lietuvos Dailininkų Sąjungai įsteigtas tapytojo A.Vozbino vardo fondas.
