Naujausias projektas „Siguifin“ – dar vienas to įrodymas. Spektaklis „Siguifin“ bus pristatomas tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programoje gegužės 4–5 d., Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
A.Dianor dalijasi savo prisiminimais ir mintimis apie vaikystę, tradicinius Afrikos šokius, kūrybinius procesus ir darbą su „Siguifin“.
– Kokia buvo jūsų vaikystė Senegale ir Prancūzijoje, į kurią persikėlėte, kai jums buvo septyneri?
– Vaikystėje Senegale aš buvau labai laimingas, nes buvau apsuptas šeimos narių, pusbrolių ir daug vaikų. Viskas buvo lengva. Pamenu visur skambančią muziką ir žmones, šokančius pagal ją. Vaikščiodami naktį kartais sutikdavome grojančius muzikantus, tada žmonės sudarydavo ratą ir jame šokdavo. Jautėme laisvę.
Kai atvykau į Paryžių buvo šalta, o išeiti į lauką – pavojinga. Patyriau kultūrinį šoką. Prancūzijoje 1993 m. prasidėjo hiphopo judėjimas. Jį buvo galima matyti televizijos programose. Kadangi į lauką išeiti negalėjau, žiūrėdavau jas. Kai pradėjau lankyti mokyklą pastebėjau, kad vaikai bando atkartoti televizijoje matytus šokio judesius.
Aš turiu talentą šokti – galiu atkartoti judesius, kuriuos matau. Šokis man leido prisitaikyti, lengvai susipažinti su žmonėmis. Šokdamas aš negalvodavau, nesistengdavau perteikti ko nors intelektualaus ar profesionalaus. Hiphopas man leido rasti savo kelią.
Baigęs mokyklą pradėjau studijuoti šiuolaikinio šokio mokykloje CNDC Anžė mieste, Prancūzijoje. Ten šokį pradėjau kurti rimčiau. Pagalvojau: „Gerai, gana žaisti. Pažiūrėkime, ką galime padaryti, kokią žinutę ar mintį galime perteikti šokiu, judesiu.“
Vaikystėje Senegale aš buvau labai laimingas.
– Kokią vietą šokis užėmė Afrikos kultūroje, kai gyvenote Senegale?
– Šokdami mes tik žaisdavome, smagiai leisdavome laiką. Kai pasakiau savo tėvui ir kitiems šeimos nariams, kad noriu tapti profesionaliu šokėju, jie atsakė: „Tu negali to daryti, nes tai nėra tikras pasaulis. Šokis – tik pasilinksminimas.“ Net žmonės, kurie buvo puikūs šokėjai, juokaudavo apie šokį. Tokia reakcija buvo įprasta prieš 20–25 m. Dabar aš vienintelis savo šeimoje turiu meninės krypties profesiją.
– Kaip jūs apibūdintumėte tradicinius Afrikos šokius žmonėms, kurie niekada nėra jų matę?
– Aš nežinau, kaip juos apibūdinti. Kai pamatau tradicinius Afrikos šokius, žinau, kad jie – autentiški, nėra išgalvoti. Šie šokiai reikšmingi, nes kilę iš ten pat, kaip ir aš. Jie – stipresni ir senesni už mane. Kartais, kai ką nors pamatai arba išgirsti, pajauti, kad tai yra sava. Būtent tai jaučiu tradiciniam Afrikos šokiui.
– Jūs esate žinomas kaip menininkas, sujungiantis labai skirtingus šokio stilius, tokius kaip hiphopas, tradiciniai Afrikos šokiai ir šiuolaikinis šokis. Kaip jūs transformuojate šiuos stilius?
– Aš naudoju šokėjų turimą medžiagą. Kai dirbame, prašau atlikti konkrečius judesius ir jie juos atlieka. Kuriu taisykles, tačiau dažniausiai mes dalijamės – tiek aš, tiek jie susitikimų metu parodome judesius. Juos sujungiame ir kuriame judesį kartu. Kitaip tariant, iš turimo mišinio, atskleidžiančio, kas mes esame kaip šokėjai, bandome ką nors sukurti.
– Pirmiausia, projektas „Siguifin“ – kolektyvinis choreografijos kūrinys. Jūs jį sukūrėte kartu su choreografais Ladji Koné, Alioune Diagne ir Naomi Fall. Gal galėtumėte papasakoti daugiau apie kūrybinį procesą?
– Norėjau ką nors nuveikti Afrikoje. „Siguifin“ – ypatingas projektas su 9 šokėjais: 3 yra iš Malio, 3 iš Senegalo ir 3 iš Burkina Faso. Aš ir kiti choreografai norėjome, kad šie šokėjai proceso metu tobulėtų. Visose 3 Afrikos valstybėse – Malyje, Senegale ir Burkine Fase – su skirtingu choreografu jie dirbo po 3 savaites. Taip šokėjai sukūrė 3 atskiras choreografines dalis. Mano darbas buvo pagarbiai naudoti sukurtą medžiagą ir ją sujugti, kad viskas turėtų prasmę. Buvo beprotiška patirtis.
Prisijungti prie projekto pakviečiau aktyviai veikiančius naujosios Afrikos choreografų kartos atstovus, keičiančius visuomenės mąstyseną apie tai, ką galima padaryti jų šalyse. Alioune Diagne'as yra Senegale, Sen Luji mieste veikiančio kultūros centro savininkas. Šis centras kviečia atvykti šokėjus ir turi kasmetinį festivalį. Ladji Kone'as – visuomeniškas, profesionalus šokėjas. Jis rūpinasi savo bendruomene Uagaduku, Burkina Fase. Pavyzdžiui, pastatė atitvarą tam, kad būtų išvengta potvynio. Ladji Koné'as yra pavyzdys tiek jauniems šokėjams, tiek kitiems žmonėms, nes iš profesionalaus šokėjo darbo uždirbamus pinigus jis skiria tam, kam labiausiai reikia. Jis daro pokytį ir man tai patinka. Naomi Fall Bamake'as Malyje organizuoja festivalį, į kurį šokėjus iš kitų šalių pakviečia susitikti su choreografais, kurti drauge ir pristatyti sukurtus pasirodymus.
Kai pamatau tradicinius Afrikos šokius, žinau, kad jie – autentiški, nėra išgalvoti.
– Kaip jau ir pats paminėjote, „Siguifin“ atlikėjai yra iš trijų skirtingų Afrikos valstybių – Malio, Burkina Faso ir Senegalo. Ką, jūsų nuomone, šie šokėjai tarpusavyje turi bendro?
– Pirmiausia, jie nori tobulėti ir būti profesionaliais šokėjais. Įdomu tai, kad jie turi veikti prieš savo bendruomenės įsitikinimus. Afrikoje, o kartais ir čia, Europoje, norinčių būti profesionaliais šokėjais šeima, draugai, bendruomenė rimtai to nepriima. „Siguifin“ šokėjai nori parodyti, kad jie gali tai padaryti ir kad šokis gali būti tikras darbas.
Antra, norėjau šokėjams suteikti progą susitikti vieniems su kitais ir sukurti šį projektą. Aš norėjau, kad jie suprastų, kad tai – įmanoma. Be to, jie visi jaučia meilę šokiui.
– Elektro soulo kompozitorius Awir Léonas kūrė originalią muziką „Siguifin“ ir kitiems jūsų šokio kūriniams. Kodėl pasirinkote naudoti elektroninę muziką kartu su tradiciniais Afrikos šokiais? Kaip elektroninė muzika dera kartu su tradiciniais ritmais?
– Aš pradėjau dirbti su Awir Léonu maždaug prieš 10 metų. Jis yra geras mano draugas, fantastiškas kompozitorius ir profesionalus šokėjas, su kuriuo anksčiau kartu šokome.
„Siguifin“ – šiuolaikinis kūrinys. Jis nebuvo apie tradicinį šokį. Kaip jau minėjau, dirbau su šokėjų sukurta medžiaga. Kai šokėjai dirbo su choreografais Ladji Koné ir Naomi Fall, jie naudojo tradicinį šokį, tad man teko į visą tai įsitraukti.
Tie, kas turės galimybę išvysti pasirodymą, pamatys, kad kombinacija, kurią sukūriau iš šiuolaikinio, hiphopo ir tradicinių šokių – dera. Su judesiu taip pat sumaišiau ir muziką. Ten yra keli derinimo procesai. Beje, viena iš šokėjų, Rama Koné, yra dainininkė ir ji atliks tradicinę Afrikos, tiksliau ‒ Burkina Faso, dainą.
– Jau visai netrukus atvyksite į Lietuvą ir pristatysite „Siguifin“. Kaip jaučiatės?
– Mes su nekantrumu to laukiame. Aš pats nesitikėjau nukeliauti taip toli. Iš pradžių mūsų planas buvo pasirodymą pristatyti Senegale, Malyje, Burkine Fase ir Prancūzijoje, bet dabar mes jį pristatysime įvairiose Europos šalyse. Tai mane džiugina, nes „Siguifin“ yra smagus projektas. Be to, šokėjai turi galimybę keliauti ir susitikti su lietuviais, kurie turės galimybę susitikti mumis. Tai – fantastiška.
Kalbino Kamilė Barkauskaitė.
Daugiau informacijos – www.newbalticdance.lt. Bilietus platina bilietai.lt. Festivalį rengia Lietuvos šokio informacijos centras ir „Vilniaus festivaliai“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė. Dalis festivalio renginių pristatomi kartu su tarptautiniais šokio tinklais „Aerowaves“ ir „Big Pulse Dance Alliance“, projektu „Perform Europe“.
