– Pirmadienį paskelbus apie jūsų pergalę konkurse Kultūros paveldo departamentas netrukus pranešė, jog jūsų siūlomas memorialo projektas neatitinka paveldosauginių reikalavimų, nes viena iš vertingųjų Lukiškių aikštės savybių yra lygus reljefas, kuris būtų keičiamas, jei būtų įgyvendinama jūsų idėja. Kaip reagavote tai sužinojęs?
– Reagavau labai ramiai. Galvoju, kad tai tiesiog tam tikras neatliktas procesinis veiksmas, kuris, tikiuosi, bus atliktas. Viliuosi, kad viskas bus gerai. Nuo manęs čia daug kas nepriklauso, tai priklauso nuo kitų žmonių, bet tikiu jų gera valia ir išlieku pozityvus šiuo klausimu.
– Kūrybinėse dirbtuvėse dirbote nuo vasaros, su ekspertais tobulinote projektą, klausėtės jų pastabų, pasiūlymų, bet apie būtinybę išlaikyti lygų reljefą iš jų neišgirdote. Nesijautėt truputį apgautas?
– Aš, visų pirma, galvojau apie meno kūrinį ir apie atmintį, apie tai, kaip jį padaryti. Apie kažkokius ribojimus net nesusimąsčiau. Kalvelė buvo sugalvota sąmoningai. Kita vertus, priklauso, kaip į ją žiūrėsi – ar kaip į landšafto pakeitimą, ar kaip į meno kūrinį. Nes tai yra skulptūrinio objekto dalis, kuri galbūt tiesiog neatitinka klasikinės statulos koncepcijos. Memorialas išlietas ne iš bronzos, o supiltas iš žemių, turi kažkokį pamatą, kaip ir postamentas turi pamatą. Tai nėra nei pastatas, nei landšafto dalis, tai yra skulptūrinis objektas.
– Kiek esate linkęs dar koreguoti savo projektą pagal ekspertų pastabas ar kitų institucijų pasiūlymus?
– Mes kalbame apie meną viešojoje erdvėje ir tai yra susitarimo reikalas. Visos pusės turi tartis ir prieiti prie geriausio sprendimo. Žinoma, atsižvelgsiu į pastabas, tik ekspertų išvadų dar negavau.
– Kokie bus tolesni veiksmai, siekiant realizuoti jūsų projektą? Kaip mėginsite rasti kompromisą su paveldosaugininkais?
– Šiandien bus posėdis vyriausybėje, žiūrėsim, kas bus po to. Į ateitį toli neprojektuoju. Yra numatytas tam tikras planas, vakar savivaldybėje susitarėm rengti techninį projektą. Dabar reikia koncentruotis į šį etapą, po to bus kitos procedūros. Jei viskas bus gerai, viskas turėtų vykti sklandžiai.
– Ar jūs pats planuojate kreiptis į teisininkus?
– Aš tose kovose nedalyvausiu. Man tai nėra gyvybės ir mirties klausimas, nenoriu žūtbūt lipti per galvas. Aš kitaip pasaulį suprantu.
– Paskelbus apie jūsų pergalę atsirado ne tik palaikančiųjų balsų, bet ir nemažai kritikos. Ar tokių reakcijų ir tikėjotės, ar vis tik diskusijų mastai ir nuomonių įvairovė jus nustebino?
– Tikėjausi, bet iš tiesų [nuomonių] net neskaitau, truputį akį užmečiau, bet net nesiginčiju, nelendu į jokias diskusijas, nes, visų pirma, kritika daugeliu atveju yra visiškai nekonstruktyvi. Tie žmonės, kurie puola, tikriausiai net nėra skaitę, ką jie puola. Tiesiog nematau prasmės kažką įrodinėti tiems, kuriems neįdomi tiesa, kuriems norisi užpulti, įžeisti ir pan. Su tokiais žmonėmis nenoriu turėti jokių reikalų. Nes kažkokio konstruktyvaus dalyko iš puolančiųjų pusės aš negirdėjau, tik galingą triukšmą.
– Ar jūs pats matote kelią, kaip toji diskusija galėtų tapti konstruktyvesnė?
– Visų pirma, nereiktų priešinti dviejų projektų ir diskusiją tęsti kalbant, ne kodėl vienas yra geresnis ar blogesnis, bet dėl ko ir vienas, ir kitas yra geras. Kuo jie skiriasi, ką jie komunikuoja, kokioje tradicijoje yra padaryti ir pan.
Nereikia priešinti. Aš nesu prieš Vytį, tiesiog esu prieš patį principą. Jei į Lukiškių aikštę būtum atėjęs prieš 30 metų, tu ant savo monetos reverso matytum Leniną. Ir dabar atėjęs 2017 m., tarkim, A varianto atveju, matytum tą patį reverso atvaizdą. Tada kyla klausimas, kas čia pasikeitė. Tai ta pati ideologinė mechanika. Man kyla tokie klausimai ir dėl to aš galbūt ieškau kito būdo, kaip tą atmintį įprasminti. Tokia yra mano motyvacija.
