Vilniuje dar nepagauti vandalai T. Kosciuškos gatvės skvere atitempė didžiulę skulptūrą, įamžinančią IKEA atėjimą į Lietuvą. Jos dominuojantis motyvas – didžiulis stalas su trimis kėdėmis ant kurių pasodinti broliai Vileišiai. Kaune laikantis panašaus braižo buvo įamžinti 90-ieji Laisvės alėjoje. Skulptūroje užfiksuota, kaip Jonas Vileišis sparčiu žingsniu nešė kudašių pro jau neegzistuojantį klubą „Siena“. Jonas žinojo – jei žvilgsnis nukryps ne į tą pusę, jo kaipmat paprašys cigarečių. Ir jam turbūt būtų pavykę saugiai grįžti namo, tačiau kažkas paėmė ir nutempė jį į Rotušės aikštę iš kurios jis ir toliau bando pabėgti.
Miesto chuliganai čia nesustojo, vienoje įdomiausių Kauno vietų, Ažuolyne, išmetė keletą gabalų akmens ir betono, išvertė trinkeles ir visą sąvartyną užmaskavo „Verslo alėjos“ pavadinimu. Pro vandalų akis nepraslinko ir Parnidžio kopa. Čia kažkas nukopijavo Antano Sutkaus nuotraukoje užfiskuotą Jeaną-Paulį Satre’ą ir numinkė baisuoklišką skulptūrą, kurią pamačius tenka melsti stichinės nelaimės, kuri nuneštų tą kopą į marias.
Būtų labai sudėtinga teigti, kad nors viena iš šių intervencijų pakėlė prieš tai buvusios erdvės kokybę. Tokių viešosios erdvės okupacijos pavyzdžių pilna visuose Lietuvos miestuose. Šiuo metu vyrauja mintis, kad tuščia erdvė – bloga erdvė. Atrodytų, kad kiekviename skvere privaloma sugalvoti po naują paminklą, kiekvieną gražią vietą būtina pažymėti pastatant kokio nors žmogaus skulptūrą (dar galima arklį). Į kiekvieną tuščią miesto erdvę dažnai žiūrimą kaip į apsileidimą arba neišnaudotą potencialą, kurį būtinai reikia kažkaip užstatyti. Tai daroma ne vien kepant skulptūras, bet ir siūlant pastatus.
Vilniuje, pievoje prie Baltojo tilto kadaise labai rimtai buvo siūlomas Guggenheimo-Ermitažo muziejaus projektas, nes kas vieniems yra atvira erdvė miesto centre, kitiems – tuščias sklypas geroje vietoje. Šis pasikėsinimas puikiai parodė, kad tuščios erdvės yra reikalingos miestams. Jeigu būtų nebelikę šios pievos, nebebūtų galimybės spontaniškoms veikloms mieste. Nuostabiausia, kad pati erdvė neturi jokio oficialaus pavadinimo, joje nestovi jokie paminklai, todėl visos įsivaizduojamos veiklos tampa įmanomos. Dabar jau ir pats miesto meras Remigijus Šimašius viename interviu minėjo, kad jokių rimtų pokyčių šioje, neplanuotai traukos tašku tapusioje pievoje neplanuojama, nes „bekeičiant šią multifunkcinę erdvę galima ją tiesiog sugadinti“.
Kaune didžiausia atvira erdvė miesto centre, Nemuno sala, yra aktyviai nužiūrinėjama kaip potenciali statybų aikštelė. Eugenijus Miliūnas Nemuno saloje projektuodamas Žalgirio areną puikiai suprato, kad šis pastatas gali tapti pretekstu tolimesnėms statyboms saloje, todėl pasiūlė urbanistinę viziją, kuri turėjo užkirsti tam kelią – salos dalis su arena būtų urbanizuota, likusi dalis liktų nepaliesta. Tačiau šios idėjos buvo ignoruotos ir saloje netrukus turėtų pradėti kilti Mokslo salos projektas, neseniai spaudoje pasirodė idėjos statyti plaukimo baseiną. Atvira ir spontaniškoms veikloms tinkama erdvė pamažu įgauna labai konkrečias funkcijas ir simbolius prie kurių teks taikytis.
Panašūs procesai vyksta ir mažesniame mastelyje. Internete neseniai buvo kilęs šurmulys dėl pastato Gedimino pr. 27 Vilniuje pirmo aukšto įstiklinimo. Tai vienas svarbiausių tarpukario pastatų Vilniuje, kurio esminis charakterio bruožas – atvira pirmo aukšto įėjimo erdvė po pastatu. Tačiau kažkam atvira erdvė atrodo kaip neišnaudotas plotas, kurį būtina užtverti stiklo sienomis net jei pastatas ir įtrauktas į paveldo sąrašus. Atviros erdvės vertė yra sunkiai suvokiama net Kultūros paveldo departamentui, kuris leido naikinti vieną iš vertingųjų pastato savybių, nors ji yra aiškiai apibrėžta dokumentuose.
Architektas Matas Šiupšinskas, norėdamas iliustruoti tokio mąstymo pasekmes, sukūrė vizualizaciją, kurioje įstiklino atvirą Vilniaus arkikatedros bazilikos įėjimo zoną, o pastate įkišo kavinę. Nors tai yra radikali provokacija, tačiau matant aplinkoje vykstančius procesus, atrodo, kad iki to mums trūksta visai nedaug. Kadaise nedaug tetrūko, kad pievoje prie Baltojo tilto būtų iškilęs Zahos Hadid projektuotas Guggenheimo-Ermitažo muziejus, nors dabar bet kokios statybos šioje vietoje sunkiai įsivaizduojamos.
Paveldosaugininkų ir dažnai pačių architektų požiūris į atviras miesto erdves yra itin konservatyvus, kas kartais labiau kenkia nei padeda. Architektai dažnai naudoja frazę „išmuštas dantis“ – taip vadinami tušti sklypai perimetru užstatytose gatvėse. „Išmušto danties“ atstatymas dažnai yra apgaubiamas kilnia misija, siekiu ištaisyti istorijos klaidas ir atkurti ar baigti formuoti gatvės užstatymą pagal išgalvotas taisykles. Tiek paveldosaugininkai, tiek architektai dažniausiai sutaria, kad tokias vietas būtina užstatyti sekant gatvėje vyraujančių pastatų aukščių, langų proporcijų ir ritmo vidurkį. Todėl atviros, miesto charakterį ir netikėtumus kuriančios erdvės pamažu nyksta, miestų centrai nuobodėja ir aplinka vienodėja. Retai kada architektai išdrįsta pasiūlyti, o paveldosaugininkai pritarti idėjoms atviras miesto erdves užstatyti pastatais, kurie išsaugotų atviros erdvės siūlytą potencialą.
Viena tokių išimčių yra Kauno autobusų stotis, iškilusi atviros autobusų aikštelės vietoje. Architektas Gintaras Balčytis su komanda nenuėjo paprasčiausiu keliu ir neatkūrė menamo gatvės perimetro, nepratęsė menamo gatvės aukščio, o sukūrė erdves ir formas, kurios iki tol egzistavusį vietos keistumą miesto audinyje pakėlė į visiškai kitą kokybinį lygį. Nors mieste ir neliko tuščios vietos, tačiau liko jos siūlytas charakteris. Jeigu anksčiau kildavo noras stabtelėti ir pagalvoti, kodėl čia tuščia vieta, tai dabar kyla noras klausti, kodėl pastatas taip atsitraukęs nuo gatvės ir kodėl turi tokį keistą stogą. Emociją kurianti erdvė mieste išliko.
Tuščios miestų erdvės yra kūrybingumo katalizatoriai. Jas užstačius pradingsta erdvė fantazijai. Šiandien Vilniuje kūrybiškumą skatina erdvės, atsivėrusios nukėlus Žaliojo tilto skulptūras. Menininkai iki rugpjūčio pabaigos kviečiami siūlyti instaliacijas, kurios čia galėtų atsirasti. Lukiškių aikštė taip pat ilgą laiką skatino kurti šimtus pasiūlymų ką joje būtų galima nuveikti. Buvo siūlomi ir kolektyviniai sodai, ir duobė, ir nauji pastatai. Bandant ją gaivinti vyko įvairios socialinės akcijos, tačiau dabar, nugalėjus pilkam aikštės sutvarkymui, nebeliko poreikio jai skirti kūrybiško dėmesio.
Žinoma, ne visos tuščios erdvės yra vertingos, nebūtina jų dirbtinai kurti kažką griaunant, tačiau itin svarbu suprasti jų potencialą ir svarbą mieste. Įvairios akcijos, projektiniai pasiūlymai ir kiti pasikėsinimai į šias erdves taip pat yra reikalingi, nes skatina diskusijas, buria žmones išreikšti savo nuomonę ir domėtis savo miestu.
Tuščiose ar apleistose vietose vykstantys procesai taip pat gali daryti įtaką jų vietoje iškilsiantiems projektams. Jei ne didžiulė akcija prie tuo metu jau nebeveikiančio tuščio „Lietuvos“ kino teatro Vilniuje, jei ne suvokimas, kad ši erdvė yra svarbi miesto gyvenimui, čia nestovėtų muziejus. Veikiausiai būtume turėję dar vieną komercinį objektą, kuris bandytų užpildyti sovietmečiu „išmuštą miesto dantį“. Todėl būtina atsilaikyti prieš norus pigiai ir greitai atlikti urbanistinius „grafičius“, kepant įvairiausias skulptūrėles ar greituoju būdu užstatant charakteringas erdves.
