Šį kartą emocijų banga kilo dėl Kauno centrinio pašto pastato. Sausio viduryje trūkęs vamzdis užliejo dalį patalpų, vanduo, greitai virtęs į ledą, pasimatė pastato pagrindiniame fasade Laisvės alėjoje. Skirtingai nei kitais atvejais, diskusijų dėl pastato reikšmės ir jo saugojimo nekilo – visi vieningai sutaria, kad tai yra išskirtinis paveldo pastatas ir negali būti jokių kalbų apie jo perstatymą. Pastatas unikalus, vienas geriausių „Tautinio stiliaus“ architektūros pavyzdžių, todėl akis pradėjęs badyti pastato savininkų apsileidimas sukėlė aršių diskusijų spaudoje, radijuje ir viešuose susitikimuose.
Dabartinis pastato valdytojas Lietuvos paštas jį nori parduoti, tačiau visuomenei nerimą kelia tai, kokiomis sąlygomis tai bus daroma ir kas jame galėtų įsikurti. Pasiūlymų nėra daug. Vienas įdomesnių yra architektūros muziejaus įkūrimas, tačiau niekas, išskyrus istorikus ir architektus, nėra suinteresuotas dar vieno valstybės išlaikomo brangaus objekto įkūrimu. Taip pat muziejus nėra ilgalaikis ir kompleksinis sprendimas – kiekviename nenaudojamame architektūros pastate įkurti muziejus neįmanoma.
Net jei ir būtų rasta išeitis, kaip išspręsti Kauno centrinio pašto klausimą, už poros mėnesių vėl pradėtume kelti tuos pačius klausimus, tik jau dėl kito objekto. Pavyzdžiui, Lietuvos bankas Vilniuje jau paskelbė naujos savo būstinės projektavimo konkursą. Įgyvendinus šį projektą teks vėl sukti galvą, kaip ir kam pritaikyti įstabų pastatą Gedimino prospekte. Laikui bėgant, kultūros paveldo objektų tik daugės ir spręsti kiekvieno pastato klausimą iš naujo, neturint ilgalaikės strategijos, taps sudėtinga.
Architektūros paveldo pastatai nėra patys geidžiamiausi objektai rinkoje. Investuojant į juos susiduriama su papildomomis rizikomis – sunkiai nuspėjamas visuomenės dėmesys, ne visiškai aiškūs ir kisti galintys apsaugos reikalavimai ir sunkiau apskaičiuojamos reikalingos investicijos. Investuotojai dažniausiai skundžiasi dėl neapibrėžtų teisinių reikalavimų, kurie kartais pasikeičia jau parengus projektus. Taip nutiko su Šv. Jokūbo kvartalu, kai kultūros paveldo reikalavimai pasikeitė visuomenei jau pristačius naująjį projektą.
Dažniausiai teisinius pokyčius projekto eigoje bandoma pristatyti kaip investicijų žlugdymą ar Lietuvos institucijų nekompetenciją, tačiau tokie procesai vyksta visame pasaulyje. Pernai užsienio spaudoje plačiau skambėjo AT&T dangoraižio Niujorke rekonstrukcijos projektas, kuriuo buvo siūloma visiškai pakeisti ikoniško postmodernizmo stiliaus pastato įėjimo erdvę. Projektas sukėlė plačią profesionalų reakciją ir dangoraižis greitai buvo įtrauktas į saugomų pastatų sąrašą. Investuotojai buvo priversti atsisakyti savo planų ir pristatyti naują, daug santūresnį pasiūlymą. Galima tik spėlioti, kiek milijonų, galbūt dešimčių milijonų pastato savininkams kainavo šie neplanuoti pokyčiai. Todėl siūlant naują architektūros paveldo pastatų įveiklinimo strategiją, būtina atsižvelgti į patrauklios investicinės aplinkos sukūrimą. Investicijos į išskirtinius objektus turėtų sukurti išskirtines sąlygas, kurios padėtų atsverti riziką ir neužtikrintumą.
Architektūros paveldą galima skirstyti į daugybę kategorijų, grupuoti pagal, amžių, stilių, autorystę, technologines inovacijas, istorinę reikšmę, tačiau siūlydamas galimas architektūros paveldo saugojimo strategijas paprastumo dėlei paliesiu tik dvi kategorijas – išskirtinius ir unikalius paveldo pastatus, tokius kaip Kauno centrinis paštas, ir mažiau išskirtinius vienaukščius ir dviaukščius medinius pastatus, kurie po truputį nyksta iš miestų, tačiau yra vertinga architektūros paveldo dalis.
Laisvosios kūrybinės zonos
Lietuvoje yra keletas Laisvųjų ekonominių zonų (LEZ), kuriose kuriasi didieji užsienio investuotojai. Tuščiuose priemiesčių laukuose statomose gamyklose sukuriama tūkstančiai darbo vietų. Vien Kauno LEZ įsikursianti „Continental“ gamykla jų žada sukurti 1000. Mainais įmonės gauna mokestinių lengvatų, joms pasiūloma patraukli strateginė vieta ir išvystyta infrastruktūra. Jeigu plynas laukas tampa patrauklia vieta verslui, tai galbūt ir plikas architektūros paveldas jį taip pat galėtų pritraukti?
Išskirtinių architektūros paveldo pastatų perkelti į LEZ, žinoma, nepavyks, bet juose įkurti LEZ – nesudėtinga. Ir nebūtinai tai turi būti Laisvoji ekonominė zona, tai gali būti tokiems pastatams specialiai pritaikyta Laisvoji kūrybinė zona, besiorientuojanti į inovacijas ir kūrybiškumą skatinančias veiklas. Didelės korporacijos su šimtais darbuotojų, žinoma, neišsitektų senuose pastatuose, tačiau jas masintų ne vien erdvės, bet ir siūlomos privilegijos. Lietuvoje verslo ir meno inkubatoriai egzistuoja jau ilgą laiką, tačiau jie dažniausiai siūlo tik pigias erdves nuomai, orientuojasi į pradedančias įmones, o inkubatorių veiklai užtikrinti reikalingas operatorius nuo kurio kompetencijos priklauso tokių erdvių sėkmė. Šiuo atveju būtų siūloma įsigyti nekilnojamąjį turtą ir tapti jo šeimininku.
Tačiau šalia paveldo apribojimų ir didesnių investicijų rizikų būtų gaunamos ir tam tikros privilegijos, visai kaip LEZ. Užtikrinus gerą privilegijų ir atsakomybių balansą, būtų galima užtikrinti, kad išskirtiniai paveldo pastatai liktų prieinami visuomenei. Londono Sityje kylantys dangoraižiai mainais už aukščio privilegiją privalo visuomenei pasiūlyti nemokamą galimybę patekti į viršutinius pastato aukštus. Čia dažniausiai įkurdinami restoranai su apžvalgos aikštelėmis. Įdomiausios ar reikšmingiausios architektūros paveldo pastatų erdvės taip pat galėtų būti pritaikomos viešoms funkcijoms. Pastatus įsigijusios kompanijos, turėdamos didesnę mokestinę paspirtį, galėtų tinkamai pasirūpinti jų būkle.
Naivu tikėtis, kad be papildomų skatinimo mechanizmų architektūros paveldas staiga taps geidžiamu objektu. Dabar pagrindinis būdas pritraukti susidomėjimą yra maža pardavimo kaina, tačiau tokie pastatai turi būti parduodami ne vien pagal geriausią kainą, bet įvertinus ir geriausią pritaikymo idėją. Galbūt pasiūlius juose įkurti laisvąsias kūrybines zonas dabartiniai pastatų savininkai staiga pamatytų jų istorinę vertę ir sukrustų patys juos sutvarkyti bei pritaikyti šių dienų poreikiams?
Oro teisės mediniams pastatams
Mediniai pastatai miestuose yra dar sudėtingesnė tema nei išskirtiniai architektūros paveldo statiniai. Neretai vieno arba dviejų aukštų nameliai net nėra joks paveldas ir yra lengvai šluojami, o vietoje jų kyla nauji objektai, imituojantys šalia stovinčių pastatų architektūrą ir aukštingumą. Tačiau tai, kad medinis pastatas formaliai nėra paveldo objektas, nereiškia, kad jis neturi jokios vertės ir neturėtų būti saugomas. Mieste pasitaikantys kontrastai pasakoja turtingą miesto raidos istoriją.
Retais atvejais, kai mediniai pastatai yra saugomi, problemos vis tiek lieka neišspręstos – mažaaukščiai, nepatogaus plano pastatai nėra racionalūs, jiems sunku rasti tinkamą pritaikymo būdą. Be memorialinio muziejaus, lietuviškų patiekalų restorano ar madingo baro juose sunku įkurti kažką daugiau, o virš jų esanti laisva oro erdvė yra tiesiog neišnaudotas potencialus gyvenamasis plotas. Bet būtent ta neišnaudota erdvė gali tapti didžiausiu tokių pastatų privalumu.
Niujorke 2013 metais Kristaus bažnyčia pardavė savo oro teises už 40 milijonų dolerių. Pinigai bažnyčiai nukrito iš dangaus tiesiogine šių žodžių prasme. Oro teisės yra nuosavybė į oro erdvę virš savo turimo pastato, kurią galima parduoti lygiai taip pat, kaip ir fizinį nekilnojamąjį turtą. Suteikus tokias teises mediniams pastatams Lietuvos miestuose, jų vertė pernakt pakiltų kelis kartus ir jie taptų itin geidžiamu turtu. Medinio pastato savininkas galėtų parduoti savo teisę į papildomus aukštus vystytojui, kuris norėtų statyti aukštesnį pastatą negu jam leidžia reglamentai.
Žinoma, toks mechanizmas reikalautų detalaus apibrėžimo ir taisyklių, kad nepageidaujami aukštai neiškiltų senamiestyje ar kitose labai jautriose vietose, tačiau jis labai paprastai ir nemokamai leistų medinių pastatų savininkams užsidirbti ir geriau prižiūrėti savo turtą. Didesnių projektų vystytojai taip pat laimėtų, nes gautų paprastą, skaidrų ir aiškų būdą viršyti reglamentuose nustatytas ribas. Šiuo metu jiems tenka ne visuomet visiems suprantamais būdais koreguoti detaliuosius ir bendruosius miestų planus ir sumaniai vadovautis įstatymais.
Oro teises galima suteikti ne vien mediniams pastatams, pasiteisinus eksperimentui, tokią teisę galėtų įgyti ir kiti mažiau patrauklūs, tačiau paveldo prasme svarbūs objektai – oro teisių suteikimas nei miestui, nei valstybei nieko papildomai nekainuotų. Kaip bažnyčia Niujorke, visi šie objektai pinigus gautų tiesiog iš oro.
Šiame tekste paminėtos dvi strategijos, kurių vienos kaštai išdėstomi per ilgą laiką ir yra vargiai juntami, o kita yra visiškai nemokama. Laisvųjų kūrybinių zonų įkūrimas ir oro teisių suteikimas architektūros paveldo pastatams yra spekuliacijos, kurios, nors ir nėra labai detalizuotos, siūlo ilgalaikę strategiją ir kompleksinį požiūrį į kas kelis mėnesius iškylančius vis tuos pačius su paveldu susijusiu, klausimus.
Kauno centrinio pašto ir visų kitų panašių pastatų atveju svarbiausia sugalvoti ne naują pritaikymo funkciją, kurią būtų nesunku rasti padarius vienos dienos kūrybines dirbtuves, bet atrasti tvarų valdymo, finansavimo ir sutvarkymo modelį.
