Dabar vyksta naujos diskusijos dėl komplekso statybų prie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios ir Profsąjungų rūmų ant Tauro kalno Vilniuje. Ar galime griauti tai, kas beveik yra paveldas? O gal galima griauti patį paveldą? O užstatyti?
Jeigu paveldas būtų kriptovaliuta, tai dabar būtų tinkamas laikas kurti investicinius pasiūlymus. Kai Seimo narys Žygimantas Pavilionis surengia spaudos konferenciją, skirtą paveldui, akivaizdu, kad situacija nėra normali. Nėra normalu, kad kas nors be architektų ir paveldosaugininkų apie tai kalba. Tokia ta mūsų „normalybė“. Kovo pradžioje pustuštėje spaudos konferencijų salėje Seime buvo narpliojamas komplekso prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios klausimas. Daugelį šokiravo „Archinova“ ir PLH kolektyvo projektuoto komplekso vizualizacijos ir stikliniai pastato fasadai. Bet šį kartą tai nebuvo Lukiškių aikštę primenanti vertybinė situacija – stiklas prieš plytą ar jaunimas prieš senolius. Tiesiog visiems akivaizdu, kad projektas nepavyko.
Kad blogas ne pats užmojis toje vietoje kažką pastatyti, bet siūloma bestuburė užmiesčių biurų architektūra, pastebėjo ir Alfredas Bumblauskas: „Mielieji, padarykite gerą architektūrą – tokią, kad išsižiotume.“ Ir tai nekainuoja labai daug – pora procentų nuo sąmatos, toks yra skirtumas tarp pigių ir gerų architektų. O geri architektai gali daug – jie gali ne tik pasiūlyti sprendimą, kaip įsiterpti paveldo kaimynystėje, bet ir kaip korektiškai nugriauti paveldo pastatą.
Ką? Taip, paveldą iš esmės turėtų būti galima nugriauti. Galbūt kai kas nukrito nuo kėdės, galbūt kas nors man skambins sakydamas, kad propaguoju laukinio kapitalizmo maitvanagius, tebūnie. Suprantama, čia prasideda kontroversija, tačiau į paveldo sąrašus įtraukiami pastatai nebūtinai yra unikalios ir išskirtinės kokybės ar architektūros. Dalis Kauno modernizmo pastatų mus žavi ne dėl to, kad yra išskirtinės pasaulinio lygio architektūros, bet todėl, kad jie demonstruoja tam tikros miesto vietos reikšmę ir istorines to laikotarpio ambicijas. O ambicijas, kokybę ir vietos reikšmę galima įkūnyti ir naujame pastate, šias savybes atnaujinus ar pasiūlius iš naujo.
Vietoje paveldo pastato statyti naujutėlį spindintį objektą yra labai neįprastas žingsnis, tačiau taip nutiko 1978 metais Londone, kai draudimo rinka „Lloyds of London“ paskelbė konkursą naujajai savo būstinei. Likus metams iki konkurso, senasis draudėjų pastatas buvo įtrauktas į paveldo sąrašus (taip vos nenutiko „Lidl“ su jų naująja būstine).
Tačiau tai nesudrumstė naujo pastato autorių planų. Ir tai nenuostabu, nes pačios draudimo rinkos veiklos istorija siekia XVII amžių, tuo tarpu senoji būstinė buvo XX amžiaus pradžios neoklasicistinis pastatas. Bet net ir su savo istorija ir įtaka, draudėjai nebūtų išsisukę vien su „Archinovos“ ar Danieliaus Libeskindo pasiūlymais. Tam reikėjo kai ko žymiai stipriau. Jie turėjo pademonstruoti, kad dėl jų ambicijos verta paaukoti į paveldo sąrašus įtrauktą pastatą.
Draudėjai surengė solidų tarptautinį konkursą. Iš dvylikos kviestinių architektų jie atsirinko šešis: Piano ir Rogersą, Foster Associates, Arup Associates, I. M. Pei, Webb Zarafa Menkes Housden ir French Serete. Kai kurie iš jų man nieko nesako lygiai taip pat kaip ir jums – visgi 1978-ieji, bet „agurką“ Londone suprojektavusį Normaną Fosterį ar Pompidou centrą Paryžiuje pastačiusius Piano ir Rogersą, ar šalia Luvro stiklinę piramidę padėjusį I. M. Pei žino daugelis.
Šį itin prestižinį ir sudėtingą konkursą laimėjo Renzo Piano ir Richardo Rogerso kolektyvas, nors tuo metu jų bendradarbiavimas buvo besibaigiąs, todėl pagrindiniu architektu dabar įvardinamas tik R.Rogersas. Jo vadovaujamos grupės pasiūlytas iš nerūdijančio plieno laiptinių ir liftų tūrių suformuotas ekspresyvus pastatas iki šiol yra nesupainiojamas su niekuo.
Dėl gaisro saugos reikalavimų pagrindines konstrukcijas architektams teko projektuoti iš betono ir tai tapo viena didžiausių projekto ambicijų. Kaip tuo metu sakė vienas iš kompanijos partnerių Johnas Youngas, jų tikslas buvo „geriausias betono pastatas Britanijoje“. Atminkime, kad tuo metu, kai buvo projektuojamas šis įmantrių ir sudėtingų formų pastatas, kompiuteriai dar nebuvo tiek pažengę, kaip dabar, todėl galima tik įsivaizduoti, kur save įvėlė architektai su tokiu pasiūlymu.
Šias kliento ir architektų ambicijas neabejotinai paskatino delikataus santykio su paveldu paieška. Nors dėl naujų reikalavimų teko nugriauti senąjį, į paveldo sąrašus įtrauktą pastatą, vieną elementą jie paliko – senąjį įėjimo portalą, kuris buvo integruotas į naująjį kompleksą. Senų pastatų fragmentai dažnai įkomponuojami į naujus pastatus, tačiau būtent ši detalė turėjo išskirtinę reikšmę.
Portalas mena tiek pastato sklypo istoriją, tiek pačios kompanijos ir šalies praeitį – jame užfiksuota, kad Karalius Jurgis V dalyvavo padedant pirmuosius akmenis pradedant senojo pastato statybas. Portale taip pat įamžinti draudikų darbuotojai, žuvę per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Nors formali senojo pastato dalies integracija gali būta pavadinta dalies architektų skeptiškai vertinamu „fasadizmu“, čia ji atrodo korektiškai ir vietoje.
Visas naujasis pastatas yra prisotintas tuo metu labai inovatyvių techninių sprendimų, pradedant gudriai išdėliotomis pastato funkcijomis, baigiant šviesa ir ventiliacijos sistema. Dėl visų šių puikiai įgyvendintų iššūkių ir dėl puikios kontrastingos integracijos į istorinį miesto audinį, naujoji būstinė 2011 metais buvo įtraukta į paveldo sąrašus – 25 metai po pastatymo. Tai yra Didžiosios Britanijos paveldo rekordas – jauniausias pastatas, kuriam buvo suteiktas toks statusas.
„Lloyds of London“ būstinės istorija yra išskirtinė – seną paveldą pakeitė naujas paveldas. Visa tai buvo įmanoma ne dėl to, kad buvo bandoma formaliai prisiderinti prie konteksto ar atitikti formalius paveldosaugos poreikius. Tai tapo įmanoma, nes tiek klientas, tiek architektai suprato, kad norint pakeisti kažką vertingo, būtina išlaikyti tą pačią ar dar didesnę ambiciją bei kokybę.
Šioje vietoje galime vėl grįžti prie komplekso prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios. Šiame projekte sunku atrasti ambiciją, apie tai net nekalbama pranešime spaudai. Kai autoriai mini, kad „sprendiniai buvo paruošti atsižvelgiant į platų poreikių spektrą ir vadovaujantis daugybe principų“, kyla mintis, kad nebuvo jokių konkrečių poreikių ir principų.
Santykis su paveldu šiame projekte parodo chroniškas bėdas, matomas daugelyje paveldo teritorijose kylančių projektų – prisibijant draudimų ir reikalavimų, projektas formuojamas per vidutiniškumo prizmę.
Vidutiniškas aukštis, tūriai, vidutiniški integracijos su paveldu sprendiniai, vidutiniška apdaila ir vidutiniška kokybė. Tai visiškai netinkamas požiūris, žalojantis vertingiausias miestų vietas – tokiose zonose reikia vietą atitinkančių ambicijų ir inovacijų, o ne vidutiniškai tenkinančių sprendimų. Vadovaujantis vidutiniškumu tampa keblu statyti ką nors šalia jautriausių miesto vietų, jau nekalbant apie jų adaptavimą ar griovimą.
Kas yra paveldas ir kuri pastato savybė kuria jo reikšmę, yra begalinė diskusija, kaip ir galimybė dirbti su juo. Paveldo griovimas yra tabu, tačiau „Lloyds of London“ būstinės istorija atskleidžia, kad sėkmingai įmanomas net ir toks radikalus darbo metodas. Kur kas radikalesnis nei „Misionierių sodų“ projekte ar Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kaimynystėje. Jei tik radikalius pasiūlymus lydi radikalios ambicijos ir kokybė.
