Iš tikrųjų tokiai parodai reikalinga ne recenzija, o žurnalistinis tyrimas, įtraukiantis kur kas daugiau institucijų, specialistų ir problemų. Recenzijos ribose tenka pasitikėti organizatorių ir visų kitų dirbusiųjų profesionalumu ir atidumu konsultuojantis su specialistais bei neregių bendruomenės atstovais. Aš, su savo neišlavintais pirštais ir vidutiniška klausa, tikrai nesu ta, kuriai galima spręsti, ar Jono Aničo ir Mato Janušonio taktilinės reprodukcijos yra pakankamai kokybiškos neregio patirčiai. Todėl mane labiau domina tai, kaip mes suvokiame, artikuliuojame ir transliuojame savo vizualų pasaulį, bandydami būti vieni kitų žmonėmis.
Puikiai žinomame Larso von Triero filme „Šokėja tamsoje“ Björk dainuoja: „I've seen it all, there's no more to see“. Viską jau mačiau, nebėra ką – tai gražus atkirtis reginčiųjų arogancijai, kuriai vizualus pasaulis yra vienintelis ir nepakartojamas. Šis mąstymas sukuria tas galios ir negalios priešpriešas, kurios riboja visų, atsidūrusiųjų už „normos“ ribų, gyvenseną ir silpnina jų pozicijas visuomenėje.
Parodos kuratoriai Agnė Matulevičiūtė, Matas Drukteinis ir Eglė Nedzinskaitė atlieka sąžiningą ir gražų darbą NDG nuolatinėje ekspozicijoje atrinkdami tuos paveikslus ir žanrus, kurie galėtų sudaryti dailės pradžiamokslį. Tačiau regintieji jau seniai meną patiria nebe per formalius žanro ar stiliaus principus, bet per platesnį kontekstą ir asmeninį santykį, per kūrinį supantį tekstą ir sąsajas su išgyventa patirtimi.
Tai suvokus kyla klausimai: ar tikrai prasminga vardinti portreto (Liudomiro Slendzinskio 1927 m. „Merginos su dėžute portreto“ ar netgi Vytauto Kairiūkščio 1921 m. „Kubistinio portreto“) arba peizažo (kurį reprezentuoja Mstislavo Dobužinskio 1931 m. „Kaunas, Daukanto gatvės namai“ ir Bronislovo Jamonto 1934 m. „Ąžuolai Vilniaus apylinkėse“) elementus žmogui, kuris yra patyręs ir veidus, ir medžius, bet galbūt niekada nėra turėjęs preteksto susimąstyti, kodėl mes juos reprodukuojame ir įrėminame? Kodėl Vinco Kisarausko abstrakcija ir kubistų žygiai prieš linijinę perspektyvą turėtų būti aktualūs turinčiajam ne vizualų, o taktilinį santykį su forma – juk horizontas yra matomas, o ne apčiuopiamas? Kad ir kaip detaliai išaiškinama kūrinių „sudėtis“, galbūt ne ji turėtų būti akcentuojama?
Šių klausimų tikslas nėra sukritikuoti kuratorių darbą ar parodos užmojį. Juos užduodant norisi praplėsti ekspozicijos pasakojimą, iškirsti spragą teorinei diskusijai ir – svarbiausia – gauti netikėtų atsakymų. Objektyvūs parodos trūkumai gan nedideli ir nesunkiai išsprendžiami. Pavyzdžiui, reprodukcijas lydintys garso įrašai yra kokybiški ir malonūs, pateikia sklandžią, glaustą įžangą į paveikslo pasaulį. Tačiau taip turėtų būti įgarsinti ir salių aprašai, detalizuojantys Lietuvos dailės istorijos etapus. Tai ne tik padėtų suvokti eksponatus, bet ir įprasmintų galerijos architektūros patirtį.
Be jokio lydinčio pasakojimo pasivaikščiojimas pirštais per reprodukcijas lieka skurdus, o įdomesni epizodai susikuria tik ties Stasio Ušinsko („Lakūno sapnas“, 1939 m.) ar Henriko Natalevičiaus („Portretas I“, 1983 m.) darbais. Jų siurrealūs siužetai persmelkti visų mūsų negebėjimo atpasakoti savo ir įlįsti į kito sapną, todėl bandymai apčiuopti skraidančius kiaušinius ar trečią akių porą gali virsti tikra kelione. Ekspozicijoje norėtųsi daugiau tokios pozityvios patirties – pasitikėjimo specifiniu neregių vaizduotės braižu ir suvokimo filtru, galimybės visiems laikams išeiti iš liūdnų mitų apie patirties praradimą ir žinojimo trūkumus.
Kaip ir minėjau, tai yra teorinė, o ne ekspertės refleksija – apie eilinę parodą tikrai nerašyčiau taip aiškiai suvokdama, kad galiu smarkiai klysti. Tačiau manau, kad yra viena universali, nenuneigiama tezė: kad tokia ekspozicija kaip „Blind Date“ tikrai būtų paveiki ir prasminga, ji turėtų tapti nuolatine, galbūt netgi prioritetine. Dabartinė jos forma nėra tam labai dėkinga – kad ir kokio autorinio žavesio turėtų keraminės reprodukcijos, jos vien dėl savo technikos nėra nei ypač tikslios, nei praktiškos. Kad ir kokį malonų jaudulį sukeltų tokie renginiai, be nuolatinių muziejų programų ir skirtingiems poreikiams pritaikytos infrastruktūros jie išliks tik kaip labdara.
Tai jau nebe organizatorių, o didesnių ir galingesnių struktūrų atsakomybė: muziejai turėtų būti skatinami, spaudžiami ir finansuojami taip, kad galėtų kokybiškai ir įvairiai formuoti savo programą bei rinkinius, mokyti darbuotojus ir užtikrinti nenutrūkstamą komunikaciją su įvairiomis auditorijomis, užuot laukę vienkartinių injekcijų ir priiminėję kosmetinius sprendimus. Tam, aišku, būtina taisyti ir mąstymo klaidas: pažiūrėti į negalią pirmiausia kaip į patirtį, o ne problemą, ir ieškoti būdų būti vienas kito žmonėmis.
Siekiant tokią padėtį gerinti, „Blind Date“ ir panašios buvusios bei būsimos parodos turėtų veikti ne tik kaip renginiai, bet ir kaip argumentai. Todėl prie pavadinimo prisikabinti vis dar galiu, bent jau teorinių klausimų lygmenyje: kodėl gi tam pasimatymui nevirtus konfrontacija ar protestu? Gal bandymas išaiškinti vizualų meną tam, kas jo negali patirti kaip mes, būtų efektyvus ir kaip būdas permąstyti jo reikalingumą, prasmę ir problemas apskritai?
Tikiuosi, kad ilgainiui daugės parodų, kuriose įvairių rūšių patyrimas bus organiškai integruotas į ekspoziciją ir jos pasakojimą, o tokie žanriniai bandymai kaip „Blind Date“ virs tvirtais ginklais kovojant už atviresnį, aiškesnį ir atidesnį kultūros lauką bei sąlygas jam egzistuoti.
