Nidos meno kolonijoje atidaryta paroda „Hybrid(...)scapes“ (arba „Hibridiniai peizažai“) reflektuoja (krašto)vaizdžio sąvoką iš labai skirtingų perspektyvų. Tiesa, viena perspektyva jungia visus parodoje dalyvaujančius menininkus – sugrįžusio rezidento žvilgsnis. Visi jie čia yra gyvenę ir kūrę anksčiau – prieš dvejus, trejus ar beveik penkerius metus. Visiems jiems nebegalioja „pirmąkart atvykusio rezidento efektas“ – grėsmė pamesti galvą dėl paviršinio Neringos žavesio, kurį skleidžia „kurortinė Nidos oda“, anot parodos kuratoriaus Vytauto Michelkevičiaus.
Angliškas žodis „landscape“, istorinė žodžio „landship“ arba „landshape“ transformacija, labiau apibūdina ne tai, kas matoma akimis, bet tai, kas kraštą sudaro, kuria, formuoja, akcentuodamas labiau turinį, nei reginį.
Lietuviškas parodos pavadinimas „Hibridiniai peizažai“, ar galima jo versija „Hibridiniai (krašto)vaizdžiai“, akcentuodama tai, kas matoma, stebima, aprėpiama akimis, šiek tiek klaidina. Angliškas žodis „landscape“, istorinė žodžio „landship“ arba „landshape“ transformacija, labiau apibūdina ne tai, kas matoma akimis, bet tai, kas kraštą sudaro, kuria, formuoja, akcentuodamas labiau turinį, nei reginį. Be abejo, paroda yra pakankamai vaizdiška – vizualinis preciziškumas, būdingas šiuolaikinio meno institucijų produkcijai, svarbus beveik visiems kūriniams, net ir pagrįstiems garsu. Tačiau kalba dauguma jų apie tai, kas nematoma.
Nematomumas parodoje išsiskleidžia įvairiomis prasmėmis. Taavi Suisalu į parodą transliuoja ūžesį, tvyrantį nerijos ore ir įaugusį į aplinką taip, kad jis tampa kone negirdimas. Visur esančio ir aiškaus šaltinio neturinčio garso technologinis (at)kūrinys parodoje taip pat atsiranda tarsi iš niekur, lankytojui peržengus nematomą garso ruožą. Neregimas ir nepastovus garso šaltinis – vėjas – suteikia šiam kraštui matomas ir stabilias (tipines ir atpažįstamas) formas: bangų, kopų, linktelėjusių pušų, etnokultūrinių simbolių.
Kūrinio pavadinimas „Offshore / C-true“ žaidžia su skaidrumo ir maskuotės priešprieša: C-true gali skaityti kaip true carbon (tikra anglis / anglies juodumas), carbon true (anglies tiesa), see true (matyk tiesą), see through (matyk kiaurai)...
Marika Troili varto „Panamos popierius“, turėjusius į dienos šviesą ištraukti nelegalius pinigų srautus plaunančias ofšorines įmones. Juodos sceninės užuolaidos priglaudžia vos įžiūrimus juodu tušu uždažytus popieriaus lapus su atspausdinta informacija, versdamos suabejoti galimybe ką nors pakeisti politikos ir ekonomikos pasaulyje.
Kūrinio pavadinimas „Offshore / C-true“ žaidžia su skaidrumo ir maskuotės priešprieša: C-true gali skaityti kaip true carbon (tikra anglis / anglies juodumas), carbon true (anglies tiesa), see true (matyk tiesą), see through (matyk kiaurai)... Ar ateitį prognozuojančios citatos, iškirptos iš anglies juodumo tamsinimo plėvelės ir raidė po raidės priklijuotos ant tų pačių juodų užuolaidų, atskleidžia ar užmaskuoja tiesą?
Anna Romanenko ir Björnas Kühnas irgi fantazuoja apie tai, kas akimis nematoma, tačiau kardinaliai veikia mūsų gyvenamą pasaulį: „Nord Stream“, ilgiausią pasaulyje pojūrinį dujotiekį, tiekiantį dujas iš Rusijos į Vokietiją. Ši politine, ekonomine ir ekologine prasme kontroversiška „šiaurės srovė“ jau pati savaime yra komplikuotų istorinių Rytų ir Vakarų, Rusijos (TSRS, Rusijos imperijos, carinės Rusijos) ir Vokietijos (nacistinės Vokietijos, Vokietijos imperijos, Prūsijos) santykių, įtraukusių visas tarpines ir gretimas šalis, metafora.
Iš biologijos atėjęs terminas „hibridas“, tapęs populiariosios vartosenos dalimi, virto šiuolaikinės ir apskritai kultivuojančios žmogiškosios būties epitetu.
Reziduodami Kuršių nerijoje, kuri pati kažkada buvo jungtis (tik gerokai trumpesnė) tarp Prūsijos Karaliaučiaus ir Rusijos Sankt Peterburgo, Romanenko ir Kühnas sukonstruoja „šiaurės srovę“, įvaizdinančią antrinę metaforą. Iš geležies lakštų, techninių detalių ir dviejų dambrelio liežuvėlių suvirintas objektas-instrumentas dviem yra politinės meilės ir neapykantos, povandeninio Baltijos jūros kraštovaizdžio, Kuršių nerijos istorijos, galų gale asmeninės menininkų biografijos (vienos gimusios TSRS, kito – Vokietijos federacinėje respublikoje) materialus vaizdinys. Pridedamoje pieštinėje instrukcijoje siūlomos patogiausios santykio su instrumentu pozicijos. Dambrelio liežuvėliai yra giliai šio didžiulio burnos pakaitalo viduje, tad beveik neįmanoma jų pasiekti neprigulus, neprisiglaudus, neapsikabinus šalto metalinio kiauto.
Hibridiškumas yra Kuršių nerijos raktažodis. Marių ir jūros kraštovaizdžiai, Rytų ir Vakarų perspektyvos, sezoninis persipildymas ir nesezoninis ištuštėjimas, natūrali gamta ir kruopščiai kultivuojamas parkas, Mažoji Lietuva ir didžioji Prūsija, aktyviai propaguojamas tautinis paveldas ir trijų kartų dar nenugyvenę vietiniai.
Iliuzinė natūros ir kultūros perskyra darosi beprasmiška, nes natūralumas grynąja forma egzistuoja nebent ten, kur žmogui jis beveik neprieinamas ir nepatiriamas.
Iš biologijos atėjęs terminas „hibridas“, tapęs populiariosios vartosenos dalimi, virto šiuolaikinės ir apskritai kultivuojančios žmogiškosios būties epitetu. Iliuzinė natūros ir kultūros perskyra darosi beprasmiška, nes natūralumas grynąja forma egzistuoja nebent ten, kur žmogui jis beveik neprieinamas ir nepatiriamas.
Prijaukintas natūralumas yra jaukesnis. Dueto Pakui Hardware į ledą įšaldyti dumblių ir silikono mišrūnai (kūno dalių protezai, peraugę pirmuonys ar glitūs marių bestuburiai), man priešingai, nei teigiama įžangoje į parodą, atrodo nė kiek ne šiurpesni už silikoninius kontaktinius lešius ar groteskiškų formų sekso žaisliukus.
Dirbtinė būtis yra kur kas pastovesnė ir saugesnė (sako, kad silikoniniai kūdikių čiulptukai nealergizuoja). Kaip saugus yra techninis Lietuvos ir Kaliningrado pasienio dangaus peizažas, kurį Liddy Scheffknecht atkūrė iš RGB-LED lempučių šviesos, atsinaujinančios kas penkias minutes. Į parodą transliuojamas rausvai melsvai gelsvai baltas elektroninis dangus priklauso viso labo tik nuo elektros srovės ir fizinių, o ne politinių orų.
Žmogaus veikla gali būti fatališka žmonijai, bet ne gamtai. Radikali kaita, migracija, išnykimas, atsinaujinimas, paradoksalūs hibridiniai būviai yra tikroji gamtos prigimtis.
Kita vertus, politinis klimatas Žemės istorijos kontekste turi gana menką reikšmę – greta parodos atidarymo dvi dienas vykusiame 6-ajame „Interformato“ simpoziume apie hibridines prigimtis taip teigė biomedicinos profesorius Artūras Razinkovas-Baziukas.
Žmogaus veikla gali būti fatališka žmonijai, bet ne gamtai. Radikali kaita, migracija, išnykimas, atsinaujinimas, paradoksalūs hibridiniai būviai yra tikroji gamtos prigimtis. Kažkada čia, kur dabar Kuršių nerija, buvo beveik tropinis klimatas. Tad milžiniškos PVC palmės, dracenos, jukos, menininkės Franziskos Nast „išaugintos“ iš tų skurdžių vazoninių atmainų, kurias į Nidos katalikų bažnyčios oranžeriją vasaromis suneša sezonui savo namus ruošiantys vietiniai, galėjo kažkada čia vešėti ne tik plakatuose. O gaučai iš DISTRUKTUR filmo „Keliautojo širdyje“ galėjo klajoti po derlingas, dar bergždžiu smėliu nevirtusias Kuršių nerijos pampas.
