Mituose paprastai atspindimos ir palaikomos kultūrinės normos ir ideologijos. Pavyzdžiui, supratimas, kad mergaitės, kitaip nei berniukai, yra silpnos ir išdavikės (Drebulės įvaizdis), kad vyrai privalo įvesti tvarką neprognozuojamoje ir pavojingoje juos supančioje aplinkoje (Heraklis), o moterys savo smalsumu gali pražudyti pasaulį (Pandora, arba žalčio bendrininkė Ieva). Parodoje „Žalčio pasaka” mėgaujamasi mitu kaip galimybe kalbėti apie mus supantį pasaulį. Tačiau mėgaujamasi ne dar sykį įtvirtinant populiarius mitus, bet pasakojant kitas žinomų mitų versijas, iškeliant retesnes interpretacijas, atrandant sąsajas tarp mitų vienas nuo kito nutolusiuose kraštuose, sujungiant mitus su modernaus pasaulio politiniais kontekstais, ir, galiausiai, pasiūlant savas mitų baigtis, pranašaujančias galimus ateities scenarijus.
Kolektyvo „The Many Headed Hydra“ (Suza Husse ir Emma Haugh) pavadinimą įkvėpė pačioje XXI a. pradžioje pasirodžiusi Peterio Linebaugho ir Marcuso Redikerio knyga „Daugiagalvė Hidra. Slaptos revoliucinio Atlanto istorijos“, kurioje pasakojama alternatyvi kolonijinės epochos istorija. Šioje knygoje Atlanto vandenynas suvokiamas kaip scena, kurioje simbolinis „Heraklis“ – savo tvarką Europoje, Afrikoje, ir Amerikoje siekiantys įvesti kolonijinės politikos vykdytojai, susiduria su „daugiagalve Hidra“ – įvairių kraštų jūreiviais, bežemiais Anglijos gyventojais ir vergais, kurie, susidarius aplinkybėms, siekia pasipriešinti juos pavergusioms jėgoms. Nesunku nuspėti, kad tradicinė mito interpretacija knygoje apvirsta aukštyn kojomis – herojumi tampa nebe Heraklis, o grėsminga daugiaveidė Hidra, kadaise proherakliško pasakotojo paversta atgrasiu, besieliu gyviu, prasmingu tik dėl naudos Herakliui – kaip maišas nuodų jo strėlėms.
Nidoje veikiančioje parodoje graikiškoji daugiagalvė jūros gyvatė virsta lietuvišku žalčiu Žilvinu, o galbūt ir žalčio žmona tapusia Egle. Kaip ir knygoje „Daugiagalvė Hidra. Slaptos revoliucinio Atlanto istorijos“, šioje parodoje „Eglės žalčių karalienės“ pasaka išsiplečia ir susipina su įvairiais kontekstais.
Viename parodos kūrinių, menininkių kolektyvo „Coolturistės“ instaliacijoje „Mi(s)apropriacija. Eglė žalčių karalienė“ eksponuojama 2007–2013 m. išleista, pasakai skirta šešių dalių antologija (sud. Leonardas Sauka). Antologijoje pasaka išeina už mums įprastų ribų – joje pateikiama ne tik keli šimtai lietuviškų pasakos versijų bet ir latviški, estiški, lenkiški, rusiški, baltarusiški, ukrainietiški ir net kazachiški variantai, šitaip sunaikinant iliuziją apie unikalų pasakos lietuviškumą. Skirtingose versijose keičiasi ir pasaulėžiūra: kai kur dvilypis moters vaidmuo (teisinga Eglė vs. silpna Drebulė) paprastėja – išdavike tampa pati žalčio žmona, o kai kur nubausti nepamirštama ir žudikų brolių (pavyzdžiui, paverčiant juos akmenimis).
Kontekstai dar labiau išplečiami įžanginiame parodos kuratorių sukurtame darbe. Jame „Eglės žalčių karalienės“ istorija sukergiama su JAV rašytojos Glorios E. Anzalduos tekstais, Eglę žalčių karalienę sugretinant su Gvadelupės mergele, pasirodžiusia indėnui praeiviui kaip Maria Coatlalopeuh – pažodžiui, Marija, kuriai paklūsta gyvatės. Jei katalikai šiuos žodžius išaiškino kaip į nuodėmę stumiančio žalčio pamynimą, Anzaldua, atvirkščiai, šią viziją siūlo suprasti kaip archaiškos indėnų dievybės, einančios išvien su gyvatėmis, tęsinį.
Savo knygoje „Paribiai. Naujoji metisė“ (1987) Gloria Anzaldua analizuoja moters įvaizdžio kismą centrinės Amerikos kultūroje. Dar prieš actekus garbinta vaisingumo ir žemės deivė actekų laikais pavirsta į monstrišką, žmonių širdžių vėriniu ir gyvačių sijonu pasipuošusią dievybę, o užkariavius ispanams – į nekaltą Gvadelupės mergelę. Per šiuos skirtingus ir sykiu tarpusavy susijusius įvaizdžius, Gloria Anzaldua sykiu bando suprasti save pačią – penktajame dešimtmetyje JAV pietuose gimusią ispanakalbę lesbietę, sunkiai atrandančią savo vietą tiek JAV baltųjų kultūroje, tiek gimtajame metisų kaime, iš kurio į platųjį pasaulį ji išvyko „pirmoji šešiose kartose“.
Kaip Anzaldua bando pozicionuoti savo tapatybę permąstydama gimtojo krašto mitologiją, taip parodos atidarymo dieną vykusiame performanse „Coolturistės“ ieškojo sąsajų tarp tarpukario poetės Salomėjos Nėries likimo ir „Eglės žalčių karalienės“ istorijos. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje į kairiųjų flangą įsijungusi Salomėja Nėris, artėjant karui, parašė poemą „Žalčio pasaka“. Praėjus keleriems metams ji išvyko į liūdnai pagarsėjusią kelionę į Maskvą „parnešti Stalino saulės“. „Coolturisčių“ performanse Salomėjos Nėries kaip šalies išdavikės rolė tampa paralele jos sueiliuotai Drebulės istorijai. Performanse nesiekiama pateikti „tikrosios Nėries istorijos“, tačiau kritikuojama populiari strategija „Nėrį išdavikę“ pateisinti „Nėrimi meilės auka“ (Nėris buvo kairiojo žmona), nuvertinant jos kaip asmens turėtus idealistinius (nors realiame politiniame kontekste nevykusiai pozicionuotus) įsitikinimus.
„Coolturisčių“ užgriebta sovietmečio atminties problematika išnyra daugelyje parodos kūrinių. Ankstyviausi parodos darbai – tai dar sovietiniais metais sukurtos siurrealistinės Virgilijaus pajūrio fotografijos (1992), kurias lydi menininko mintys: „Tikriausiai esu atėjęs į pasaulį ne toje šalyje, ne toje socialinėje aplinkoje. Aš vis dėlto tikiu, kad yra tokia šalis, kuri atitiktų mano vidinę būseną“. Tiek Virgilijaus Šontos, tiek kitų parodos dalyvių kūriniuose pajūris, kuriame išniro žalčiažmogis Žilvinas, tampa ribinės zonos, hibridinės tapatybės metafora.
Latvių menininkės Ievos Epnerės kūrinyje paklydęs posovietinės šalies gyventojas atsiduria apleistoje karinėje bazėje Liepojos pajūryje, o iš Kazachstano kilusios Almagul Melinbayevos videofilme „pajūris“ išsiplečia į kilometrais besitęsiančią dykumą: filmo veiksmas vyksta „herakliško“ sovietinės politikos „žygdarbio“ dėka nusausintame Aralo jūros dugne. Filmo herojui ieškant nuo kaimo pabėgusios jūros, dykumos fone pasirodo vylingas monstras: moteris-kentauras. Šiuo personažu dar sykį ataidi Heraklio mitas: pagal legendą, Heraklį galiausiai įveikė jo paties kadaise nužudyti monstrai ir moteris: pagal mirštančio kentauro Neso planą, Hidros nuodais netyčiomis jį nunuodijo jo išduota žmona. Tarsi šios istorijos atspindys, grėsmingos (keršijančios?) gamtos ir moters hibridas išnyra ir JAV menininkės Sondros Perry kūrinyje: jame juodas peizažas prasimerkia į žiūrovą stebinčia akimi ir galiausiai pavirsta juodos moters kūnu.
Parodos atidarymo vakaras baigėsi mokslinių tyrimų įkvėptos Danielio Falbo poemos „Chicxulub Paem“ skaitymu. Poemoje metai skaičiuoti ne nuo Kristaus gimimo, bet nuo Žemės susiformavimo, taip priverčiant klausytoją pasiklysti datose ir pajusti žmogaus rolės Žemės istorijoje epizodiškumą. Paradoksalu, tačiau taip pat ir paskutinis Hidros bei Heraklio susirėmimas įvyko šiuolaikiniuose moksliniuose tyrimuose. XVIII amžiuje gamtininkas Carlas Linnaeus hidros vardu pavadino mažutį, dažniausiai nė centimetro nesiekiantį gėlavandenį gyvūnėlį, kurio čiuptuvėlių gausa ir gebėjimas regeneruotis mokslininkui priminė mitinę Heraklio priešininkę. XX a. pabaigoje buvo publikuotas straipsnis, kuriame, remdamasis savo atliktais tyrimais, biologas Danielis Martinezas įrodė, kad hidros nesensta ir todėl, jei nemiršta nuo šalčio, bado ar plėšrūno atakos, yra biologiškai nemirtingos. Taip paprastučių gyvūnėlių Hydra giminė nugalėjo Homo sapiens pačiose prestižiškiausiose – nemirtingumo varžybose.
Paroda „Žalčio pasaka. Jūros veidrodis“ veiks iki rugpjūčio 27 d. Uždarymo savaitgalį ją lydės speciali programa: žiūrovai turės galimybę stebėti Bryndís Björnsdóttir performansą ir išgirsti Golden Diskó Ship ir The Many Headed Hydra vedamą radijo žurnalą.
