TAIP PAT SKAITYKITE: TOP11: kokius kūrinius verta pamatyti 2021-ųjų Baltijos trienalėje?
– João, kodėl susidomėjote šio regiono menu?
J.Laia: Tai buvo ne greitas sprendimas, o procesas. Ilgą laiką mane domino, kodėl neoliberalizmas į Vidurio bei Rytų Europą atėjo taip greitai, įtaigiai.
Po Antrojo pasaulinio karo tokios šalys kaip Prancūzija turėjo galimybę iš lėto judėti socialinės gerovės link. O štai Portugalija, iš kurios esu kilęs, taip pat turėjo daug laiko, bet nepasisavino šių idėjų taip greitai. Ją galima įvardyti, kaip vidurinį variantą.
– Ar neoliberalizmas pavojingas?
J.Laia: Taip, nes tai griauna bendruomeniškumą. Jeigu tu susikoncentruoji tik į pelno siekimą ir nepaisai ribų, visuomenė tampa abstrakcija ir nebesuprantame, kas yra žmogus. Žvelgiant į tai, kaip dalykai vystosi, keliaujame labai klampiu keliu.
– Ar tai negali būti viena iš laisvės sąlygų?
J.Laia: Nebūtinai. Skandinavai yra pavyzdys, kaip galima rasti kompromisą – nors jis priima kapitalizmą, bet jie taip pat sukūrė labai aiškią visuomenės veikimo struktūrą, kurioje suteikiama pagalba visiems: veikia nemokamas švietimas, sveikatos apsauga ir t. t.
Visiškai kitaip dalykai veikia JAV, kurią galima apibūdinti kaip neoliberalizmo sąvoką. Joje ne visi žmonės turi socialinę apsaugą. Vienodos galimybės visiems yra neoliberalizmo mitas. Juk žmogus, gimęs turtingoje šeimoje, turės daugiau pasirinkimų nei tas, kuris tokios prabangos neturi.
– Susipažinote Berlyne. Ką ten veikėte? Gal užsukote į reivo vakarėlį?
J.Laia: Tai buvo Berlyno šiuolaikinio meno bienalės atidarymas ir, be abejo, vakarėlis. Ir štai mes čia.
– Dažnai klausiu žmonių, besidominčių Rytų Europos kultūra, to paties. Ar nėra taip, kad šis regionas patraukia užsienio menotyrininkus, nes jie romantizuoja posovietinės estetikos likučius?
J.Laia: Aš niekada nesakiau, kad esu susidomėjęs estetika.
– Bet domitės menu. Tai susiję.
J.Laia: Taip, tačiau neišskirti specifinės regiono estetikos bruožų. Baltijos trienalė tą nori ir atskleisti – šios Europos dalies menas yra fragmentiškas ir netolygus. Abejoju, ar po apsilankymo parodose žmonės turės pakankamai argumentų teigti: „Tai yra Rytų ir Vidurio Europos estetika“.
Mane domina šio regiono meno pliuralizmas. Galbūt jis daugiasluoksniškesnis nei ryški Berlyno–Niujorko–Londono postinternetinio meno ašis.
V.Klimašauskas: Lenkų meno istorikas Piotras Piotrowskis taip pat pasakytų, kad Rytų ar Vidurio Europos menas yra kažkuo kitoks nei tiesiog menas. Jis niekuo neypatingas ir ypač dabar, kai patys kūrėjai yra išsibarstę po pasaulį. Todėl pasakoti istoriją apie šio regiono meną yra ganėtinai paradoksalu, nes mes vis tiek kalbame apie pasaulį.
Visgi, nors šiuolaikinio meno kalba yra globali, yra tam tikrų temų bei naratyvų, išskirtinai būdingų šiam regionui, pavyzdžiui, anksčiau minėtas neoliberlizmo aspektas.
J.Laia: Be to, kalbėti apie pasaulines problemas iš šio regiono perspektyvos buvo neįtikėtinai paprasta. Pavyzdžiui, Černobylis buvo viena pirmųjų ekologinių katastrofų Žemėje, kuriai įtakos neturėjo jokios šalių sienos. Radioaktyvūs lietūs pasiekė ir Skandinaviją, ir visa Europa privalėjo šiek tiek sustabdyti daržovių eksportą. Panašiai ir su radikaliosios dešinės idėjomis, kurios negimė čia, bet vis tiek įsigalėjo Lenkijoje bei Vengrijoje.
– Valentinai, kokias dar temas, būdingas šiam regionui, galėtumėte išryškinti?
V.Klimašauskas: Pridėčiau nenormatyvių identitetų kvestionavimo, ribų bei sienų, migracijos, branduolinės ekologijos ir kitus klausimus. Vienas raktinių parodos žodžių yra „kaleidoskopas“. Išvertus iš graikų kalbos jis reiškia gražių formų stebėjimą. Panašiu principu ir mes formavome šių metų Baltijos trienalės konceptą – Rytų ir Vidurio Europa nėra vienalytė ir apie pačių šalių kultūrines ribas kalbėti yra sudėtinga. Pavyzdžiui, Lietuva buvo okupuota labai skirtingų režimų. Ji taip pat gali būti pavadinta Baltijos, posovietine, Rytų Europos šalimi.
J.Laia: Tiesa, visai neseniai Jungtinės Tautos Lietuvą kartu su Latvija ir Estija apibūdino kaip Šiaurės Europos dalį. Taigi, vidinės ir išorinės ribos yra labai išsiliejusios. Galbūt dėl to į parodą įtraukėme buvusios Jugoslavijos, Suomijos menininkų darbus kaip tam tikrus įtampos taškus.
– Renginyje yra menininkų iš šalių, kurių politiniai santykiai yra sudėtingi. Ar Baltijos trienalė yra savotiškas politinis pareiškimas?
V.Klimašauskas: Tam, kad parodos taptų politiškomis, reikia auditorijos reakcijos. Beje, tikiu, kad renginyje esama įdomių pareiškimų aktualiomis temomis. Pastaruoju metu Vilniuje vyksta spalvų karai – Vilniaus požeminėje bei centre esančiose perėjose buvo uždažytos vaivorykštės, Seime nepriimtas Partnerystės įstatymas.
Mūsų tikslas yra būti diskusijų dalimi, maitinti jas.
Mano manymu, menas veikia dvejopai. Viena vertus, jis yra apie estetiką ir formą, bet tai taip pat yra ir visuomenės atspindys.
J.Laia: Aš turiu kitokią nuomonę – menas visada yra politiškas, netgi kūrėjui nusprendus būti neutraliam. Menas yra apie visuomenę, jos santykius, apie ką menininkai ir diskutuoja šioje trienalėje. Tačiau, kaip ir teigė Valentinas, labai svarbi visuomenės reakcija. Mūsų tikslas yra būti diskusijų dalimi, maitinti jas.
– Kokiais būdais parodoje diskutuojama apie nenormatyviais apibūdinamus identitetus, pavyzdžiui, queer?
J.Laia: Mes pasistengėme įtraukti 20 skirtingų balsų, bandančių apibrėžti, kas yra queer žmonės. Šeimai bei visuomenei. Kūriniuose girdimos diskusijos ir apie ideologinius queer sluoksnius, kvestionuojama tėvo figūra, kuri dažnai įvardijama kaip tautos įkūrėjas. Pavyzdžiui, Adamas Rzepeckis nuotraukoje „Projektas Lenkijos tėvo memorialui“ (1981) atsako į Lenkijoje paplitusią „lenkės motinos“ kultūrą. Jame vaizduojama, kaip tėvas krūtimi maitina kūdikį, kas biologiškai neįmanoma.
Taip pat menininkas iš Lenkijos Karolis Radziszewskis sukūrė 22 tapybos darbus, kuriuose vaizduojami svarbūs Lenkijos ir Lietuvos kultūros žmonės. Menininkas daugelį metų tyrė archyvus, o kuriant Lietuvos dalį, jį konsultavo viena svarbiausių queer meno tyrėjų Lietuvoje – Laima Kreivytė.
Kai kurie kūrėjai į queer pažvelgė kiek plačiau. Ne kaip į moteriškumą arba vyriškumą, bet nesusitaikymą su normomis, bandymą pabėgti nuo aiškių erdvės ir laiko apibrėžimų.
– Valentinai, prieš interviu aprodėte, kaip Petras Išora ir Ona Lozuraitytė interpretavo parodos erdvę.
V.Klimašauskas: Po parodos ŠMC užsidarys renovacijai, bet tai taip pat buvo proga mūsų architektams atidengti kai kuriuos pastato sluoksnius. Pavyzdžiui, jie pašalino dažus nuo marmurinių grindų bei iš vienos plastiko gamyklos gavę medžiagos sukurė „Erdvės choreografijos“ spalvų spektrą. Po renginio medžiaga bus sugrąžinta gamyklai, kurioje ją bus galima perdirbti. Be to, pirmąjį kartą ŠMC atvėrė administracines erdves, archyvų patalpas ir t. t.
– Vienoje erdvių buvo eksponuojamas darbas apie atominę energiją.
V.Klimašauskas: Tai Emilijos Škarnulytės darbas apie atomus bei atomines atliekas. Kelerius metus ji atlikinėjo tyrimą, sugebėjo pakliūti į vietas, kuriose reikalingas specialus leidimas. Jai taip pat tai pavyko nufilmuoti. Tiesa, kolekcijoje yra ir kadrų iš Ignalinos atominės elektrinės. Jos darbas sujungia ekologijos, toksiškumo, pasaulio nestabilumo ir kitas temas.
TAIP PAT SKAITYKITE: TOP11: kokius kūrinius verta pamatyti 2021-ųjų Baltijos trienalėje?
BT14 šiemet eksponuojama ne tik ŠMC, o išsiplės po skirtingas Vilniaus meno erdvės – Lietuvos dailininkų sąjungos ir „Atletika“ galerijas, projektų erdves „Autarkia“, „Editorial“, „Tech Arts“ (kartu su „Rupert“) ir „Swallow“.
Paroda vyks iki rugsėjo 5 d.
