Kaip praneša BNS, Guggenheimo muziejaus padalinys būtų atsiėjęs 130 mln. eurų, 80 mln. būtų turėjęs sumokėti Helsinkio miestas. Be to, sostinė būtų turėjusi suteikti garantijas dėl dar 35 mln. eurų paskolos. Finansiniai įsipareigojimai tapo vienu pagrindinių argumentų atmetant projektą.
Atrodo, kad šiuo metu Niujorke, Bilbao ir Venecijoje įkurto Guggenheimo plėtros idėja nebėra tokia viliojanti: projekto šalininkų viltis sulaukti muziejaus Vilniuje jau palaidota, idėjos buvo atsisakyta ir Honkonge, Edinburge, Sidnėjuje, Rio de Ženeire ir kt. Vokiškasis Guggenheimas Berlyne užsidarė 2012-aisiais, o kitas komerciškai nepasiteisinęs padalinys Niujorko SoHo rajone duris užvėrė dar 2001 m.
Guggenheimo muziejus Niujorke, negalėdamas konkuruoti su gerokai turtingesniais ir populiaresniais MoMA ir Metropoliteno muziejais, priėmė naują strategiją – plėsti ne patį muziejų, o jo prekės ženklą.
Guggenheimo muziejaus direktorius Richardas Armstrongas, Helsinkio tarybai nubalsavus prieš muziejaus statybą, šį sprendimą aiškino kaip reakciją į globalizaciją ir visa apimanti multikultūriškumą, tačiau priežasčių, kodėl Guggenheimo idėjos burbulas ima bliūkšti, yra ir daugiau.
Nuo ko viskas prasidėjo? 1988 m. Guggenheimo muziejus Niujorke, negalėdamas konkuruoti su gerokai turtingesniais ir populiaresniais MoMA ir Metropoliteno muziejais, priėmė naują strategiją – plėsti ne patį muziejų, o jo prekės ženklą, t.y. įkurti Guggenheimo muziejaus padalinius kitose šalyse.
Svarbiausia kryptimi tapo Bilbao – industrinis, teroristų niokojamas, lig tol turistų giduose neminimas miestas, kuriame naujo muziejaus įkūrimas turėjo tapti vienu pagrindinių naujo įvaizdžio akcentų. Šioji strategija išties pasiteisino – išaugę turistų srautai ir pakitęs miesto veidas įgalino ir termino „Bilbao efektas“ atsiradimą, kuriuo susiviliojo ir kiti pasaulio miestai.
Prisiminkime Vilniaus istoriją: 2006-2009 m. žinia apie Ermitažo-Guggenheimo padalinį sostinėje sklido plačiai – pasaulinio garso muziejaus įkūrimas buvo sietas su viltimis įrašyti Lietuvą į šiuolaikinio meno bei globalios ekonomikos žemėlapį, padidinti turistų srautus ar net savotiškai atsikratyti sovietinės praeities šleifo.
Ekspansija ir savo prekės ženklo sklaida besirūpinanti korporacija yra kaltinama vertybių stygiumi ir muziejiniu imperializmu, kurį puikiai iliustruoja buvusio Guggenheimo direktoriaus Thomo Krenso šūkis „Plėskis arba žūk“.
Tačiau „Bilbao efektas“, panašu, geriausiai veikia Bilbao. Dar joks kitas miestas nepakilo kaip feniksas iš pelenų vien dėl čia pastatytos meno institucijos, tad tikėtis, kad išsipildys ir kita idėjos palaikytojų mintis – projektas atsipirks – taip pat nereikėtų skubėti. Vis dėlto, ne ekonominiai skaičiavimai, o paprastas įsitikinimas savo vizijos teisumu neretai lemia esminius pokyčius – kaip rašo Skaidra Trilupaitytė straipsnyje „Globalūs XXI a. muziejai, SRGF ir Vilniaus kultūrinio planavimo retorika“, tikėjimas, kad naujasis įvaizdis bus patrauklus turistams, miestą įpareigoja radikaliai plėtrai.
„Bilbao efektas“ yra įgavęs ir neigiamą prasmę – kritikai kalba apie vietinės valdžios iš Guggenheimo vadovybės patiriamą spaudimą, nedemokratišką procesą (Bilbao projekto derybos vyko slaptai, neplėtojant diskusijų su visuomėne ar meno bendruomėne) ir susiaurintas projekto partnerių teises, mat tiek Bilbao, tiek kiti Guggenheimo idėjai ryžęsi miestai turi ne tik sumokėti už Guggenheimo vardo naudojimą, sukurti muziejaus projektą ir įgyvendinti jo statybas, bet ir praktiškai neturi jokios įtakos muziejaus ekspozicijoms, kurias formuoja ir įgyvendina specialistai Niujorke.
Frazė „Guggenheimas – tai meno „McDonald's“ nuskambėjo ir po Helsinkio derybų, tačiau ji nėra nauja. Ekspansija ir savo prekės ženklo sklaida besirūpinanti korporacija yra kaltinama vertybių stygiumi ir muziejiniu imperializmu, kurį puikiai iliustruoja buvusio Guggenheimo direktoriaus Thomo Krenso šūkis „Plėskis arba žūk“.
Kad ir kokių vingių ar kalvų savo kelyje patirtų Guggenheimas, įdomu stebėti, kaip toliau klosis globaliausio pasaulio muziejaus istorija. 2017 m. atsidaro ketvirtasis muziejaus padalinys Abu Dabyje, galbūt patvirtinsiantis Guggenheimo kaip meno „McDonald’s“ įvaizdį, o galbūt sukursiantis mūsų kol kas dar neįsivaizduojamą „Abu Dabio efektą“.