Vilniaus meras Remigijus Šimašius savo „Facebook“ paskyroje neseniai pareiškė, kad architektai „neleidžia projektuoti logiškai ir žmogiškai“, „7 meno dienos“ publikavo interviu, kuriame kilo klausimas „ar yra architektų su vertybinėmis nuostatomis, ar tik užsakymus vykdantys amatininkai“, o naujojo Architektūros įstatymo priėmimas Seime sukėlė diskusijų bangą dėl architektams suteiktų galių.
Seimo narys Naglis Puteikis pasipiktino, kad „dabar turėsime situaciją, kai architektai pritars baisiems paveldo niokojimo atvejams“. Visi šie pasisakymai reiškia nepasitikėjimą svarbiausiais mūsų aplinkos formuotojais – architektais. Jeigu išsakyti komentarai yra tiesa, tai reikštų, kad mes esame baisioje situacijoje, o mūsų aplinka – pavojuje.
Norint suprasti, kokie iš tikrųjų yra architektai, reikėtų įsigilinti į jų darbą. O tam reiktų suprasti tris pagrindinius dalykus: vietinius teisinius niuansus (įstatymus), globaliai vykstančius socialinius procesus ir pačią darbo specifiką – skirtingų interesų derinimą.
Teisiniai architektūros verpetai
Nesunku suprasti, iš kur atsiranda nepasitikėjimas architektais. Daugybė prasto lygio rekonstrukcijų ar naujų viešosios paskirties statinių dirgina akį kiekvienam, kuris akyliau stebi aplinką. Daug liūdnų pavyzdžių galime rasti mažesniuose miesteliuose – pvz., Garliavoje šalia XIX a. pradžios klasicistinės baltos bažnyčios išdygo trijų aukštų geltonai mėlynas, pigiausios fasado apdailos meno mokyklos pastatas, kuris savo tūriu ir spalvomis bando užgožti bažnyčią. Jeigu jums pasisekė nepamatyti šio statinio, pabandykite prisiminti tą Ispanijoje nemokšos dailininkės subjaurotą Jėzaus freską. Panašu, kad ta pati savamokslė dailininkė atliko ir Garliavos meno mokyklos rekonstrukciją.
Naujoji Palangos koncertų salė atrodo šiek tiek skaniau. Tačiau tik dėl to, kad ji gali būti apibūdinta vienu žodžiu – tortas. Nei proporcija, nei tūris, nei išraiška, nei spalvotas apšvietimas naktį niekaip neleidžia tikėtis, kad šio šventinio deserto viduje gali vykti kokybiški koncertai.
Išskirtinės Lietuvos vietos taip pat neišvengia nesusipratimų. Pernai buvo pripažinta, kad Lukiškių aikštės sutvarkymo projektą parengę architektai pažeidė profesinę etiką. Tas pats kolektyvas flirtuoja ir su Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ projektu.
Šie faktai niekaip negali kelti pasitikėjimo architektais. Tačiau ne viskas yra taip blogai.
Taip, neapibrėžtumo architektų veikloje buvo daug ir ilgą laiką. Tačiau šiemet Seimas pagaliau priėmė architektūros įstatymą, kuris konkrečiau apibrėžė architektų veiklą ir priežiūrą, taip pat įpareigojo savivaldybes rūpintis aplinkos kokybe. Iki šiol kai kurie prasti architektai turėjo galimybę parazituoti svarbiausiose Lietuvos vietose, nes dažnai viešųjų įstaigų organizuojamuose konkursuose architektūros kokybės nebūdavo reikalaujama, lemtingu kriterijumi tapdavo pigiausia kaina. Jeigu jūsų savivaldybės administracija iki šiol nesuprato, kad kokybiški statiniai yra geresni, tarnauja ilgiau ir greičiau atsiperka, dabar jie bus priversti apie tai pagalvoti.
Bjauriausias „nusipiginimo“ pavyzdys Lietuvoje yra Lukiškių aikštė. Politikų vadinamą svarbiausią Lietuvos aikštę šiuo metu tvarko pigiausia statybos kompanija, pasiūliusi žemiausią kainą, nes tai buvo pagrindinis atrankos kriterijus. Natūralu, kad konkursą laimėję pigiausi statybininkai susirado jiems priimtiniausius architektus, tikrai nebūtinai geriausius.
Po šio įstatymo priėmimo Lukiškių aikštės ar Nidos atvejai, kai vienintelis kriterijus konkurso laimėtojui būdavo statybos kaina, jau nebegalės pasikartoti. Dabar įstatymas įpareigos visas svarbiausias šalies vietas ir pastatus tvarkyti siekiant architektūros kokybės, optimalaus kokybės ir kainos santykio. Įstatymas neišspręs visų problemų, bet jis taps diklofosu, kurį, esant reikalui, bus galima panaudoti prieš architektūros tarakonus.
Skirtingų visuomenės ateities poreikių derinimas
Problemos dėl viešųjų pirkimų konkursų ir naujasis įstatymas yra tik maža dalis visos paletės, kuri lemia pokyčius mūsų aplinkoje. Strėlės į architektus dažnai lekia ir dėl to, kad jie kažką pastatė, arba dėl to, kad kažko neleido pastatyti.
Tačiau architektai tiesiog atspindi ir suderina skirtingus visuomenės poreikius. Viena visuomenės dalis visada pasius, kad kažkuri atvira erdvė buvo užstatyta, kita pusė džiaugsis, nes atsiras galimybė įsigyti naują būstą. Vieniems bus pikta, kad neleido nugriauti sovietinio pastato, kitiems smagu, kad išliks svarbus to laikotarpio statinys. Nuomonių balansas šiose diskusijose ne visada bus lygiavertis ir nebūtinai didžiausią palaikymą turinti pusė laimės. Nes laimi ne argumentų ir nuomonių kiekis, bet jų stiprumas. Visai kaip bokse.
Sporto rūmai Vilniuje jau būtų seniai nugriauti, jei ne architektų siekis juos išsaugoti kaip unikalią ir vertingą mūsų istorijos detalę. Vietoje jų turbūt jau stovėtų nauji daugiabučiai, kokia nors „Compensa“ tipo koncertų salės dėžutė, o galbūt būtų tiesiog tuščia erdvė. Kitiems buvo pikta, kad užstatoma Nemuno sala Kaune. Negana to, kad didžiulis prekybos centras iškilo visiškai šalia Nemuno kranto, saloje pradėjusi kilti didžiausia Baltijos šalyje arena neturėjo atrodyti labai patraukliai. Nors prieš keletą metų virė daug diskusijų, dabar mažai kas ginčytųsi, kad buvo priimti blogi sprendimai.
Žinoma, architektai taip pat negali nuspėti visų visuomenės ateities poreikių ir nuomonių. Kartais jie irgi pasiūlo nesąmonių. Užtenka prisiminti siūlymus prieš kelis dešimtmečius per Vilniaus ir Kauno senamiesčius nutiesti magistralinius kelius. Šios dabar absurdiškos idėjos atrodė logiškos anuomet, nes tai buvo būtent tai, ko reikėjo to meto visuomenei.
Skirtingų visuomenės ateities poreikių derinimas yra itin sudėtingas ir ne visuomet sėkmingas procesas, kuris dažnai sukelia daug diskusijų ir kritikos architektų atžvilgiu. Architektai galvoja, kas bus ateityje – kokia statinio vertė bus po dešimties metų, nebūtinai apie tai, kas yra čia ir dabar. Būtent tai sukelia daugybę nesusipratimų.
Globalūs Vakarų visuomenės pokyčiai
Ne visos problemos kyla Lietuvoje. Vakaruose nuolat spartėjanti privatizacijos tendencija liečia ir mus. Pastaruosius dešimtmečius Vakarų valstybės palaipsniui vis mažiau pačios finansuoja naujų būstų statybas ar viešųjų erdvių tvarkymą, taip kuo daugiau atsakomybės perleisdamos privatiems investuotojams.
Vilniuje jau kyla privatus muziejus. Europos aikštė, nors ir priklauso Šnipiškių seniūnijai, be šalia esančio prekybos centro ir dangoraižio niekada nebūtų atsiradusi. Kauno autobusų stotis priklauso privačiam investuotojui ir be stotyje įkurto prekybos centro niekada nebūtų iškilusi.
Viešųjų funkcijų ir erdvių persipynimas yra neišvengiamas. Viešosios erdvės yra kuriamos ir tampa visiškai priklausomos nuo privačių investuotojų. Šiose vietose tvarką prižiūri privačios saugos tarnybos, taip iš dalies pakeisdamos policijos funkciją. Kuo visa tai susiję su architektūra? Architektai vis daugiau dirba su privačiais klientais ir mažiau su valstybe, todėl tenka vis daugiau atsižvelgti į privačių klientų poreikius.
Problemos, kylančios su „Misionierių sodų“ projektu Vilniuje yra to pavyzdys. Generalinė prokuratūra nori stabdyti šį projektą dėl netinkamo projekto viešinimo ir derinimo su visuomene, kitų galimų nusižengimų viešajam interesui.
Nesvarbu, kaip baigsis šio projekto istorija, privatizacija gilės ir toliau. Kartu bus skiriamas vis didesnis prioritetas investuotojų interesams ir mažesnis visuomenės, nes valstybė paprasčiausiai tampa vis mažiau pajėgi tuo rūpintis. Architektai stovėdami šio savaime vykstančio proceso pirmose eilėse yra puikiai matomi, tačiau mažai ką gali pakeisti.
Tie blogi blogi architektai
Architektai daro klaidų ir yra kalti dėl kai kurių sprendimų, tačiau išsiaiškinus visą painią darbo specifiką, akivaizdu, kad šį darbą neišvengiamai lydi kontroversijos. Juk architektai bando nuspėti ir suformuoti ateitį, tačiau to neįmanoma padaryti neklystant.
Juo labiau, negalima kaltinti architektų dėl visame pasaulyje augančių privatizacijos procesų ir privačių įmonių stiprėjimo, kai mes patys internete privačioms kompanijoms mielai daliname savo asmeninę informaciją kairėn ir dešinėn.
Dažnai atrodo, kad bet kokia teisinė, biurokratinė ar įstatyminė painiava, susijusi su statybomis ir paveldu, yra priskiriama architektų darbo brokui, tačiau nors egzistuoja dalis architektų, kuriuos būtų galima pavadinti užsakymus vykdančiais amatininkais, tai yra architektūros paribys. Geri architektai turi savo vertybes dėl kurių kartais gali paaukoti užsakymus, todėl kelti panikos dėl mūsų gyvenamosios aplinkos dar nereikėtų, architektai specialiai į ją tikrai nesikėsina.
Tiek Remigijus Šimašius, tiek Naglis Puteikis gali ramiau miegoti.
