Pokalbyje su I.Lukausku – apie tai, kaip sekasi prakalbinti jo gimtojo miesto pastatus, neretai įtemptą ryšį tarp jų formos ir funkcijos bei kodėl taip svarbu ugdyti kritišką santykį su aplinka, kurioje gyvename.
-
Architektūros istorikė Viltė Migonytė-Petrulienė: „Paveldas – tikrų tikriausia kultūrinių nuorodų sistema“
-
Architektų sąjungos pirmininkas G.Balčytis – apie klimato kaitos iššūkius miestams ir dykvietes jų centruose
-
Apleistas dvaras netoli Panevėžio – mistiškai atrodanti vieta, kuri užburia savo paslaptingumu
– Esi vienas iš „Pastai kalba. Druskininkai“ organizatorių – kaip prakalbinami miesto pastatai? Kodėl tau, kaip druskininkiečiui, buvo svarbu tapti šio projekto dalimi?
– Pastatai nekalba, už juos dažniausiai kalba ir istorijas pasakoja žmonės. Norint prakalbinti pastatą, reikia sudėlioti nuoseklų pasakojimą, kurį sudaro kelių arba keliasdešimties žmonių pasakojimai apie jų santykį su juo. Pastatai prabyla žmonių prisiminimais. Projekto mentoriai apie kiekvieną objektą renka pasakojimų fragmentus, prisiminimus ir visą tai sujungia į vieną istoriją. Kita jų užduotis – pažinti pastatą, jį aplankyti, ištirti, pajusti emocinį ir erdvinį santykį su juo. Kiekvienas pastatas turi savo charakterį, kuris atsiskleidžia medžiagiškumu, tekstūra, spalvomis ir formomis. Pastato tyrimas ir analizė jungiami su išgryninta pastato istorija. Taip gaunamas pilnas renginiui atrinkto pastato vaizdas, kuris pateikiamas lankytojams ekskursijos metu.
Pastatai nekalba, už juos dažniausiai kalba ir istorijas pasakoja žmonės.
Buvau asmeniškai pakviestas dalyvauti „Pastai kalba. Druskininkai“ projekte ir negalvodamas sutikau, nes miestui tai – itin svarbus architektūrinis įvykis. Džiaugiuosi, kad šiais metais bus prakalbinti būtent Druskininkų pastatai. Dalyvavimas projekte tarsi duoklė miestui, kurio gatvės ir pastatai – mano vaikystė. Manau, jog jo sėkmė priklausys nuo to, ar pavyks sudominti žmones miesto architektūra, pasiūlyti pažvelgti ne tik į poilsinę pastatų funkciją, bet pačius pastatus, kaip „asmenybes“ su savitu charakteriu ir istorija.
– Kaip ir minėjai, poilsinė pastatų funkcija Druskininkuose neretai užgožia jų architektūrinę vertę – į kuriuos kurorto pastatus krypsta tavo, kaip architekto, žvilgsnis?
– Tiesa, jog dauguma miesto svečių atvažiuoja ilsėtis, todėl daugiausia dėmesio ir tenka pastato funkcijai. Mano, kaip architekto, žvilgsnis pirmiausia krypsta į mažo mastelio Druskininkų architektūrą – tai ne gydyklų kompleksai ar sanatorijos, o pastatai, kurie kalba savo medžiagiškumu ir forma bei yra tinkamai įkomponuoti į gamtinę situaciją, turi gerą santykį su kontekstu. Išskirti galėčiau savitą stilių turinčią medinę Druskininkų vilų architektūrą, šiuolaikinius privačius namus, tokius kaip „Vila Fuga“, taip pat K. Dineikos sveikatingumo parką ir „Trikampį miško namelįį“. Vis dėlto, mano mėgstamiausias pastatas mieste yra V.K.Jonyno galerija, kuriame visada galima pasisemti kūrybinio įkvėpimo, pajausti ten kūrusio ir gyvenusio menininko dvasią.
– Architekto praktika – nuolatinių derybų erdvė tarp saviraiškos, užsakovo, vietos specifikos bei pastatų naudotojų. Kaip pavyksta rasti kompromisą bei kieno interesai dažniausiai nulemia architektūrinius sprendimus?
– Sudėtingas klausimas. Kompromisą tarp skirtingų grupių interesų padeda pasiekti architektas, atsižvelgdamas į visų proceso dalyvių norus ir lūkesčius. Iš pradžių, kai pateikiama pirminė užduotis, daugiausia dėmesio tenka užsakovo interesams, kurie virsta į architekto kūrybą ir saviraišką. Mintys ir norai materializuojasi, taip gimstant pastatui su konkrečia vizija. Vėliau į procesą įsitraukia miestas ir visuomenė, taip pat susiduriama su įgyvendinimo galimybių ir kaštų problematika.
Kompromisą tarp skirtingų grupių interesų padeda pasiekti architektas, atsižvelgdamas į visų proceso dalyvių norus ir lūkesčius.
Manau, jog dažniausiai architektūrinius sprendinius nelemia užsakovo ir visuomenės interesai. Šiame procese architektas atstovauja visuomenę ir daug dėmesio projektuodamas skiria ne tik pastatui, bet ir viešosioms erdvėms, atsižvelgdamas į pastatų naudotojų interesus. Pastato vidus ir funkcija dažnai reprezentuoja užsakovo interesus, o eksterjeras ir erdvinė kompozicija – miesto, visuomenės.
– Gamtinė aplinka natūraliai kuria sąlygas lėtam laikui ir poilsiui – kaip miestuose šį vaidmenį gali perimti architektūra, padėdama sulėtinti mūsų gyvenimo tempą?
– Čia itin svarbus architektūros mastelis – mieste esantys pastatai turėtų būti žmogui artimo dydžio, kuriant panašų santykį, kurį su erdve patiriame būdami miške. Kitas svarbus niuansas – medžiagiškumas. Kaip ir gamtoje, taip ir architektūroje, fasadų apdailoje turėtų būti naudojama mediena, molis, akmuo ir kitos gamtoje sutinkamos medžiagos. Manau, kad gyvenimo tempą sulėtinti gali ir pastato forma, kuri turėtų būti artima formoms ir geometrijai, sutinkamoms gamtoje.
Architektūra nuo dizaino skiriasi tuo, jog pastatas visada susijęs su aplinka, kurioje yra suprojektuotas. Jie – neatskiriami, todėl svariausias veiksnys, lėtinantis mūsų gyvenimo tempą yra ne pats pastatas, o jo suformuota aplinka – erdvės, perspektyvos, vaizdai, emocinis krūvis.
– Viena iš prizmių, per kuriais „Pastatai kalba“ kviečia žvelgti į Druskininkus, yra gamtinės aplinkos įtaka pastatų architektūrinei raiškai. Dirbai prie K.Dineikos parko atnaujinimo – galbūt galėtum plačiau papasakoti apie šio projekto reikšmę miestui bei jo kuriamą santykį tarp gamtos ir architektūros?
– K.Dineikos parkas yra statinių ir įvairių sveikatos funkcijų kompleksas, miestui svarbus kaip viešoji erdvė su istoriniu naratyvu, pasakojančiu apie svarbiausią – poilsio ir sveikatos – miesto funkciją. Aš pats ilgą laiką gyvenau netoli sveikatos parko, dažnai kirsdavau jį eidamas į kitą miesto dalį, todėl gerai žinojau pastatus, takelius ir gamtinę situaciją. Šis projektas puikiai iliustruoja santykį tarp architektūros ir gamtos, nes visas sveikatos paslaugų kompleksas išsidėstęs miške. Kiekvienas pastatas ar mažosios architektūros objektas buvo projektuojamas individualiai atsižvelgiant į jį supančią gamtinę situaciją: reljefą, šlaitą, upę, medžius.
Architektūra nuo dizaino skiriasi tuo, jog pastatas visada susijęs su aplinka, kurioje yra suprojektuotas.
Pirmenybė visuomet buvo teikiama gamtinei aplinkai – kaip pavyzdį galėčiau pateikti lauko amfiteatro atnaujinimą, nes saugant ten augantį didelį medį amfiteatro suolai buvo išdėstyti aplink jį. Parko medis tapo neatsiejama naujai sukurtos amfiteatro erdvės dalimi. Galima brėžti paralelę tarp K.Dineikos parko struktūros ir koncepcijos bei Druskininkų, nes tai yra miestas-parkas su jautriai jame įkomponuotais pastatais.
– „Juozapavičiaus krioklys“ – tavo gatvės meno intervencija į miesto audinį – betoninius Seimo garažus ant Neries kranto pavertė laikinu kriokliu. Jautrioje kurortų aplinkoje neretai taip pat galime pastebėti su aplinka disonuojančių konstrukcijų. Ką turėtume su jomis daryti – griauti, rekonstruoti ar, galbūt, kaip tai darė tavo projektas, dekonstruoti?
– Taip, su aplinka disonuojančių konstrukcijų galime sutikti ir Druskininkuose. Manau, jog teisingiausias kelias šiuo atveju yra rekonstruoti ir pritaikyti naujai funkcijai. Tai galima padaryti, kai pakeičiama vidinė statinio struktūra, fasadų medžiagiškumas, bet forma ir tūris išlieka. Šis kelias teisingas, nes parodo mūsų kartos požiūrį į architektūros istorijos ir kultūros išsaugojimą, jos puoselėjimą ir atskleidimą. Kitas būdas, kurį pasiūliau projekte „Juozapavičiaus krioklys“ – dekonstrukcija. Tai architektūrinis eksperimentas, kurio tikslas sukrėsti žiūrovą ir tokiu būdu permąstyti vietos ar pastato reikšmę. Dekonstrukcijos metodu parodoma utopinė idėja suaktyvina visuomenę, padėdama atverti platesnes pastato panaudojimo galimybės ir būdus. Ši „aktyvuota“ miesto vieta atgyja ir tampa diskusijos objektu, o tai yra gera pradžia esamos vietos transformacijai.
– Druskininkų pastatai neretam kelia nostalgijos įspūdį, vis dėlto tai yra ir daug transformacijų patyręs miestas. Į kokius naujausius miesto veidą formuosiančius projektus verta atkreipti dėmesį bei ko palinkėtum tolesniam jo vystymuisi?
– Kiek žinau, Druskininkai planuoja atsinaujinti autobusų stotį – manau, jog šis statinys bus vienas iš naujų miesto veidą formuosiančių objektų. Stotis miestui itin reikšminga, nes tai vienas iš pagrindinių kelių atvykti į kurortą, o šiuo metu Druskininkai neturi reprezentatyvaus tokios paskirties pastato. Dėl šios priežasties į šį projektą verta atkreipti dėmesį. Dar vienas dėmesio vertas ambicingas ateities projektas – naujai statomas kultūros centras šalia buvusios „Nemuno“ sanatorijos. Taip pat galėčiau išskirti ir naujai pastatytą viešbutį Kurorto g. 3, kuris rodo tinkamą šiuolaikiškos bei kokybiškos architektūros pavyzdį.
Tolimesniam miesto vystymuisi palinkėčiau daugiau dėmesio skirti kokybiškai architektūrai, mažinti pastatų mastelį tinkamai juos komponuojant gamtinėje aplinkoje bei vengti „pramogų architektūros“ centrinėje miesto dalyje – pastatai, kurie skirti tik suaktyvinti turizmą, nėra miestą formuojanti architektūra.
– Vienas iš renginio tikslų – kritiško architektūros vartotojo ugdymas. Kodėl svarbu geriau pažinti savo gyvenamąją aplinką bei ugdyti kritišką santykį su ja?
– Gyvenamoji aplinka formuoja mus kaip asmenybes, todėl ją pažindami geriau suprasime kas mes ir ko siekiame, kodėl tapome tokiais, kokie esame, bei kas mums darė įtaką – erdvės, perspektyvos, gamtinė aplinka, nuotykiai ir istorijos. Žmonių asmenybes formuoja ne tik tėvai, artima aplinka, bet ir miestas, jo erdvės, pastatai. Konfliktas arba kritiškas santykis su aplinka visada atveda į teigiamą poslinkį – artimesnį ryšį su ja bei požiūrį, įkomponuojantį skirtingas perspektyvas, bei taip prisidedantį prie kokybiškesnio aplinkos formavimo.
