Pranešime spaudai – architektė, buvusi PAS kolegė, architektų studijos „DO Architects“ bendraįkūrėja Andrė Baldišiūtė kalbasi su architektu, PAS įkūrėju, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Rolandu Paleku (pokalbio ištrauka iš knygos „PAS. Paleko architektų studija 2“).
– Jūs pats save įvardytumėte kaip solo ar kaip komandinį kūrėją?
– Nebežinau. Iki šiol visada deklaravau komandiškumą, įsiklausymą, bet lygiagrečiai daugelį metų girdžiu, kad kuria individas, kad tai nėra komandinis darbas. Matyt, yra ir to, ir to. Man pačiam labai svarbu būti su bendraminčiais, architektais, kolegomis, kuriais pasitikiu. Diskutuoti, kelti klausimus, reflektuoti, girdėti kritiką, pačiam permąstyti. Tikrai negaliu ilgą laiką kurti vienas užsidaręs. Man svarbu ekstravertiškas procesas. Net ir pabaigus darbą noriu parodyti, išgirsti kitų nuomonę ir iš jos pasimokyti.
Gal tai ateina iš mano mamos: atvažiavusi iš kaimo į Vilnių, ji baigė universitetą ir Vilnius jai visą gyvenimą buvo vau.
Manau, didžiausias gėris įvyksta, kai esi įsijautęs iki dugno, viskuo persiėmęs. Tik tada galima priartėti prie geriausio, artimiausio tai vietai atsakymo. Įsijausti į klausimą, užduoti dar neužduotus klausimus ir rasti atsakymus komanda negali skubotai, todėl natūraliai pasidalijama darbais. Dažnai būnu tas, kuris projekte labiausiai įsijaučia. Tai teikia didžiulį džiaugsmą, nes turėti galimybę maksimaliai įsijausti – didelė kūrybinė prabanga. Bet man tuoj pat reikia grįžtamojo ryšio. Studijoje yra buvę atvejų, kai iki galo įsijaučia kitas žmogus, tada mano, kaip studijos vadovo, misija yra juo pasitikėti ir neprimesti savo vizijos, nestabdyti.
– Prisimenu, sakėte: „Žinai, Andre, dabar projektuoju, man atrodo, svarbiausią projektą savo gyvenime, paskui turbūt jau galėsiu atsitraukti, čia mano kūrybos viršūnė.“ Tai buvo Vilniaus universiteto biblioteka. Kodėl taip atrodė tada ir kaip atrodo dabar?
– Tada mane labai vežė pati idėja: ne konkrečiai šiam projektui sugalvota koncepcija, bet mintis, kad galiu projektuoti Vilniaus universitetui. Gal tai ateina iš mano mamos: atvažiavusi iš kaimo į Vilnių, ji baigė universitetą ir Vilnius jai visą gyvenimą buvo vau.
Projektuodamas naująją Vilniaus universiteto biblioteką jaučiau didžiulę atsakomybę, nes to meto kontekstas buvo bankai ir supermarketai. Kartu šis darbas nebuvo skubus: buvo terminai, bet mes turėjome prabangą gana ilgai jį daryti, su pauzėmis, pamąstymais, bendradarbiaudami su universitetu.
Kai tavo šaknys kaime, tą medį lengviau pastebėti.
Atsakymuose, gimstančiuose pirmame konceptualiame maketuke, iš kurio viskas po to išvažiuoja, yra nemažai sunkiai paaiškinamo priežastingumo. Ypač kai galima projektuoti lauke, kur nieko nėra: tik pieva, ožkos ir visiška tuštuma. Tada visiškai susikoncentruoji į klausimą, kas yra biblioteka, kokie jos scenarijai. Atsirado galimybė atskleisti vidines vertybes, ir ta biblioteka turbūt išėjo labiau ne apie knygą, o apie žmogų.
– Susitinkame nelabai dažnai, bet kaskart kažkur prašmėžuoja jūsų Kvėdarnos pasaulėlis ir vis grįžta močiutės su chalatėliu, baltais pasuktais plaukais paveikslas.
– Labai gerai, kad mano mąstyme yra tokių iš kaimo atsineštų vertybių. Iš ten, kur esu augęs, visas vasaras leidęs. Jos ten labai grynos, neužglaistytos. Mieste labai sunku išsigryninti, daug triukšmo. Matyt, kai tavyje yra kažkas iš ten, visada gali rasti galimybę atsisukti į medį, žolės lopinėlį, kad ir projektuojant pačiame miesto centre. O jeigu to lopinėlio nėra, visada gali jį sukurti. Ir gal tada, kai tavo šaknys kaime, tą medį lengviau pastebėti.
– Kūryboje jums, kiek pamenu, hierarchiškai svarbiausia yra erdvė. Kaip jūs suprantate erdvę architektūroje ir kur jos ribos?
– Čia ir įdomumas, kad ribų nėra, erdvė nuolat tęsiasi. Iš esmės mes tik performuojame erdves, mes jas pakeičiame. Taip užkoduodami, režisuodami žmonių gyvenimus. Mes nieko nepuošiame, bet padarome miestą daug įtakingesnį ir reikšmingesnį, pakeičiame žmonių gyvenseną.
Jeigu gali nestatyti – nestatyk.
– Jūsų kūryboje labai daug erdvinių objektinių darbų ir jų atradimų. O kaip žiūrite į esamų erdvių atradimą jų neprojektuojant? Šis globalus klausimas lydi mane nuo vienos Venecijos bienalės projekto: olandai buvo suskaičiavę, kiek jie savo miestuose turi laisvų erdvių, ir vienintelis dalykas, ką reikia daryti, tai jas tiesiog naudoti. Tada ateinančius 15–20 metų nereikės nieko statyti. Ar mes dar turime teisę statyti?
– Mažai. Jeigu gali nestatyti – nestatyk.
– O ar architektas gali nuspręsti nestatyti?
– Tikrai gali. Mums tik atrodo, kad turime mažai pasirinkimų. Priešingai. Todėl mūsų profesija labai atsakinga. Gal užduoties negalime rinktis, nes ją mums formuoja kiti – statytojai, miesto planuotojai. Bet mes visada galime pasakyti savo žodį.
– Labai daug mąstau apie Lietuvos architektų bendruomenę ir išryškintas architektūrines vertybes, ypač galvojant apie dešinį Neries krantą: kaip jis išsivystė per trisdešimt metų ir kaip jis yra sukonstruotas? Dar iš studijų laikų atsimenu, kad, profesionalų vertinimu, visada vyko kova už siluetą – tokia stipri, kad visiškai išnyko kova už žmogų toje erdvėje. Na ir kas, kad turime kalvą, išraižytus siluetus, ašis, išbraižytas senamiesčio zonų įtakas? Bet neturime ten žmonių, visi leidžiasi į požeminį parkingą. O koncentracija ten tokia didelė, tokia didelė galimybė.
– Priežasčių, matyt, yra daug.
– Gal tai galimybė ateinančius dešimtmečius koncentruotis ne į viršų, bet į apačią?
– Supratimas ateina pamažu. Trasos, atstumai, tinklai, raudonos linijos, galiojanti juridinė bazė ir pagal šią muziką šokantys planuotojai lėmė, kad apačioje turime, ką turime. Galbūt architektai galėjo pirmuose aukštuose padaryti daugiau vitrinų, bet klaida tai, kad Konstitucijos prospektas tapo nebe miesto gatve, o neaišku kuo, nes eidamas viena prospekto puse net neatpažįsti žmogaus kitoje gatvės pusėje – atstumas per didelis. Tą plotį užkodavo ne architektai, bet laikmečio taisyklės. Ir tie, kurie dėjo parašus, neturėjo pakankamai valios ir jėgų pasipriešinti galiojančioms taisyklėms. Bet taisyklės keičiasi.
Viskas bus gerai, tik reikia dar truputį laiko ir viskas pamažu susitvarkys. Reikia kantrybės.
Taisyklė laiminga, kai ją ištinka mirtis, nes tada ją pakeičia geresnė. Bet tikrai įžvelgiu pozityvių dalykų ir ypač tikiu jaunąja karta. Labai laukiu, kada viską į savo rankas paims jauni žmonės, kai kas sugrįžę, kai kas šiaip gerai ir plačiai išsimokslinę. Architektūros fondo savanorių karta. Viskas bus gerai, tik reikia dar truputį laiko ir viskas pamažu susitvarkys. Reikia kantrybės.
Miestas susideda iš dviejų tipų erdvių – kuriose įsimylima ir kuriose mylimasi. Kas yra gatvė? Ten turi būti galimybė įsimylėti. Ji yra ne tik apie funkcijas, bet ir apie žmogišką santykį, baimės nebuvimą, pasitikėjimą, kad tu esi mano bendruomenės dalis. Apie girdėjimą, neatsiribojimą, svetingumą, pozityvą.
Knygos „PAS. Paleko architektų studija 2“ leidybą rėmė „Exterus“, „MERKO būstas“, projektą iš dalies finansavo Vilniaus miesto savivaldybė.
