„Miestai grybų: Kaunas?!“ – taip pavadinta paroda kauniečius supažindina su neįprasta statybine medžiaga grybiena.
„Aš dariau nedidelę parodą apie grybus ir architektūrą Vilniuje, Nulinio laipsnio galerijoje, kur ją pamatė viena Kauno miesto muziejaus darbuotoja. Taip paroda atkeliavo į Kauną. Tačiau Kaune ji pristatoma kiek kitaip – ji yra ne tik apie grybus ir jų pritaikymą architektūroje, tačiau ir apie Kauno miestą“, – 15min sakė architektas J.Šykovas.
Švedijoje studijavęs ir ten pirmuosius eksperimentus atlikęs J.Šykovas sako, kad kol kas tai tik akademinis tyrimas, tapęs ekspozicija, o kalbėti apie konkretų idėjos įgyvendinimą dar anksti.
„Apskritai mintis apie grybieną ir jos panaudojimą architektūroje gimė dar bestudijuojant. Studijų metais tyrinėjau galimybę auginant grybus išgauti įvairių formų natūralią statybinę medžiagą, kurią būtų galima panaudoti šalyse, neturinčiose tokio didžiulio gamtinio rezervo, statybinių išteklių“, – kalbėjo architektas.
Kaune pristatytoje parodoje, kur galima susipažinti ir su pačiu grybų augimo procesu, autorius siūlo kitaip pažvelgti į Kauno geležinkelio stotį ir klausia: o kas, jei pastatas būtų iš grybų?
„Studijų metais dažnai skraidydavau per Kauną, todėl tekdavo labai dažnai apsilankyti Kauno geležinkelio stotyje, pakeliui namo“, – sprendimą, kodėl parodai pasirinko būtent šį Kauno objektą, sakė J.Šykovas.
Architektas yra atkreipęs dėmesį ir į kitas geležinkelio stotis tiek Europoje, tiek Lietuvoje.
„Tai yra ta vieta, per kurią galima pažinti dalelę miesto. Kiekviena stotis – skirtinga, ir architektūra labai gerai nusako, kokia yra tos šalies istorija. Stotis lyg šalies veidas, kuris kone pirmas pasitinka atvykstančius.
Dabar mes jungiamės į europinės vėžės tinklą ir Lietuva taps masyvaus europinio geležinkelių tinklo dalimi. Stotis yra būdas miestui ir šaliai prisistatyti save architektūrine forma“, – pasakojo J.Šykovas.
Kai savo parodą ir idėją pristatė kauniečiams, J.Šykovas sako sulaukęs įvairių reakcijų. Prie jo priėjusi viena parodos lankytoja guodėsi, kad jos namą užpuolė grybai, jie dygsta visur aplink ir ji nežinanti, kaip su tuo kovoti.
„Sako, jūs stengiatės kažką iš jų sukurti, o man grybai gyvenimą gadina. Tačiau aš stengiuosi parodyti, kad grybai yra mūsų miškų neatsiejama dalis, bet galime į juos pasižiūrėti visai kitaip, naudoti jų savybes ir pritaikyti juos iki šiol nenaudotiems produktams, kaip, pavyzdžiui, architektūroje“, – kalbėjo J.Šykovas.
Architekto nuomone, tėra laiko klausimas, kol pasaulyje įvairiems tikslams bus pradėta naudoti grybiena.
Kalbant apie Lietuvą, grybams mūsų šalies klimatas itin naudingas: drėgmė, viena kita vėsesnė vasara.
„Mūsų šalies klimatas idealus grybams augti, todėl panaudodami šią neišsenkančią miško gėrybę galime susikurti geresnį gyvenimą ir sau“, – kalbėjo J.Šykovas.
Grybiena ateityje turėtų tapti naujuoju plastiku – švarūs ir tvarūs grybai gali pakeisti naftos produktus. Šį teiginį pagrindžia įvairiausi projektai, vis pasirodantys dizaino tinklalapiuose.
Yra sukurta grybienos kėdė, o JAV atliktas didelis eksperimentas, kuriame grybienos plytos naudotos žmogui pritaikyto mastelio pastatams – Moma Hy-Fi paviljoną sukūrė viena Niujorko kompanija. Stiprumą paviljonui suteikia standi medinių sijų konstrukcija, apgaubta grybienos sluoksniu.
Dar viena priežastis, dėl kurios ateityje gali išpopuliarėti grybiena – keičiantis klimatui koreguojamos ir architektų veiklą reglamentuojančios taisyklės, o dėl sugriežtintų reikalavimų kenčia architektūros kokybė.
„Dabar ji vertinama vatais į kvadratinį metrą, o ne pagal tai, ar atneša žmonėms laimę ir pakelia jų gyvenimo kokybę. Architektūra nuobodėja, langai mažėja, žmonėms pastatai tampa tiesiog pertvara tarp jų ir lauko.
Atėjo laikas atsigręžti į gamtą ir savęs paklausti: kaip galėtume pasinaudoti per milijonus metų sukaupta natūralia patirtimi, kurią matome už lango, ir sukurti geresnę, žalesnę, lengviau pritaikomą ir įdomesnę architektūrą?
Grybų šaly, miesto pakrašty, yra traukinių stotis. Apsupta kalvų, palei upę iš pietų, ji stūkso nyki ir tuščia, primenanti mums tuos laikus, kai žmonių laisvė buvo suvaržyta. Miestas pasikeitė, žmonės taip pat, bet stotis vis dar tebemenanti laikus, kai Lietuva nebuvo laisva kurti savitos architektūros“, – kalbėjo J.Šykovas.
Pristatydamas savo idėją J.Šykovas į Kauno geležinkelio stotį pažvelgė iš istorinės pusės.
Kauno geležinkelio stotis įkurta maždaug 1850 metais. Visos jos vėžės ir priklausantys pastatai užima stulbinamą plotą, o vien stoties pastatas savo dydžiu prilygsta Kopenhagos stočiai – miesto, keliskart didesnio už Kauną.
„Absurdiškas vietos švaistymas labai prisideda prie to, kokį jausmą sukuria ši erdvė – ji atrodo pusiau apleista. Nebūna piko valandų, nes žmonių srautas tiesiog pranyksta milžiniškoje teritorijoje.
Ilgesnį laiką pabuvus perone net gali pasirodyti, kad stotis nebenaudojama. Be to, šios vietos urbanistinės savybės gerokai atsilieka nuo Europos miestų standartų. Geležinkelio vėžės, stoties pastatas ir palei jį nutiesta šešių juostų gatvė formuoja milžinišką barjerą, dalijantį miestą į dvi dalis.
Architektūrinių ir urbanistinių savybių požiūriu galutinė išvada tokia: ši vieta tikrai neskatina žmonių atvažiuoti į Kauną, bet kai kurios kitos miesto dalys labai patrauklios. Mano tikslas – pakeisti stoties teritoriją taip, kad ji sklandžiai įsilietų į natūraliai varijuojantį miestovaizdį“, – kalbėjo parodos autorius.
Anot J.Šykovo, tiesiant geležinkelio linijas, pagrindinis maršrutą diktuojantis veiksnys dažniausiai būna topografija – bent jau taip buvo XIX a. Kauno atvejis – šiek tiek kitoks. Miestas išsidėstęs slėnyje tarp dviejų upių, o Nemunas ir Neris aplink save išgraužė gana stačius šlaitus, formuojančius natūralų barjerą, kuris bent iš dalies nulėmė ir miesto pradžios tašką.
„Tačiau XIX a., kai buvo tiesiamas geležinkelis, miestas jau buvo pasiekęs žemutinę slėnio ribą ir pradėjęs lipti viršun. Kad nereikėtų griauti pastatų, geležinkelį teko pritaikyti prie miesto ribų.
Be to, kad stotis tinkamai veiktų, reikėjo bent vieno didžiulio tilto per kiekvieną upę. Taigi, daugybė veiksnių lėmė, kad stotis užėmė būtent tą vietą, kurioje dabar yra. Pritaikant teritoriją netgi teko iškasti tunelį. Šiandien tai vienintelis Lietuvoje naudojamas geležinkelio tunelis“, – pasakojo J.Šykovas.
Parodos autorius ją pristato ir per giluminius bei, regis, nieko bendra neturinčius procesus, kuriuos šiame „grybų kontekste“ galima vadinti labiau simboliniais.
„Valstybei, turinčiai vos tris milijonus gyventojų, labai svarbi tema yra emigracija. Šaliai, per pastaruosius 150 metų keturis kartus patyrusiai okupaciją, bet sugebėjusiai išsaugoti savo kalbą ir tradicijas, didžiausias smūgis yra tai, kad per pastarąjį nepriklausomybės laikotarpį teko atsisveikinti beveik su 900 tūkst. gyventojų.
Tiesa, šie žmonės tebėra sveiki gyvi, tik išsibarstę po visą Europą ir nemotyvuoti sugrįžti. Išretėjusiuose miestuose ir kaimo gyvenvietėse liko daug didesnėms bendruomenėms pritaikyta infrastruktūra. Be to, 2008 m. ekonominė krizė parodė, kad šalis nesugeba savo gyventojams stabiliai tiekti pigios energijos, tad prasidėjo masinė emigracija. Ją taip pat paskatino atsiradusios pigių skrydžių oro linijos, netrukus tapusios pagrindiniu būdu aplankyti paliktą tėvynę.
Aš siūlau kitokį sprendimą, iš dalies įkvėptą geležinkelio jungties – rekonstruoti geležinkelio stotį, judėjimo ir sugrįžimo simbolį, kad sugrįžtančius žmones pasitiktų kokybiška architektūra ir galbūt įkvėptų juos pasilikti. Tai būtų architektūra, atėjusi iš tų pačių miškų, kuriuose šie žmonės leido jaunystės savaitgalius grybaudami ir uogaudami“, – pasakojo J.Šykovas.
Aplink Kauno geležinkelio stotį J.Šykovas siūlo įrengti ir vietas įvairioms veikloms – krepšinio aikštelę, vietą leisti laimės simbolius aitvarus, išplėsti turgų, o stoties pastatą fiziškai priartinti prie miesto.
„Aukštųjų Šančių rajonas būtų sujungiamas su miestu stoties viaduku, Kaunas įgytų naują realiai panaudojamą, patrauklią viešąją erdvę“, – kalbėjo J.Šykovas.
Susipažinti su architekto idėjomis kauniečiai ir miesto svečiai gali iki liepos 5 dienos Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje.
