Jeigu regione daugėja gyventojų – atsiranda naujų būstų, biurų, gamyklų poreikis, jeigu gyventojų mažėja – atsiranda daugiau tuščių namų, mažėja kavinių, parduotuvių. Todėl gyventojų skaičiaus kitimas Lietuvoje yra svarbus ne tik šalies ekonomikai, bet ir mūsų gyvenamajai aplinkai ir komfortui.
Architektūrinė tuštėjančios Lietuvos strategija yra būtina. Ji mums padėtų spręsti dabartines demografines problemas ir numatyti ateities iššūkius socialiai jautriausiose zonose – kaimuose, naujose priemiesčių teritorijose ir sovietinių daugiabučių kvartaluose.
Apie Lietuvos demografinius pokyčius ir emigraciją buvo daug kalbėta Seimo rinkimų metu. Visos partijos žadėjo, kad situaciją taisys. O taisyti yra ką – mes per labai trumpą laiko tarpą pradanginome Kauną. Maždaug tiek žmonių išnyko iš Lietuvos per paskutinius dešimt metų. Neabejotina ir tai, kad greitai Lietuvoje liks tik trys didmiesčiai – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda. Tačiau peržvelgus naują koaliciją formuojančių partijų rinkimų programas, pasidaro aišku, kad supratimo, kaip gyventojų skaičiaus mažėjimas keis mūsų gyvenamąją aplinką, nėra.
Lietuva pagal oficialias Jungtinių Tautų ir „Eurostat“ prognozes jau 2050 metais bus mažesnė už dabartinę Latviją su beveik dviem milijonais gyventojų. Politikai visiškai sutrikę. Jie žada kovoti su emigracija ir didinti investicijas regionuose, siūlyti mokestines lengvatas ten gyvenantiems žmonėms, kartais net didinti gimstamumą. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, žinoma, kaip dirbti augančioje šalyje, bet kai gimstamumas mažėja, prasideda chaosas ir žarstomasi tik augimu paremtomis strategijomis, nors drauge būtina turėti į realybę orientuotą viziją, kuri leistų tvarkytis su tuštėjančiais miestais ir regionais.
Architektūrinė tuštėjančios Lietuvos strategija yra būtina. Ji mums padėtų spręsti dabartines demografines problemas ir numatyti ateities iššūkius socialiai jautriausiose zonose – kaimuose, naujose priemiesčių teritorijose ir sovietinių daugiabučių kvartaluose. Galime pasvarstyti, kokius klausimus ir kaip tokia strategija galėtų atsakyti.
Kaimai
Populiariausia dejuoti apie kaimus ir regionus, tačiau iš tiesų šiuo atveju strategija yra gana aiški – humaniška eutanazija ir kompaktiškumas, finansiškai skatinamos galėtų būti kultūriškai svarbesnės gyvenvietės.
Nors dar nepasiekėme kritiškos Japonijos situacijos, kur prognozuojama, kad po 30 metų 20% gyvenamųjų teritorijų taps vaiduoklių miestais, tačiau žvilgtelėti į jų patirtį verta. Pavyzdžiui, Japonijos šiaurėje esantis Yubari miestas per paskutiniuosius 50 metų neteko 90% gyventojų. Kovoti su šia demografine apokalipse bandoma siūlant miesto pakraščiuose chaotiškai išsibarsčiusiems gyventojams persikelti į naujus būstus miesto centre. Savivaldybė naujo būsto ir perkėlimo išlaidas tikisi susigrąžinti iš sutaupytų lėšų miesto pakraščių infrastruktūrai ir pastatams išlaikyti.
Ši drastiška miesto kompaktizacija yra vienas iš daugelio Japonijoje vykdomų eksperimentų, todėl gali ir nepasiteisinti. Štai bandymas kitame šiaurės Japonijos Aomori mieste uždrausti prekybos centrus miesto pakraštyje ir finansuoti naują prekybos centrą miesto centre sunaikino prekybą. Pakraščiuose gyvenantys žmonės neteko galimybės apsipirkti, o centre esantis prekybos centras dėl nepatogaus susisiekimo ir atstumo bankrutavo.
Populiariausia dejuoti apie kaimus ir regionus, tačiau iš tiesų šiuo atveju strategija yra gana aiški – humaniška eutanazija ir kompaktiškumas, finansiškai skatinamos galėtų būti kultūriškai svarbesnės gyvenvietės.
Kai kompaktiškumo strategija nebeveikia ar ją taikyti jau per vėlu, dažnai belieka naudoti humanišką vietovių eutanaziją. Niekas nieko specialiai nepribaiginėja, tiesiog tokiais atvejais bandoma nukreipti finansinius srautus ne į dirbtinį vietovės gaivinimą, bet į orų paskutinių likusių žmonių gyvenimą.
Tam labai pasitarnauja mobilios paslaugos – parduotuvės autobusiukuose, atskira rajono ar kaimynystės transporto sistema, kurią pagal savo poreikius valdo gyventojai, Lietuvoje jau įprasti vaikų pavėžėjimai autobusais į mokyklas ir visos kitos paslaugos, kurios gali būti ant ratų.
Naujos priemiesčių teritorijos
Aplink Lietuvos didmiesčius išsikeroję gyvenamųjų namų kvartalai šiuo metu plečiasi, čia būstus įsigyja jaunos šeimos, todėl atrodytų, kad demografinės problemos šiuos rajonus aplenkia.
Bet taip yra tik trumpam. Žinant lietuvio nenorą skirtis su savo būstu, nesunku įsivaizduoti, kad naujų namų rajonai, kuriuose kuriasi jaunos šeimos su vaikais, ateityje bus pilni senelių. Tačiau dabar, bent keletą metų, tokiuose rajonuose bus jaučiamas darželių trūkumas. Todėl būtina lanksčiai spręsti šių teritorijų paradoksus, galvojant apie ateities demografiją.
Sprendimą šiai problemai jau pasiūlė vilniečiai „Do Architects“, pristatydami modulinių, iš konteinerių surenkamų darželių viziją. Esant reikalui, šią sistemą galima panaudoti lengvai praplečiant ir jau esamus darželius, kuriuose trūksta grupių. Kai darželių poreikis rajone sumažės, tokius modulius bus nesunku transportuoti į naują vietą, kur kursis naujos jaunos šeimos.
„Do Architects“ pristatė modulinių, iš konteinerių surenkamų darželių viziją. Esant reikalui, šią sistemą galima panaudoti lengvai praplečiant ir jau esamus darželius, kuriuose trūksta grupių.
Kita naujų priemiesčių kvartalų problema – chaotiškas ir prastas gatvių tinklas, viešųjų erdvių trūkumas. Ateityje senstant pastatams šie kriterijai nulems rajono patrauklumą, o kartu ir tai, ar į juos norės keltis naujos šeimos. Japonijoje tokių rajonų problema sprendžiama žemės reorganizavimo principu. Rajone esantys sklypų savininkai sutinka atiduoti savivaldybei apie 10% savo sklypo, o ji suplanuoja efektyvesnę kelių ir viešųjų erdvių sistemą. Tokiu būdu sklypų savininkai laimi, nes nors ir netenka dalies savo valdų, praturtėja dėl pakilusios sklypo vertės. Tiesa, taikant tokią strategiją dažniausiai neišvengiamas kai kurių namų griovimas.
Daugiabučių kvartalai
Lietuvoje beveik pusė žmonių gyvena sovietinių daugiabučių kvartaluose. Nesunku numatyti, kad ir stebuklingai padidinus gimstamumą, pakėlus atlyginimus, mažai kas norės likti gyventi ten pat. Net ir geriausiame politikų sapne šie kvartalai liks opiausia Lietuvos architektūrine ir urbanistine problema. Didžioji daugiabučių šiltinimo programa čia nepadės, nes ji gyvenimo kokybės nepagerina – truputį mažesnė šildymo sąskaita ir gelsva fasado spalva esminių problemų neišsprendžia .
Šie kvartalai buvo pastatyti vienu metu, todėl yra statiški ir sensta nuobodžiai tolygiai. Intervencijos vyksta tik kvartalų pakraščiuose, kur dygsta parduotuvės, o kiemai yra apleisti ir neatitinka gyventojų poreikių. Tai galima išspręsti perduodant didesnę kontrolę iš savivaldybės į gyventojų rankas.
Finansinė nauda iš kvartalų pakraščių vystymo turėtų pereiti tiesiai gyventojams – pavyzdžiui, naujai iškilęs prekybos centras, užuot papildęs savivaldybės biudžetą, galėtų finansuoti kiemo sutvarkymą. Norėdami kuo patogesnės aplinkos, gyventojai turėtų aiškią paskatą skatinti naujų paslaugų atsiradimą jų kaimynystėje, o atsiradus naujoms paslaugos nebereikėtų gaišti laiko bandant pasiekti miesto centrą.
Didžioji daugiabučių šiltinimo programa čia nepadės, nes ji gyvenimo kokybės nepagerina – truputį mažesnė šildymo sąskaita ir gelsva fasado spalva esminių problemų neišsprendžia.
Didžiules kvartalus supančias ir mažai savivaldybės prižiūrimas žalias erdves galima taip pat perleisti gyventojams. Jose galėtų atsirasti gyventojų sodai, daržai ar nedidelės gyvulių bandos, padedančios sunaikinti žolės perteklių. Tokios iniciatyvos turėtų ir edukacinę prasmę vaikams, augantiems mieste.
Panašių strategijų įgyvendinimas padėtų išnaudoti unikalų daugiabučių kvartalų potencialą, kuris trauktų naujus gyventojus į šias erdves. Tokių galimybių joks naujas daugiabučių kvartalas pasiūlyti negali, nes šiandien jie vystomi pagal visiškai kitokius rinkos ekonomikos dėsnius ir turi kitokią erdvinę struktūrą.
Politikai vengia pažvelgti statistikai tiesiai į akis – žmonių Lietuvoje sumažėjo ir jų mažės toliau. Tai nemaloni tema, kurią patraukliausia spręsti kalbant apie iš kišenės magiškai ištrauktą augimą, o humaniška kai kurių kaimų eutanazija skamba kaip politinė savižudybė.
Daug naujų strategijų išrasti nereikia, nes nemažai eksperimentų yra atlikta Japonijoje ir rytų Vokietijoje, kur gyventojų skaičiaus mažėjimo svarba buvo suprasta gerokai anksčiau nei Lietuvoje.
Tačiau į gyventojų mažėjimą galima žiūrėti ir optimistiškai – tai yra galimybė judėti į priekį optimizuojant resursus. Tiek žmogiškuosius, tiek energetinius. Tai unikalus iššūkis ir proga, kuria pasinaudojus galima ne tik išspręsti demografinių pokyčių keliamas problemas, bet kartu sukurti daug inovatyvių, plačiai pritaikomų technologijų. Pavyzdžiui, efektyvaus ir nebrangaus prekių pristatymo į nuošalesnes gyvenvietes klausimą būtų galima išspręsti sparčiau vystant bepiločių orlaivių technologijas, kurių pritaikymo spektras yra labai platus. Ir tai tik viena iš daugybės galimybių, kurios galėtų skatinti naujų industrijų atsiradimą.
Daug naujų strategijų išrasti nereikia, nes nemažai eksperimentų yra atlikta Japonijoje ir rytų Vokietijoje, kur gyventojų skaičiaus mažėjimo svarba buvo suprasta gerokai anksčiau nei Lietuvoje. Šių eksperimentų pamokos ne tik padėtų mums greičiau priimti reikiamus sprendimus, bet kartu leistų galvoti apie inovacijas, kurios pasitarnautų ne vien tuštėjančių Lietuvos regionų gyventojams. Daugumos pasiūlymų įgyvendinimas praktiškai nieko nekainuoja, reikia tik noro pradėti.
