TAIP PAT SKAITYKITE: Izraelio paviljone: gyvūnų morgas ir ožkos, kurios šalyje įteisintos tik 2018-aisiais
Esminėje bienalės erdvėje: kaip 29 šalys ieško būdų sugyventi?
Lietuvos paviljonas – vienas interaktyviausių
Vizito metu teko susipažinti su architektūros studentais iš Milano politechnikos universiteto. Pasirodo, Lietuvos paviljonas buvo vienas pirmųjų, kuriame jie apsilankė.
Vienas pašnekovų teigė, kad pradžioje į bažnyčia užėjo dėl jos eksterjero, tačiau viduje „patyrė šoką“: „Tai visiška bažnyčios priešingybė“, – sakė jis.
Jiems taip pat įstrigo lietuvių architektų – Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros – krėslai, kuriuos juokaudami pavadino „ateivių gleivėmis“.
„Jie kaip iš mokslinės fantastikos filmų“, – 15min pasakojo Sara.
Studentai sutiko – įdomiausia buvo erdvė, kurioje buvo skenuojami žmonių kūnai ir siunčiami į kosmosą:
„Mes taip pat esame praktikantų komandą iš architektūros įmonės „ArchiMilano“. Tad su savo vadovu susibūrėme ir kartu nusifotografavome.“
„Įdomu, kad projektas įtraukė ir lankytojus. Tai nebuvo vien užrašai, kuriuos mes galime pamatyti ir perskaityti“, – pasakojo vienas studentų.
„Sutinku su savo draugais, bet dar norėčiau pridurti, kad man labai patiko, kad senoje struktūroje (bažnyčioje) vyko paroda apie mokslą, kosmosą. Užėję į bažnyčią, pamatėme visas naujas medžiagas, struktūras ir 3D skenerį“, – teigė dar viena pašnekovė.
Architektūros bienalėje susirenka mažiau žmonių
Anot iš Venecijos kilusio Santjago, kuris darbavosi vairuotoju Arsenale, architektūros bienalė įdomesnė nei meno.
„Gali lengviau įsivaizduoti architekto idėjas, jų argumentai aiškesni. Galbūt menininkai nelabai žino, ką jie nori padaryti“, – 15min sakė jis.
Jo teigimu, architektūros bienalėje susirenka mažiau žmonių nei meno bienalėje. Taip yra dėl to, nes apie ją žino gerokai mažiau žmonių.
Jis išreiškė ir apmaudą dėl turizmo – kai kurie žmonės į Veneciją atvyksta ne dėl kultūros, bienalės, o todėl, kad nori pasigirti aplinkiniams.
Jie atvyksta čia, pasižvalgo, nusifotografuoja ir tiesiog išeina, sakė Santjagas.
Pašnekovas sutiko ir daugiau papasakoti apie Arsenalą – čia buvo statomas Venecijos laivynas, vyko jūreivių treniruotės.
„Sužlugus Venecijos respublikai (it. Serenissima Repubblica di San Marco), ši Arsenalo dalis buvo atiduota bienalei. Ji vis dar yra karinė zona, į kurią gali patekti tik jūreiviai ir kareiviai“, – teigė jis.
„Išvertus iš venecijiečių kalbos ši erdvė pavadinta vėžlio vardu – tai yra uostas, kuriame buvo švartuojami laivai. Jie čia sustodavo, norėdami remontuoti savo laivus arba tiesiog sugrįžti, – pasakojo jis. – Tai istorinė vieta, todėl niekas negali čia švartuotis. Tačiau prieš dvejus metus čia mes radome jachtą, kurioje žmonės tiesiog pusryčiavo“, – atsiminimais dalijosi Santjagas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Izraelio paviljone: gyvūnų morgas ir ožkos, kurios šalyje įteisintos tik 2018-aisiais
Esminėje bienalės erdvėje: kaip 29 šalys ieško būdų sugyventi?
TAIP PAT ŽIŪRĖKITE:
