1971 m. E.Antin skirtingose situacijose ir vietose – nuo bažnyčios iki turgaus – fotografavo 50 porų guminių batų. Nuotraukos tapo atvirukais, kurie buvo išsiųsti beveik 1000-iui menininkų, kritikų, kuratorių ir kt. Taip kūrinys „100 Boots“ pasiekė kur kas platesnę auditoriją, negu būtų galėjęs pasiekti, jei būtų eksponuotas tradicinėje galerijos erdvėje.
E.Antin siūlė alternatyvą, tačiau praėjus beveik penkiasdešimčiai metų, jos darbas vėl buvo įsiurbtas konvencinės meno sklaidos sistemos. O kaipgi kitaip – juk ir pati meno mugė po kelerių metų dvejonių ir svarstymų priėjo kryžkelę ir pasuko komerciškesniu, meno kolekcininkams patrauklesniu keliu.
Anksčiau organizuota mugė „ABC“ vasario mėnesį buvo nupirkta „Koelnmesse“ kompanijos, po kurios sparnu glaudžiasi ir didžiausia bei svarbiausia Vokietijos meno mugė „Art Cologne“. Taip „ABC“ nuo šių metų tapo „Art Berlin“ – Maite Cruse, kartu su „Art Cologne“ vadovu Danieliu Hugu stojusi prie naujosios mugės vairo, teigė, jog norėjo pasirinkti tradiciškesnį mugės kelią, pritraukiantį didesnį susidomėjimą ir generuojantį didesnius finansinius srautus.
„Berlyno meno rinka auga. Į ją įsijungia vis daugiau jaunų žmonių, nebūtinai iš meno lauko“, – sakė M.Cruse, neslėpusi, jog „Art Berlin”, vis dar koncentruojanti dėmesį ne į tarptautinę, bet į regiono meno sceną, į tai atsižvelgė ir kviesdama kolekcininkus bei potencialius pirkėjus.
Šiemet „Art Berlin“ dalyvavo 112 galerijų iš 16 šalių. Visos jos – kviestinės, tačiau, pasak M.Cruses, tokia tvarka galiojo tik šiemet, paskubomis performuojant „ABC“ į „Art Berlin“.
„Art Berlin“, priešingai nei jos pirmtakė, pristatė ne tik šiuolaikinio, bet ir modernaus meno panoramą, o mugės lankytojus pasitiko ganėtinai margas kokteilis: greta trendy Berlyno galerijų ir kylančių talentų čia buvo eksponuojami ir Gerhardo Richterio, Andy Warholo, Gilbert & George bei kitų tarptautinį pripažinimą pelniusių autorių darbai. Tiesa, reikia pripažinti, jog daugeliu atveju – ne patys ryškiausi ar charakteringiausi.
Bandyti ieškoti tendencijų tokiame plačiame mugės lauke tikriausiai yra beprasmiška – visko neaprėpsi ir į lentynėles nesudėliosi.
Žinoma, ir čia galima pastebėti, kad vizualųjį meną vis labiau veržiasi tekstai – ne tik palydimosios anotacijos, kurias buvo galima rasti kone kiekviename mugėje dalyvaujančios galerijos stende, bet ir darbuose šmėkštelinčios frazės, tekstinės schemos ar kūriniais tiesiogine šių žodžių prasme tampantys žodžiai bei sakiniai, dažnai politiški arba, priešingai, priverčiantys atsigręžti į autoriaus rūpesčius bei troškimus. Tačiau nei tekstas kaip protestas, nei tekstas apie protestą meno lauke nėra naujiena, greičiau priminimas apie kur kas glaudesnį tradicinių meno formų ir kalbos ryšį, nei kad esame pratę manyti.
Lygiai taip pat galėtume kalbėti apie humorą, seną kaip pasaulis strategiją, kurios apraiškų buvo galima išvysti ir „Art Berlin“ meno mugėje. Nuo Wilhelmo Klotzeko skulptūros „On the Street Corner“ – į stulpą atsirėmusios cigaretės, rūkančios cigaretę, iki veikiausiai daugiausia lankytojų entuziazmo susilaukusios erdvinės Johno Bocko instaliacijos – įžengus į ją lankytojus pasitiko įvairiausių smulkmenų, daiktų ir rakandų prikaišiotas ironiškas mikrokosmosas, visai kaip Dainiaus Liškevičiaus „Labirintas“, lankytojui pirmiausia siūlantis ne koncepciją, o patirtį.
Tikriausiai dar beprasmiškiau kalbėti apie formas ir rūšis – kad ir tapybą, kurios pavyzdžiai mugėje varijavo nuo figūratyvinės dailės iki hibridinių sprendimų, ar instaliacijas, kurių vienos pribloškė atviru siekiu šokiruoti, o kitos – šalta, industrine estetika.
Galiausiai, po pokalbių su mugėje dalyvaujančiais galerininkais ir bandymų išpešti, kur link, jų manymu, šiandien juda Berlyno meno rinka, belieka prieiti prie išvados, jog eklektiškoje mugėje ieškoti išsidraikiusių krypčių ir tendencijų nėra pati prasmingiausia užduotis. Kalbinti galerininkai taip pat sutartinai kartojo, kad visai nesvarbu, atsižvelgsi į nūdienos madas ar ne, vis vien visų svarbiausia yra pamilti kūrinį. Ir galerininkui, ir potencialiam pirkėjui.
Todėl „Art Berlin“, į didįjį meno Olimpą dar toli gražu neįžengusi, nors į jį ir besigręžiojanti meno mugė, išlieka vieta, kurioje, prieš suskaičiuojant uždirbtus pinigus, surikiuojami ir asmeniniai atradimai. Tarp manųjų: norvegų fotožurnalistas Kåre Kivijärvi (1938–1991), kurio lakoniškose nespalvotose fotografijose alsuote alsuoja Šiaurė, Berlyne gyvenanti japonė Aiko Tezuka, savo darbuose ieškanti naujų tekstilės formų, ar namų sampratą instaliacijomis permąstanti pietų korėjietė Heague Yang.
Tačiau kiekvienas, tikiu, atranda savus favoritus, kurie, visai kaip Eleanoros Antin „100 Boots“, tampa ne tik judėjimų, alternatyvų ar tendencijų pavyzdžiais ir skaitine išraiška pateikta mugės statistika, bet ir turtingos pažinties pradžia.
