– Neseniai grįžote iš Venecijos šiuolaikinio meno bienalės. Prasitarėte, kad nors ji metus išvis nevyko, susidūrimas su kūriniais jums vis dėlto pasirodė popandeminis. Ar pavyks išvengti šio jausmo meno mugėje „ArtVilnius“? Į kokį pasivaikščiojimą „Taku“ šiais metais kviečiate?
– Atrodo, mes visi labai norėjome pamiršti pandemiją ir beveik ją pamiršome, tačiau dar 2014-aisiais prasidėjęs karas Ukrainoje įžengė į kitą fazę. Šis įvykis neabejotinai mus sukrėtė. Menas yra platforma, susitikimo vieta, kurioje žiūrovas gali kalbėtis apie aktualijas ir skaudulius. Negana to, menas juos išryškina. Galima sakyti, kad karai, su kuriais dabar susiduriame, yra kultūriniai karai, neigiantys kitą tapatybę, kitos tautos kultūrinius pasiekimus. Karas Ukrainoje – ne vien fizinis smurtas, tai imperinis karas, taip pat besikėsinantis į kultūrą ir Europos vertybes.
Kai kurie menininkai parodoje „Takas“ į karą sureagavo tiesiogiai, kiti reagavo, tačiau nusprendė nepainioti realaus gyvenimo ir kūrybos, treti į nieką nereagavo. Kiekvienas autorius, kūrėjas turi skirtingą požiūrį, temperamentą, kūrybinius pasirinkimus. Yra menininkų, kurie reaguoja greitai, o kitiems užtrunka permąstyti procesus ir perkelti juos į kūrybą. Ir vis dėlto nemažai kūrėjų paliečia karo tematiką, kalba apie individo pasirinkimus. Tai ir Žygimanto Augustino, Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės darbai.
Monika Grašienė-Žaltė mus sugrąžins į „Litexpo“ 3 salės balkoną, kuriame pamatysime jos sukurtą įspūdingos apimties šiuolaikinės tekstilės kūrinį. Kūrėja jautriai, per tam tikras kamufliažo technikas kalba apie šių dienų aktualijas. Išeivis iš Baltarusijos Sergei Belaoki parodoje pristatys iš stiklo sukurtus policijos antiriaušinius skydus, – tokiais buvo malšinti protestai Baltarusijoje.
Iš viso parodoje „Takas“ bus galima pamatyti 29 individualių menininkų projektus. Tai ir didelės apimties kūriniai, ir instaliacijos, ir objektai, taip pat – videoinstaliacijos, garso kūriniai. Lauke, prie „Litexpo“ parodų centro, žiūrovai galės matyti jaunųjų ir vyresniosios kartos skulptorių darbus – Jono Aničo, Tauro Kensmino, Mato Janušonio, Nerijaus Ermino, Ryčio Urbansko, Rafalo Piesliako skulptūras.
Šiais metais gal kiek mažiau gavome paraiškų atlikti performansus, bet užsispyrusi Monika Dirsytė parodys naują savo kūrinį „Ašies kodas“, kurį atliks kartu su operos soliste Agne Sabulyte. Tai bus aštuonias valandas, tris mugės dienas truksiantis dialogas žmogaus ašies tema. Per jį Monika bus iškelta ant 5 metrų aukščio judinamo stulpo. Ši autorė dažnai linkusi rizikuoti savo kūnu, bet iš kitos pusės – jei pavojus būtų tik menamas ir kuriama pavojaus iliuzija, tai sugriautų įtampą ir intrigą, kurią menininkė kuria.
Svarbu paminėti ir tai, kad skulptūros tikrovė yra pasikeitusi, skulptūra tampa tarpdisciplininiu, susiliejusių technikų žanru. Man atrodo, kad kūrybinių raiškų įvairovė yra būtina sąlyga, kai norime pristatyti išplėstinį skulptūros lauką. Kita vertus, išsiplėtė ir kitų disciplinų ribos, nebestebina, kai tapytojos, tekstilininkai, grafikės ir grafikai savo žanrą perkelia į erdvines instaliacijas. Įdomu stebėti, kad per labai trumpą laikotarpį Lietuvos meno raidoje vyksta tai, kas anksčiau buvo pasitinkama su didžiuliu skepsiu.
– Turbūt galima pasakyti, kad pagaliau atėjo laikas, kai šiuolaikinis menas stebina vis mažiau?
– Jeigu kalbame apie...
– ...masinį žiūrovą?
Galima taip sakyti. Jeigu kūrinys stebina, tai – kūrinio nuopelnas, o ne reiškinio. Anksčiau, kai pradėjome važinėti po pasaulines meno parodas, stebėdavomės, kiek daug ir kokio plataus profilio žiūrovų jos sulaukia. Maloniai stebino, kad įvairaus amžiaus žmonės į meno parodas važiuoja kaip į piligrimines keliones, kad tikrai garbaus amžiaus žmonės su didžiausiu susidomėjimu ir smalsumu analizuoja šiuolaikinio meno kūrinius. Netgi politiškai angažuotus arba paremtus gausiais meniniais ir moksliniais tyrimais.
Lygiai taip pat juos domina ir klasikinė, ir modernioji tapyba ar modernistinės skulptūros. Neabejoju, kad pastarųjų metų įvykiai Lietuvoje, kai buvo įsteigti privatūs muziejai, kai randasi vis daugiau drąsių, šiuolaikinio meno kolekcionierių, po truputį išjudins ir mūsų meno lauką.
– Šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“ prie kintančio požiūrio taip pat yra prisidėjusi?
– Manau, kad prisidėję visi, kurie apsisprendė rodyti šiuolaikinį meną tuo metu, kai tai nebuvo savaime suprantama. Be abejo, tai ir Vilniaus šiuolaikinio meno centro ilgų metų įdirbis, ir privačių galerijų, kolekcionierių, fondų, ir, be abejo, neseniai atsiradusios, labai stiprios, projektinės erdvės. Socialiniai tinklai, stojančiųjų į meno specialybes skaičiai, net populiariosios kultūros reiškiniai parodo, kad šiuolaikinio meno lauke gimsta tam tikri estetiniai kodai, kurie vėliau kopijuojami, kultivuojami. Didžiausias šiuolaikinio meno iššūkis – nesustabarėti ir netapti naujuoju akademizmu.
– O toks pavojus egzistuoja?
– Yra pavojaus, nes kai kurie autoriai arba žiūrovai, pernelyg nesigilindami, kas yra šiuolaikinis menas, naudoja tam tikrus, klišėmis tapusius vizualinius kodus. Gal tai ir nieko blogo – veiksmas, potėpis, readymade’ai, noise’as arba triukšmas ir kitos poveikio priemonės tapo savaime suprantamais įrankiais kūrėjų paletėje. Tačiau šiuolaikinio meno sąvoka, o ir pats reiškinys yra tiek stiprus, kiek permąsto savo vidinę logiką ir kiek neleidžia nusistovėti status quo.
– Kaip meną veikia kontekstas, kuriame mes gyvename?
– Menas niekada neatsiranda tuščioje vietoje, jį veikia skirtingos edukacijos sistemos, laikotarpis, gyvenamoji vieta, nacionaliniai pasakojimai, politiniai įvykiai. Kontekstas, kuriame atsiranda meno kūrinys, yra labai svarbus. Mes matome, kad ilgą kultūros istoriją turinčiose šalyse kontekstas dažnai daro stiprią ar net lemiamą įtaką kūrinių atsiradimui. Ypač jauniems menininkams. Jie kuria apsupti gyvos praktikos, meno institucijos turi ilgametį know how – kaip sukurti palankią studijoms akademinę aplinką.
Tačiau ir čia slypi pavojus: kai centre pradeda dominuoti mados ir tendencijos, pražiūrima, kas įdomaus gali gimti periferijoje. Meno istorijoje galima rasti daug reiškinių, kurie rasdavosi periferijoje, sudėtingomis sąlygomis. Vėliau šis reiškinys spirale pajudėdavo centro link, o ten vėl tapdavo norma. Geri kūriniai ar judėjimai gali atsirasti bet kur, svarbu tik tai, kaip vėliau vyksta jų komunikavimas ir kaip jie pasiekia žiūrovą. Šiuolaikinis menas gali būti sukurtas lokaliai, tačiau jis anksčiau ar vėliau tampa universalus, tarptautinis. Žinoma, jei kalbėdamas apie lokalius reiškinius sugeba paliesti šį tą universalaus ir atpažįstamo už sienos.
– Vadinasi, joks čia pasiteisinimas, kad iš Lietuvos neįmanoma prasiveržti į Niujorką?
– Sisteminių problemų, be abejonės, esama. Lietuvoje neturime gerai išvystytos menininkams atstovaujančių galerijų ir mecenatystės infrastruktūros. Ir, rodos, turime tam per mažai pinigų. Dažnu atveju, jei Lietuvos menininkai pasiekia pasaulinių laimėjimų, tai – individualios pastangos. Negalima teigti, kad menininkai paramos negauna, bet kaip dažnai toji parama keliauja paskui pasiekimus. Europos valstybėse kultūra remiama perskirsčius mokesčius, manoma, kad ji neša didelės naudos žmonių gerovei, kuria pridėtinę vertę įvairiausiais pjūviais, o ir padeda valstybei pozicionuotis tarp kitų valstybių. Juk tada, kai keliaujame į Europos miestus, dažniausiai lankome muziejus ir galerijas, ne tik dairomės gatvėse.
Nesu pesimistas, manau, kad mūsų kultūros aplinka, terpė, kurioje menininkai kuria, turi labai daug ką pasiūlyti pasauliui. Lietuvos menininkai, nepaisant mažos populiacijos ir struktūrinių problemų, vis dėlto sugeba sudominti pasaulio žiūrovą, važinėti po svarbiausias meno parodas, rodyti savo kūrinius ir sugebėjimus, siekti tarptautinio pripažinimo.
13-oji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’22“ vyks spalio 7–9 d. „Litexpo“. „ArtVilnius’22“ tema – ekologija, ypatingą dėmesį skiriant instaliacijos ir skulptūros žanrams. Mugės viešnia – Ukraina, kurios menininkų kūryba bus pristatyta įvairiuose programos segmentuose.
