Fragmentas iš pokalbio „apie galimus įvykti dalykus, kurie jau egzistuoja nutylėti“.
Remigijus Treigys: Klauskite, klauskite. Aš dar pats nežinau apie ką daug kalbėti. Dar nesukomplektavau tos parodos iki galo. Aš dar jos nemačiau pats. Ir Vilniaus fotografijos galerijos erdvė nauja...
Gytis Skudžinskas: Kalbame apie parodą, kurios autorius net neįsivaizduoja. Jis sako, bus greičiausiai taip ir taip. Reikia pakalbėti apie tai, ko nėra. Panašiai kaip su tuo laiku, kuris neegzistuoja.
R.T.:Ir kaip galima kalbėti apie tai, kas nežinai kas bus?
G.S.: Fantastai drąsiai kalba. Jų tokia specialybė.
R.T.: Tai čia bus tokia fantastinė paroda.
Ričardas Šileika: Treigys viską transliuoja iš kosmoso. Yra daug tiesos. Gi mūsų kiekviena diena yra fantastinė. Jeigu tik neplanuoji, tai ir fantastika.
/.../
R.T.: Esu pastebėjęs, kad aš vis sugrįžtu į tas pačias ne tas pačias konkrečias vietas. Emociškai į tas pačias.
R.Š.: Pasakei svarbų kodą, kad vis grįžti į emocines „vietas“. O aš, žiūrovas, dar kartą ir dar kartą stabtelėdamas prie fotografijos, tos pačios emocijos taip pat nepatiriu.
R.T.: Sakoma, kad antrąkart į tą pačią upę neįbrisi. Bet. Daug kas priklauso nuo to, kas įvyksta po žiemos. Jei buvo daug sniego, upė bus sraunesnė. Jeigu sniego nebuvo, vanduo upėje bus ramesnis.
/.../
G.S.: Juk dienoraščio funkcija yra fiksuoti labai apibrėžtą laiką, konkrečią patirtį, o tu dienoraštį paverti belaikišku. Ar tas paradoksas tau svarbus?
R.T.: Kūryboje taisyklių nėra. Gali daryti, kaip nori. Dienoraštyje ta žiema jau galėjo būti, bet dar ir gali būti. Mano dienoraštyje nėra konkrečios vietos ir nėra konkretaus laiko.
G.S.: Dar kartą sakau. Tam tikra forma turi savas taisykles. Juk rašydamas haiku ar sonetą, laikaisi taisyklių. O tu darai dienoraštį, nesilaikydamas dienoraščio taisyklių. Tai protestas ar paradoksas?
R.T.: Gal tai paradoksas man pačiam. Kai darau dalykus, aš neįvardinu sau, kodėl. Neturiu išankstinės koncepcijos. Į lentynėlę nepadedu. Nereikia šių dalykų suvokti pažodžiui.
