Meno kūrinys, vizualiai užkoduojantis prasmių tinklus, apgaubia žiūrovą staiga ir netikėtai, galbūt skatina šiek tiek atsitraukti ir pasisaugoti, o galbūt – įsigilinti ir mąstyti. Būtent šioje būsenoje gimsta jūsų nuojautos, įžvalgos ir abejonės apie meno kūrinį.
Parodoje eksponuojama septynių menininkų kūryba. Kūrybos technika, paveikslo siužetas, o gal pats kontekstas – gali kelti abejones, o iš pirmo žvilgsnio bereikšmės detalės – nustebinti ir pritraukti dėmesį. Ką menas daro su mumis? Ar kūrinys gali tapti potyrius sukeliančiu instrumentu?
15min publikavo interviu ciklą, kuriame parodos kuratorė Viltė Visockaitė kalbino visus parodoje dalyvaujančius menininkus – Laisvydę Šalčiūtę, Eglę Ridikaitę, Raimondą Gailiūną, Kęstutį Grigaliūną, Dainių Trumpį, Rūtą Vadlugaitę ir Dianą Remeikytę bei parodai muziką sukūrusį garso menininką Kristupą Giką.
Šis pokalbis – su parodos video dokumentaciją kuriančios kūrybinės komandos atstovais Witoldu Leonu Łowczyku ir Francesco Rufini.
W.L.Łowczykas yra audiovizualinių projektų kūrėjas, kino lokacijų vadovas ir gamybininkas bei muzikos prodiuseris, šiuo metu kuriantis muziką bei garso dizainą elektroninės muzikos grupės „Auskraft“ projektui. Kartu kurti video dokumentaciją W.L.Łowczykas pakvietė kinematografą, režisierių F.Rufini. Italų kūrėjas specializuojasi dokumentinių filmų srityje, o jo kūrybos pavyzdžiais yra tokie dokumentiniai filmai kaip „City of Flies“ (2015 m., Madagaskaras), „Dogma“ (2018 m., Jungtinė Karalystė) ir kt.
– Kiek Jums kuriant yra svarbus žiūrovas/klausytojas?
W.L.Łowczykas: Dirbant su dokumentiniais projektais yra svarbu išlaikyti atitinkamą neutralumo lygį. Fiksuodami medžiagą turime suprasti, jog esame mediumas, sujungiantis autorių ir žiūrovą. Parodos „Nuojautos ir abejones“ kontekste turime atsižvelgti į visų dalyvaujančių pusių visumą.
Negalime sau leisti savavališkai interpretuoti autorinių darbų, neatsižvelgdami į konkretaus darbo visumą ir jo vietą bendrame ekspozicijos kontekste. Traktuoju tai kaip tam tikrą diplomatinį procesą, kuriame privalome aktyviai dalyvauti. Atsakant į klausimą, – taip, žiūrovas mums yra labai svarbus. Norime sukurti įspūdį, skatinantį žiūrovą susidomėti autorių darbais ir atvykti pamatyti juos gyvai.
– Žiūrovas/klausytojas kūrinyje gali įžvelgti/išgirsti absoliučiai kitus dalykus, galbūt net keičiančius pagrindinę menininko idėją. Ar toks atviras meno interpretavimas yra sveikintinas, o gal veikiau tai tiesus kelias į meno kūrinio ir menininko nesupratimą?
F.Rufini: Kūrinio interpretavimas yra neišvengiamas. Net jeigu kūrėjo idėja buvo suprasta identiškai, tam tikras asmeninės interpretacijos lygis vis tiek išliks. Meno interpretavimas nėra nei sveikintinas, nei ginčytinas dalykas, tai tiesiog norma, su kuria reikia susitaikyti. Dokumentuodami parodą ir pasirinkdami tam tikrus kadrus, irgi interpretuojame meno kūrinius.
Šis procesas yra atsakingas ir subtilus, kadangi turime atsižvelgti į kūrinio autoriaus idėją. Šiame kontekste stengiamės būti ne žiūrovais, bet tam tikrais stebėtojais, neutraliai fiksuojančiais tai, ką matome.
– Šiuolaikinėje visuomenėje dažnai užmirštame intuicijos svarbą – stengiamės daryti tai, kas teisinga ir praktiška. Tuo tarpu abejonė kartais vertinama kaip neužtikrintumo ir pasyvumo bruožas. Kokią svarbą Jums, menininkui, turi šie pajautos būdai?
W.L.Łowczykas: O kas yra teisinga ir praktiška kalbant apie meną? Jeigu taikytume tokį meno vertinimo kriterijų galėtumėme dažniau atsižvelgti į „agrokoncerninių traktorininkų“ siūlomas idėjas. Manau, jog menas turi būti nepriklausomas nuo „praktinės panaudos“ kriterijų. Asmeniškai man intuicija yra vedantysis proceso veiksnys. Kūrybines temas pasirenku vedinas vidinės pajautos ir situacijos aplinkybių. Abejonę suvokiu kaip vidinį kritiką, skeptiką, kartais vienintelį likusį realistą, tačiau suvokiu, jog tai tik dar viena nuomonė.
– Estetikos enciklopedijoje rašoma, kad abejojimas skatina dvasinį aktyvumą ir yra kūrybiškumo šaltinis. Ar sutinkate su šiuo teiginiu? Kiek abejonių yra Jūsų kūrybos procese?
W.L.Łowczykas: Manau, jog šis teiginys yra teisingas. Bet kokia abejonė leidžia mums pažiūrėti į dalykus iš papildomo jutiminio kampo, leidžia suabejoti savo pačių tikima „tiesa“. Manau, jog visiškas pasitikėjimas savimi nėra sveikas, tad kvestionavimą laikau sveiko proto savybe. Praktinio darbo procese abejonės yra labai techniškos ir dažniausiai jas galime išspręsti čia ir dabar. Tačiau dokumentuojant meno kūrinius subtilumas tampa ypatingai svarbus. Turime išlikti dėmesingi kūrinio charakteristikai, autoriaus idėjai ir bendrai fiksuojamos medžiagos estetikai.
– Jūs kuriate intuityviai ar racionaliai, t.y. iš anksto pasiruošiate koncepciją ir bandote ją įgarsinti? Papasakokite plačiau apie Jūsų kūrybos atspirties tašką.
W.L.Łowczykas: Kūrybinis atspirties taškas man yra smalsumas. Kiekviena tema, kuria nagrinėju, mane domina asmeniškai, tad atsakyti, ar tai yra intuityvus, ar racionalus sprendimas vienareikšmiškai negaliu. Manau, kad yra tam tikras vidurkis, kuri suprantu ir priimu. Sakyčiau, jog intuityvus mąstymas išlieka viso kūrybos proceso metu, taipogi priimant racionaliuosius sprendimus. Koncepcijos atsiradimo momentas varijuoja. Kartais pirma atsiranda projekto koncepcija ir yra ieškomas atitinkamas įgyvendinimo objektas, kartais pirma atsiranda įgyvendinimo objektas, savarankiškai diktuojantis kūrybos procesą ir koncepciją.
– Menas gali pasiūlyti transformuojančias patirtis žiūrovui. Tačiau kiek ir kaip Jūsų kūriniai keičia Jus?
F.Rufini: Kiekvienas naujas kūrinys palieka tam tikrą elementą, kuris tampa naująja sudedamąja dalimi. Su kiekvienu nauju darbu įvyksta tam tikras augimas. Tai yra be galo įdomus ir išpildantis procesas ir neabejoju, jog vienaip ar kitaip viskas, ką esu sukūręs, mane savitai transformuoja.
– Kūryba ir kūrybiškumas vis dažniau pradedamas vertinti ne tik meno lauke, bet ir kitose profesijose. Kas kūryboje iš Jūsų pareikalauja daugiausia jėgų?
W.L.Łowczykas: Daugiausia jėgų pareikalauja projektai, kurių nejaučiu. Forsuotas kūrybinis darbas retai pasiteisina ir yra nemalonus, išsunkiantis. Tačiau ir tokie projektai ko nors pamoko, tiesiog reikia atrasti tam tikrą malonumą tame, ką darai, kad darbas nebūtų katorga. Būna situacijos, kai įvyksta kūrybinis blokas, ypač jeigu yra būtinybė projektą užbaigti skubiai.
– Gal turite ritualą, mėgstamą knygą ar serialą, kurie geba nuraminti ir atriboti nuo kūrybiškai įelektrintos būsenos?
W.L.Łowczykas ir F.Rufini:: Mėgstame susitikti namų aplinkoje ir draugų kompanijoje turiningai leisti laiką. Geras būdas atsipalaiduoti yra blevyzgojimas apie nesąmoningus ir neįgyvendinamus projektus. Nesikratome banaliojo kino ir diskusijų apie, tarkim, Silvesterio Stallone geriausius vaidmenys. Kartais tiesiog reikia mokėti būti nerimtais.
Registruotis apsilankyti parodoje galima elektroniniu paštu hello@contourart.gallery. Ne karantino metu paroda veiks: V 17:00–20:00; VI, VII 12:00–16:00.
Paroda, kurią iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, veiks iki kovo 1 d.
-
Naujus tapybos darbus pristatanti Laisvydė Šalčiūtė: įdomiausia, kuo mes vieni nuo kitų skiriamės
-
Menininkė Diana Remeikytė: kūrybos procese abejonės tampa pašnekovu, nebe varžovu
-
Naujus darbus pristatantis Kęstutis Grigaliūnas: geriau, jeigu žiūrovas pamatys kažką, ko aš omenyje neturėjau
-
Naujus darbus pristatantis Dainius Trumpis: abejonė ir neužtikrintumas yra mano kūrybos variklis
-
Paslaptingasis tapytojas Raimondas Gailiūnas: kūryba kyla ir iš intuicijos, ir iš racionalumo
-
Naujus darbus pristatanti tapytoja Rūta Vadlugaitė: „Kūrybos procesas visada remiasi abejone“
-
Nacionaline premija ką tik apdovanota Eglė Ridikaitė pristato naujus darbus
-
Garso menininkas Kristupas Gikas: „Jei nėra žiūrovo interpretacijos, kūryba gali likti be atsako“
