Prie Baltijos paviljono įkūrimo dirbo net 9 kuratoriai – Karlis Bėrzinis, Jurga Daubaraitė, Petras Išora, Ona Lozuraitytė, Niklavas Paegle, Dagnija Smilga, Johanas Tali, Laila Zariņa ir Jonas Žukauskas, sutikęs pasidalinti savo mintimis apie kūrybinį procesą ir šių metų Venecijos architektūros bienalę.
Eglė Rindzevičiūtė pastebi, jog gera infrastruktūra paprastai yra nematoma, o apie ją galvojame tik tuomet, kai ji sugenda.
– Prie Baltijos paviljono koncepcijos ir įgyvendinimo dirbo ne vienas žmogus. Kaip pavyko suderinti skirtingas vizijas? Ar nesunkiai radote išeities tašką?
– Matydami, kokią svarbią vietą infrastruktūriniai projektai užima publikos vaizduotėje pastarojo meto geopolitinių grėsmių akivaizdoje, supratome, jog įprastai nematoma infrastruktūra ne veltui atsidūrė dėmesio centre.
Eglė Rindzevičiūtė Baltijos paviljoną papildančiame leidinyje „The Baltic Atlas“, tekste, pavadinimu „Infrastructures for the Future“, pastebi, jog gera infrastruktūra paprastai yra nematoma, o apie ją galvojame tik tuomet, kai ji sugenda.
Parodoje Venecijoje eksponuojame ne vieną infrastruktūros projektą, kuris yra svarbus visam Baltijos šalių regionui – visos šios erdvinės intervencijos siekia išjudinti inertiškas infrastruktūros, pastatų ir erdvinių praktikų sąsajas. Pavyzdžiui, nerenovuoti sovietiniai daugiabučiai yra prikaustyti prie šildymo tiekimo linijų, dujų tinklų, o nuolatinis jų stabilios būsenos palaikymas tiesiogiai sieja kiekvieną butą su geopolitika. Šis momentas yra labai specifiškas ir byloja apie Baltijos šalių situaciją, buvimą kryžkelėje, kur persikloja dvi modernybės versijos.
Tai, kas vyksta mūsų regione, turėtų būti matoma ir mąstoma išvien, nes atskirai mes esame apriboti savo fragmentiškose tapatybės paieškose.
Visos trys Baltijos šalys yra susietos bendros užduoties – keisti savo erdvę, diferencijuoti resursų cirkuliacijos linijas, siekiant didesnės energetinės nepriklausomybės. Ne veltui suskystintas dujas į Klaipėdos uostą gabenantis laivas yra pavadintas „Independence“ ir jis turi reikšmę ne tik Lietuvos vartotojams – šio projekto įtaka jaučiama visame regione.
Bendra estų, latvių ir lietuvių kuratorių komanda aiškiai suprato, jog architektūra turėtų dalyvauti šiuose procesuose. Tai, kas vyksta mūsų regione, turėtų būti matoma ir mąstoma išvien, nes atskirai mes esame apriboti savo fragmentiškose tapatybės paieškose. Veikti savo erdvę galime tik dirbdami kartu. Tai ir tapo išeities tašku, galvojant apie Baltijos paviljono turinį ir prasmę: norime parodyti, ką galima pasiekti peržengus sienų ir disciplinų apribojimus.
Projektą suvokiame kaip sudėtingą tarpusavyje susijusių ir erdvę transformuojančių procesų stratigrafiją – norint įgalinti architektūrą, ją veikti turime būdami šių procesų viduje. Architektūra yra tokia disciplina, kuri visų pirma kuria ryšius tarp praktikų, siekdama formuluoti statybos procesus, funkcionuojančius pastatus ir jų sistemas – visą statomą erdvę. Baltijos paviljonas demonstruoja, kaip iš pažiūros skirtingi procesai yra persipynę ir vienas kitą papildo.
Tai, kas buvo pastatyta sovietmečiu, yra labai specifinės erdvinės formuluotės, susijusios su to meto politine ir apskritai materialiąja būsena.
– Vienas ryškiausių Baltijos šalių architektūros bruožų vis dar yra sovietinė architektūra. Kiek tai buvo svarbu jums?
– Tai, kas buvo pastatyta sovietmečiu, yra labai specifinės erdvinės formuluotės, susijusios su to meto politine ir apskritai materialiąja būsena – sovietai formulavo erdvę kaip visuomenę transformuojančių instrumentų visumą, pasitelkdami kibernetiką, neįtikėtinai sudėtingą planavimo aparatą ir industrinius procesus. Gyvename su to pasekmėmis – daugybė mūsų praktikų yra glaudžiai susijusios su sovietmečiu suformuluotomis erdvėmis, todėl, matyt, ir galima teigti, jog architektūrai jau laikas pajudėti iš šios inertiškos būsenos bei, kritiškai analizuojant, gilintis į šį laiką žyminčius procesus.
Siūlome matyti Baltijos šalyse vykstančius procesus platesniame, pasauliniame kontekste. Naujai suformuluota erdvė mus įjungia į kapitalo, prekių ir žinių srautus. Kaita vyksta, yra neišvengiama ir, pasitelkę architekto profesiją bei žinias, turime prie jos prisidėti. Baltijos šalys pasikeis neatpažįstamai, todėl turime padaryti viską, ką galime, kad ateityje didelę reikšmę turėsiantys procesai (tokie kaip, pavyzdžiui, „Rail Baltica“ statyba), vyktų apgalvotai.
Šiuo metu esame nuo mūsų tiesiogiai nepriklausomų procesų akivaizdoje, o mūsų užduotis lieka tokia pati – kaip galima geriau šiuos procesus papildyti ir praplėsti, siekiant išsaugoti mūsų regiono savitumą.
Iš sovietmečio architektų turime ko pasimokyti – štai vienas Baltijos paviljono eksponatų yra Lazdynai. Architektai, suvokdami standartinių stambiaplokščių daugiabučių statybos neišvengiamybę ir matydami savo ribotą galią keisti Maskvoje suformuluotas užduotis, suprojektavo Lazdynus kiek įmanoma jautriau atsižvelgdami į Vilniaus urbanistinį kontekstą ir gamtą.
Šiuo metu esame nuo mūsų tiesiogiai nepriklausomų procesų akivaizdoje, o mūsų užduotis lieka tokia pati – kaip galima geriau šiuos procesus papildyti ir praplėsti, siekiant išsaugoti mūsų regiono savitumą.
– Kuo, jūsų akimis, Baltijos paviljonas išsiskiria šių metų Venecijos architektūros bienalės kontekste?
– Baltijos paviljonas – tai mūsų komandos įgyvendinta trijų šalių reprezentacija ne per kiekvienos jų išskirtinumą, bet per matymą, kaip kiekviena jų gali plėsti regiono galimybes ir daryti įtaką kaimynams. Šis projektas siūlo vienybės idėjas, peržengiant ideologinius apibrėžimus, pristato architektūrą kaip aktyvų agentą erdviniuose procesuose.
Baltijos paviljonas – tai trijų šalių reprezentacija ne per kiekvienos jų išskirtinumą, bet per matymą, kaip kiekviena jų gali plėsti regiono galimybes ir daryti įtaką kaimynams.
Ši paroda kitaip prieina prie bienalės temos „Žinios iš fronto“, kuri siūlo pasaulį matyti dvilypį: mes ir jie, vidus ir išorė. Tai iš modernizmo paveldėta pozicija, persmelkta ideologijos. Jacquesas Derrida dar devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šį santykį dekonstravo ir parodė, jog buvimas konflikto būsenoje joje ir užrakina.
Kartu reikia pažymėti, jog Baltijos paviljonas aktyviai siūlo būdus, kaip Venecijos architektūros bienalės temoje deklaruojamos etinės nuostatos galėtų būti įgyvendinamos, prisiimant ne neigimo poziciją, o veikiau siūlant būdus, kaip procesus jungti ir plėsti.
– Baltijos paviljonas jau atidarytas. Kokios pirmosios reakcijos?
– Žmonės ateina ir grįžta atsivesdami draugus, dalijasi įspūdžiais ir džiaugiasi netikėtu projektu. Esame be galo dėkingi visiems, prisidėjusiems ir padariusiems šį projektą įmanomu. Baltijos paviljonas nebūtų galėjęs gimti be daugybės pozicijų. Tai ne vieno žmogaus mintis – tuo lankytojai ir džiaugiasi, matydami vientisą įvairovę, kuri praplečia bienalės paviljono sampratą.
– Venecijos architektūros ir meno bienalės kartais vadinamos meno „Eurovizija“. Kiek toks modelis – šalies ar regiono atstovavimas – jums atrodo kūrybinę laisvę ribojantis, o kiek aktualias kultūrines problemas atskleidžiantis ir todėl reikalingas renginys?
Baltijos paviljonas atspindi regioną, parodydamas mūsų sąsajas ne tik regione, bet ir pasauliniame kontekste.
– Venecijos bienalė veikia seniai, svarbu, jog nacionalinės reprezentacijos samprata sustiprėjo po Pirmojo pasaulinio karo, tuomet šis renginys išsiplėtė, sustiprėjo.
Šiuo metu tai yra svarbus kultūros forumas, galimybė susipažinti su naujausiomis idėjomis, veikiančiomis tolimiausius planetos kampelius. Galimybė pristatyti svarbius procesus pasauliniame kontekste suteikia progą juos aktualizuoti ir namuose, todėl šis renginys labai svarbus plečiant kultūrinių procesų kokybę, įtaką ir apykaitą.
Tikriausiai būtų sunku teigti, jog užduotis spektaklyje vaidinančiam aktoriui perteikti pjesės teksto idėją yra kūrybos laisvės ribojimas. Bienalės projektai siekia objektyvumo, idėjų išgryninimo, o Baltijos paviljonas atspindi regioną, parodydamas mūsų sąsajas ne tik regione, bet ir pasauliniame kontekste.
