A.Maknytės laikysena Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje išsiskiria subtilia nuošale. Menininkė tarytum kasdienybės archeologė iš sendaikčių turgaus radinių ir rutiniškos aplinkos išsunkia likimo ironiją, intrigą ir net detektyvą.
Interviu 15min A.Maknytė pasakoja, kaip biologės karjerą iškeitė į kūrybą, kodėl niekada nepriklausė jokiai kūrybinei sąjungai ir kaip šiandien žiūri į gamtą.
– Kalbamės jūsų bute, kuris taip pat buvo tapęs vieno iš jūsų projekto „Savaitė“ aikštele. Norintys galėjo savaitei apsigyventi šiame bute ir daryti čia ką nori. Ar šis eksperimentas vis dar vykdomas?
– Pastaruoju metu nebe. Nors čia tikrai gyveno bent dešimt pažįstamų ir nepažįstamų žmonių. Pirmasis gyventojas buvo menininkas Linas Jablonskis, kurio savaitė prabėgo labai greitai. Po to gyveno toks kirpėjas, kuris perstumdė visus baldus ir įsirengė čia tokį tarytum buduarą. Tiesa, jis čia gyveno gal kokį mėnesį, tada supratau, kad dažniausiai šiam projektui ryžtasi žmonės, kurie kur nors kraustosi. Menininkė Marta Vosyliūtė pasižiūrėjo į tai kaip į rezidenciją, todėl čia kūrė. Buvo įdomu stebėti, kaip su kiekvienu čia gyvenančiu žmogumi skirtingai eina laikas, kaip skirtingai suprantama ta pati erdvė.
– Šis įsibrovimas į svetimą erdvę atsispindi ir kituose jūsų projektuose („Tėvų kambarys“, „Tėvo aktas“ ar „Rekonstrukcija“), kuriuose savo ir kitų žmonių asmeniškumus paverčiate kūrybine medžiaga. Ar yra tam tikros etinės ir moralinės ribos, kurių stengiatės neperžengti?
– Dar ir kaip! Ypač su „Tėvų kambariu“, kentėjau, kai dariau. Bet tuomet pagalvojau, kaip į tai žiūrėtų tėvai ir supratau, kad viskas gerai. Tai buvo labai intymus projektas, kuriame eksponavau tėvų asmeninius daiktus, pavyzdžiui dvi suglamžyto seno laikraščio gniūžtes, ištrauktas iš mamos pakasynoms pasiruoštų batelių, arba tėvo pomirtinio fiziologinio įvertinimo išrašą, kuris skambėjo kaip kūną aprašanti poezija. Nors kalbu apie konkrečius žmones, tai virsta labai universaliu kalbėjimu. Galvoju, kad kartais verta surizikuoti tas ribas paliesti.
Projektas „Rekonstrukcija“ yra siuvėjos laiškai dukrai, kuriuos nusipirkau blusturgyje. Esu suskaitmeninusi tuos laiškus, bet pakeičiau pavardes ir vietoves, nes įdomiausias man ten istorijos pjūvis – kaip keitėsi žmonės ir pasaulis.
– Ar, jūsų manymu, menas turi galvoti apie moralę?
– Manau, kad turi. Jei apie tai negalvotum, greičiausiai dėl meno galėtum ką nors ir nužudyti. Tokiu atveju ir aš nekeisčiau nei pavardžių, nei vietovių, bet kai pakeiti, tai tampa literatūra, užsimezga visai kitas santykis ir kita prasmė.
– Nors jūsų kūryba gana atvira ir atviraujanti, gana paradoksalu, kad niekuomet taip ir nepriklausėte jokiai kūrybinei sąjungai, nebuvote jokios menininkus vienijančios bendruomenės ar institucijos nare. Ar ši kiek autsaideriška laikysena yra sąmoningas jūsų apsisprendimas?
– Tam, kad kažkur dalyvautum, nebūtina kažkam priklausyti. Dar nesutikau labai laimingo žmogaus, kuris nuoširdžiai džiaugtųsi santykiu su institucija. Jei man kas nors nustatinėtų kūrybos sąlygas, ko gero, pradėčiau kur kas blogiau kurti. Įsitikinau, kad nesu ir rezidencijų menininkė, ten taip pat jautiesi įsipareigojęs. Gal ir šiaip nesu minios žmogus.
Nors, tiesą pasakius, man niekas niekuomet ir nesiūlė tapti nei nare, nei galerijos menininke. Tikiu, kad būčiau sunkiai „parduodama“. Nors kartais, kai pritrūksta pinigų, pagalvoju, kad būtų galima ką nors tiražuoti ir nesukti galvos, bet kai sulaukiu atlyginimo už dėstymą, nustoju apie tai galvoti (juokiasi). Kol kas man to pakanka.
Tam, kad kažkur dalyvautum, nebūtina kažkam priklausyti.
– Kur ir ką dėstote? Kaip palaikyti kūrybinį pulsą pedagoginio atsidavimo sąlygomis?
– Vilniaus universitete dėstau fotografijos ir video pagrindus, Vilniaus dizaino kolegijoje – kompoziciją ir spalvotyrą, fotografijos istoriją, vadovauju diplomantams. Pastarasis darbas man patinka labiausiai, nes studentų temos būna skirtingos, o ir pati labai daug sužinau. Taip pat dirbu Vilniaus J.Vienožinskio dailės mokykloje, o visai neseniai sutikau trumpam padirbėti ir Vilniaus dailės akademijoje.
Man patinka šis darbas – nuolatos kažkuo domiesi, stebi nesustojančią apykaitą. Nors 12-toje klasėje, kai visi galvojo kuo bus, aš ištariau tokią frazę: „Geriau jau būsiu valytoja, negu mokytoja“. Kaip spjoviau į šulinį, taip iš jo ir geriu beveik visą gyvenimą (juokiasi).
– O kuo tuomet norėjote būti?
– Biologe. Buvau respublikinių biologijos olimpiadų laureatė ir prizininkė. Perspektyvoje „švietėsi“ vieta Zoologijos ir parazitologijos institute.
– Kas sustabdė nuo jau gana užtikrintos karjeros? Kodėl pasirinkote meną?
– Širvintose, kur užaugau, dailės mokyklos nebuvo, lankiau muzikos mokyklą ir grojau smuiku. Tačiau mėgau piešti. Paskutiniais mokyklos metais lankiau ir privačią R.Šimkaitienės dailės studiją. Ėmiau labiau pasitikėti savo gebėjimais dailės srityje.
Po pirmo biologijos studijų mėnesio supratau, kad nenoriu visą gyvenimą sėdėti laboratorijoje. Paaugliškas įsivaizdavimas apie gamtos tyrinėjimą buvo labai romantizuotas. Buvau prisiskaičiusi įvairių knygų, stebėjau, kaip populiaru tuomet buvo gaudyti laukinius gyvūnus ir su jais gyventi. Svajojau ir aš surasti dinozaurą, bet supratau, kad mokslas nėra tai. Studijas mečiau ir sugalvojau stoti į Dailės akademiją. Į tapybą, be abejo. Tuo metu įstoti ten buvo kur kas sunkiau, reikėjo tikrai gerai pasiruošti. Nusprendžiau, kad prieš tai reikėtų baigti dailės technikumą. Telšiuose įstojau į dizainą, o tiksliau į pramonės gaminių meninį konstravimą.
– Tačiau galiausiai tapybos taip ir nestudijavote. Įstojote į tuo metu vos ką tik Vilniaus dailės akademijoje įkurtą Fotografijos ir videomeno katedrą.
– Su tapyba turėjau tikrai gerus santykius. Po studijų Telšiuose su klasioke Širvintose įsteigėm privačią dailės studiją. Sukaupusi šiek tiek patirties ir darbų važiavau į Vilnių stoti į tapybą. Nugirdau, kad mano namų darbus labai gerai įvertino, todėl gana ramiai ėjau į stojamuosius egzaminus. O ten pamačiau, kaip dėstytojai pataiso darbus savo auklėtiniams. Per stojamąjį pokalbį turėjau išklausyti moralo apie savo šeimyninę padėtį. Galiausiai įstojo vaikinas, turėjęs tokį patį balą.
Ėjau nusiminusi ir galvojau, ką daryti toliau. Sutikau tokį patį nusiminusį pažįstamą, kuris tuo metu neįstojo į naująją Fotografijos ir videomeno katedrą. Tada pirmą kartą apie ją ir išgirdau. Kitais metais pasiruošiau ir įstojau. Fotografavau jau nuo 10-ies, nes kaip jaunoji biologė turėjau dokumentuoti gyvūnus. Kiek žinau, mažai kas iš kartu studijavusių dirba su menu. Dalis vykdo komercinius projektus, kiti išvažiavo į Ameriką, tikėdamiesi užsidirbti pinigų ir tuomet kurti, bet, pasirodo, realybėje tai retai išsipildo.
– Kas jūsų atveju suveikė kaip stimulas kurti toliau ir neišsižadėti kūrybos? O gal svarbu tikėti menu, nepaisant to, kad jis gali būti nepelningas ar sunkiai pritaikomas?
– Mane visuomet žavi tikėjimo paslaptis, kai gali nieko nebeaiškinti, tiesiog tiki arba ne. Tačiau mano atveju, man tiesiog labai įdomu. Kai pradedu kokį nors projektą, man labai smalsu, daug sužinau, nustembu, todėl dažniausiai kuriu ne dėl rezultato, bet dėl proceso. Gal todėl dažnai nesinori užbaigti projektų, nenoriu nustoti apie tam tikras temas galvoti.
Mane visuomet žavi tikėjimo paslaptis, kai gali nieko nebeaiškinti, tiesiog tiki arba ne.
– Kuriuos savo projektus galėtumėt pavadinti baigtiniais?
– Ko gero, „Degančias skaidres“. Šis projektas prasidėjo visai netyčia, yra vizualiai labai aiškus ir linksmas. Ilgą laiką „vidžėjindavau“ kaip VJ Makaura – iš senų filmukų kurdavau vizualizacijas įvairiems scenos pasirodymams, todėl specialiai iš eBay’aus parsisiųsdavau senų skaidrių. Buvau sugalvojusi, kad būtų smagu duoti žmonėms paišyti ant skaidrių, po to sugalvojau pažaisti su ugnele. Aišku, kai kurie draugai fotografai pasižiūrėjo į šį projektą labai rūsčiai, neva elgiuosi labai destruktyviai (juokiasi).
Šis projektas buvo įdomus, kaip nuolatinis siurprizas, atveriantis mąstymą apie besideformuojančią fotografiją ir vaizdų plyšius. Ilgainiui tai pabodo. Supratau, kad kartojimasis yra panašiai kaip plokštelės klausymasis – juk nesukuri naujos dainos grodamas ją antrą kartą. Man įdomesni tie projektai, kurie auga ir keičiasi.
– Kuris iš projektų šiuo metu vykdomas ilgiausiai?
– Tikriausiai 2012-aisiais pradėtas „Kraštovaizdžio partizanas“. Jame tyrinėju bebrų veiklą. Bebras tiksliau čia tik kaip atspirties taškas, šiaip man įdomi kraštovaizdžio raida, kaita, melioracijos fenomenas. Tiriu melioracijos griovių bei kitų vandenviečių, kuriose gyvena bebrai, tinklą, todėl gamtos kultūrinimo tema šiandien man ypač įdomi.
– O ar pastebite atvirkščią procesą – bandymą kultūrą ir žmogų „sunatūrinti“?
– Geras klausimas. Pastaruoju metu taip dažnai vartoju tą žodžių „kultūra ir natūra“ derinį! Pastebėjau, kad žmonės tikrai gana aktyviai stengiasi „susinatūrinti“ ko nors nenaudodami arba specialiai naudodami, tarsi tam, kad virstų gera trąša (juokiasi). Kai kurie veiksmai net labai anekdotiški ir kaip tik nenatūralūs.
Visai neseniai su geologe ir kraštovaizdžio specialiste Giedre Godiene bendravome apie tai, kas vyksta su gamta besikeičiant klimatui. Priėjome išvadą, kad gamta nesupranta žalos kategorijos, nes nuolatos keičiasi – jei nelieka vienų, atsiranda kiti, o bet kokia žala yra nauda kažkam kitam. Labiausiai sunerimti turėtume mes – žmonės, kad tai mums kaip rūšiai yra blogai, nes nespėsime prisitaikyti prie pokyčių.
– O ar nematote konflikto tame, kad iš principo gana „miesčioniška“ ir nuo gamtos, atrodytų, nutolusi šiuolaikinio meno scena imasi taip aktyviai kalbėti šiomis antropoceno ir klimato kaitos temomis?
– Ne, konflikto tame nematau. Žiūriu į tai kaip į laboratoriją, kurioje tyrimai taip pat atliekami toli nuo gamtos. Manau, kad šioje kalbėjimo kiekybėje gali atsirasti ir kokybė, nors tikrai pastebiu, kad estetika tokiuose projektuose dažnai tampa svarbesnė.
Kai būnu Žemėje pagaunu save, kad į gamtą žvelgiu su išankstiniu nusistatymu – mąstydama, kas joje yra gerai ir vertinga tau kaip žmogui. Pavyzdžiui, nusipirkusi laukinį žemės plotą ir bandydama pasidaryti takelius, uosiukus nupjoviau, o ąžuoliuką puoliau saugoti. Gamtą pradedame vertinti per kultūrinį rakursą, peizažą formuoti pagal kompozicinius principus. Matyt, nebegalime sulaukėti, esame prijaukinti naminiai padarai.
– Susidaro įspūdis, kad savo projektuose prisijaukinti bandote ir technologijas. Turiu omenyje tokius projektus kaip „VHS studija“, „Invisible camera“, „Įrašas“, „Videonuoma“, galų gale jūsų darbą prie projekto „ŠMC TV“. Kiek jums svarbi technologija kaip kūrybinis pretekstas?
– Aš esu žmogus, kuris mąsto idėjomis, o tuomet galvoju, kokie įrankiai tam reikalingi. Jei tinka kamera, tuomet pasitelkiu ją, arba fotoaparatą, tiesa, dar mažai esu dirbusi su garsu. Kaip tik noriu rasti vieną aparatą naujam projektui, susijusiam su mano pavarde.
„Maknys“ kilo nuo žodžio „mikčioti“ ir iš tiesų mano tėvo giminėje yra mikčiojančių žmonių, o ir tėtis labai stipriai užsikirsdavo. Man labai įdomu, kaip žmogus kalba, kaip jis dėlioja tekstą galvoje, o kaip – rašydamas, pavyzdžiu, dainuojantys mikčiai neužsikerta. Todėl bandau rasti aparatą, kurio paveikslėlį atsitiktinai pamačiau ant 1986 m. išleisto voko – „Аппарат для исправления речи заикающихся АИР-2“ (liet. „Mikčiojantiems skirtas kalbos taisymo aparatas AIR-2“). Technologija man vis dar įdomi.
O kalbant apie ankstesnius projektus, pavyzdžiui, „Įrašą“, man buvo įdomu užfiksuoti SMS pažinčių dinamiką, „čia ir dabar“ momentą, suarchyvuoti, kaip žmonės bendrauja viešai. Dėl televizijos apskritai buvau pamišusi.
– Ar iš to pamišimo atsirado ir šiuo metu MO muziejaus parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ eksponuojamas kūrinys „Videonuoma“?
– Tuo metu to netraktavau kaip kūrinio. Išsinuomodavau kasetę su filmu, o jos pabaigoje įrašydavau, ką tuo metu rodydavo per „teliką“. Norėjau, kad tai būtų siurprizas tiems, kurie pasižiūrės filmą iki pabaigos. Yra žmonių, kurie šią patirtį prisimena. Pavyzdžiui, menininkė Eglė Ridikaitė prisipažino pagalvojusi, kad jei pabaigoje pasirodė vaizdai iš televizijos, tai ir pats filmas įrašytas piratiniu būdu.
Tik po to Virginija Januškevičiūtė, žinodama, ką darau, pasiūlė tai parodyti 2012-aisiais Rygoje jos kuruojamoje parodoje „Dešimtas dešimtmetis“. Būtent tada videonuomos punktas „Eliksyras“ bankrutavo, todėl ŠMC pasiūlė likusias kasetes iš jo tiesiog nusipirkti. Didžioji dalis arthauzinių filmų kasečių, į kurias ir įrašinėdavau jau buvo padovanotos ir išdalintos. Nepaisant to, dabar kūrinys susideda iš bene 3000 kasečių. MO muziejuje eksponuojama šiek tiek mažiau.
– Televiziją kūrėte ir žiūrėjote, bet ar šiuo metu sekate, kas vyksta ekrane?
– Nebe… Jau daugiau nei 10 metų neturiu televizoriaus, supratau, kad tai suėda daug laiko. Buvau pripratus, o vienu metu televizorių naudojau kaip foną, kuris užgožtų kaimynų rėkimą. Visi televizoriai dabar guli rūsyje, o vienas – MO.
– Prasitarėte, kad po šio pokalbio važiuosite į jūsų vadinamąją Žemę. O ar niekada nesinorėjo visko mesti ir išsikraustyti ten gyventi visam laikui?
– Manau, kad ten apkerpėčiau. Čia labiau verda gyvenimas ir į parodas norisi nueiti, nenorėčiau prarasti ryšio su dėstymu. Dar nenoriu tiek sulaukėti. Žemėje turiu bičių aviliuką, kol kas užtenka veiklos ir su juo. Be to, ši Žemė – pati nuostabiausia kūrybinė rezidencija.
