Tortas, superklijai, spynos ir grandinės
Protestų žymiausiose meno įstaigose banga nusirito per kelias Vakarų Europos šalis. Gegužės pabaigoje vyras, persirengęs pagyvenusia ponia, pašokęs iš invalido vežimėlio, bandė išdaužti Paryžiaus Luvro muziejaus pažibos – L.da Vinci „Monos Lizos“ – paveikslą saugantį stiklą ir galiausiai ištepliojo jį tortu, pareiškęs, kad menininkai turėtų daugiau dėmesio skirti planetai.
Vėliau kitų protestuotojų pagrindiniu ginklu tapo superklijai. Organizacijos „Just Stop Oil“ aktyvistai birželio 29-ąją Kelvingrove‘o meno galerijoje ir muziejuje Glazge, Jungtinėje Karalystėje, prisiklijavo prie Horatio McCullocho kūrinio „Mano širdis aukštumose“ rėmo, o ant sienos šalia oranžiniais dažais užrašė organizacijos pavadinimą – „Just stop oil“.
Kitą dieną tos pačios organizacijos protestuotojai prisiklijavo prie V.van Gogho kūrinio „Žydintis persikų medis“ rėmo.
-
Režisierius, prie Rusijos ambasados įkūręs provokuojančią instaliaciją: drąsą kartais reikia paskatinti
-
„NY Times“: Ar tokie filmai kaip „Nežiūrėk aukštyn“ padės mums nubusti?
-
Pokyčiai kultūros pasaulyje: rusų dirigentas protestavo Beethovenu, bet vėliau lydėjo pasekmės
-
Vladimirui Tarasovui – 75: apie karą Ukrainoje, protesto kultūrą sovietmečiu ir šiandien
Panašūs protestai vyko ir kituose Jungtinės Karalystės miestuose. Štai Londono nacionalinėje galerijoje esantį žymaus britų dailininko romantiko Johno Constable‘io peizažą „Šienapjūtė“ protestuotojai uždengė pašaipia versija, kurioje vaizduojami keliai, lėktuvai, džiūstantys medžiai ir kylantis miestas. Tai padarę jie taip pat prisiklijavo prie paveikslo rėmo.
Italijos organizacijos „Ultima Generazione“ aktyvistai estafetę perėmė liepos pabaigoje, prisiklijavę prie Florencijos Uficių galerijoje esančio Botticelli paveikslo „Pavasaris“ apsauginio stiklo. Organizacija teigė, kad nusitaikė į paveikslą dėl jo temos. Kūrinys reprezentuoja „daugiau nei 500 botaninių rūšių, kurios žydi būtent pavasario mėnesiais... Tai realybė, kurią mums gresia prarasti“.
Vėliau italų protestuotojai klijavosi ir prie Umberto Boccioni skulptūros „Erdvės tęstinumo unikalios formos“ bei Vatikane esančios skulptūrinės kompozicijos „Laokoonas ir jo sūnūs“ pakylų.
Superklijus į grandines ir spynas iškeitę italai prisitvirtino prie Giotto freskos Skrovenji koplyčioje Padujoje, vaizduojančios pasaulio pabaigą, apsauginių turėklų.
Nesnaudė ir Vokietijos aktyvistai. Organizacijos „Letzte Generation“ protestuotojai savo taikiniu pasirinko Drezdene saugomą Raffaellio paveikslą „Siksto Madona“. „Tarptautiniu mastu žinoma „Siksto Madona“ yra galingas simbolis: Marija ir Jėzus su baime žvelgia į ateitį. Jie laukia Kristaus mirties ant kryžiaus. Lygiai taip pat nuspėjama mirtis bus ir klimato kaitos sukelto žlugimo rezultatas. Ir visame pasaulyje!“ – savo pasirinkimą aiškino protestuotojai.
Nors meno įstaigų darbuotojams šie protestai sukėlė tikrą galvos skausmą, patiems meno kūriniams žalos dažniausiai nepridarė – nuvalius superklijų liekanas meno šedevrai greitai grįždavo į savo vietas.
Kodėl Botticelli, V.van Goghas ar L.da Vinci?
Kas paskatino klimato aktyvistus protestus perkelti į meno erdves?
Šiuolaikinio meno kuratorius, menotyrininkas Valentinas Klimašauskas portalui 15min sakė, kad šių meno šedevrų pasirinkimas labiausiai susijęs su aukšta jų verte.
„Šiuo atveju yra išnaudojamas meno simbolinis istorinis kapitalas, kuriamas viešas medijų spektaklis. Kiek tai susiję su pačiu menu? Manau, kad tai yra pakankamai atsitiktinis momentas, – sako menotyrininkas. – Vakarų visuomenė yra reginio visuomenė. Žmonės yra labiau linkę į vizualią kultūrą, labiau yra linkę žiūrėti, pasikliauti rega.
Būtent Vakarų visuomenė yra radusi būdus, kaip tam tikrus reginius, spektaklius, paversti įdomia medžiaga, galbūt net simbolinę galią turinčia medžiaga, kurią vėliau būtų galima išplatinti per medijas, tokiu būdu gauti visuomenės dėmesio. Tokio tipo skandalai, reginiai kuriami jau daug metų. Tai viena iš taktikų.“
Menininkė, menotyrininkė Rūta Spelskytė-Liberienė atkreipia dėmesį, kad pasižiūrėjus į kiekvieną atvejį individualiai galima pamatyti, jog konkretus paveikslas buvo pasirinktas dėl tam tikrų priežasčių.
Prisilietimas prie apsauginio lukšto – įdomus, – sako R.Spelskytė-Liberienė.
„Pavyzdžiui, italai prisiklijavo prie „Pavasario” skelbdami, kad tai protestų pavasaris – tik pradžia, – portalui 15min sakė R.Spelskytė-Liberienė. – Šiose situacijose, tiesą sakant, man buvo įdomiau, kad renkamasi meno nepažeisti, arba kūriniai yra taip apsaugoti, kad yra vargiai pažeidžiami. Tas prisilietimas prie apsauginio lukšto – įdomus.
Jis mane labiau veikia ne kaip įvykis, bet kaip grasinimas, kad galima prasigremžti, dideliame įtūžyje ar neviltyje, ilgainiui vis bandant rasti įtrūkius, patekti į daug pavojingesnes, aštresnes situacijas, kur derybos privalės vykti didesniame mastelyje.“
Gal ne tik protestas, bet ir performansas?
Anot V.Klimašausko, plačiąja prasme ir į šiuos protestus galima žvelgti kaip į meno formą, performansą, tačiau pašnekovas pabrėžia, kad menas nebuvo šių aktyvistų tikslas.
„Jų tikslas buvo gauti dėmesio, kitaip tariant, susirinkti medžiagos, pavirsti medijų medžiaga ir kartu gauti kažkokio simbolinio kapitalo, atkreipti kitų žmonių dėmesį. Jeigu jų galutinis tikslas būtų tai paversti meno kūriniu, tada tikrai būtų meno kūrinys“, – sako menotyrininkas.
R.Spelskytė-Liberienė sako, kad tokie protestai, kaip ir performansai, yra labai paveikūs dėl galimybės susitapatinti.
„Savo akivaizdoje regi žmogaus kūną, nelabai kitokį negu savo, jo judesių amplitudė neretai yra tau pačiam prieinama, gali įsivaizduoti, pajausti save tame kūne, būti supurtytas tos galimybės artumo, ypač, kai veiksmais žengiama kiek toliau, nei maloni, komfortabili zona“, – sako menotyrininkė.
Kritika dėl ryšių su naftos bendrovėmis
Kaip viena iš priežasčių šiems protestams minima tai, kad naftos bendrovės dažnai yra meno muziejų rėmėjos. V.Klimašauskas sako, kad ši aktyvistų kritika – pagrįsta.
„Žinome daug pavyzdžių, kai didelės meno įstaigos gauna paramą, tarkime, iš tokių kompanijų, pavyzdžiui, „Tate“ muziejai Londone turėjo ryšių su „British Petroleum“ bendrove. Nemažai buvo skandalų, kai menininkai atsisakinėjo prizų, nenorėjo dalyvauti renginiuose muziejuose, kurie užsiiminėja „ecowashingu“, t. y. apsimeta, kad yra už ekologiją, o tuo pačiu metu priima dideles dotacijas iš kompanijų, kurios tiesiogiai yra susijusios, pavyzdžiui, su iškastinio kuro deginimu.
Tokių atvejų tikrai yra. Bet, aišku, reiktų atsižvelgti ir į tai, kad meno pasaulis yra didelis, skirtingose šalyse yra skirtingos praktikos. Bet taip, yra dviprasmiškai atrodančių kompanijų, kurios naudoja kultūrą ar sportą, kad išskalbtų savo mundurą, tai pakankamai žinoma tokių kompanijų strategija“, – 15min sakė V.Klimašauskas.
Menotyrininkas sako, kad į muziejus protestus atnešusių aktyvistų vaidmuo – kritikuoti.
Man atrodo, kad meno pasaulis sveikina būtent tokią aktyvistų veiklą, – sako V.Klimašauskas.
„Galbūt pakritikuoti ir meno istoriją. Ir kažkokį meno „establishmentą“. Būtent tose šalyse – Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje – yra ryšių tarp didelių energetikos bendrovių ir meno. Tai tikrai yra kritikuotina ir, man atrodo, kad meno pasaulis sveikina būtent tokią aktyvistų veiklą“, – sako V.Klimašauskas.
R.Spelskytė-Liberienė sako, kad protestuotojų, norinčių atkreipti dėmesį ir į meno pasaulio vaidmenį klimato kaitos procese, strategija yra paveiki.
„Eidami į muziejų vis daugiau žmonių bus bent viena ausimi girdėję, kad viskas nesklando paskiruose mikropasauliuose, o yra glaudžiai susiję, susipainioję šimtais ryšių ryšelių ir saldainis gali būti pagamintas labai purvinais pirštais.
Man rodos, tas ypač akivaizdu pasidarė Rusijos pradėto karo Ukrainoje akivaizdoje, kai net nuėję į parduotuvę galime prekes skanuoti tam tikra programėle ir matyti, kuri krabų lazdelė yra susijusi su nekaltų žmonių žudymu“, – sako menininkė.
Abu pašnekovai prisiminė ir lietuvišką pavyzdį – gegužę vizualiųjų menų kūrėja bei režisierė Emilija Škarnulytė nusprendė nepriimti jai skirtos GASAG meno premijos. Karo Ukrainoje fone menininkė norėjo atkreipti dėmesį į Vokietijos priklausomybę nuo Rusijos energijos tiekimo.
Ar panašių protestų banga risis toliau?
Menotyrininkė R.Spelskytė-Liberienė atkreipia dėmesį, kad protestuotojų, pasirinkusių prisiklijuoti prie Botticelli „Pavasario“, teiginyje, jog tai tik protestų pradžia galima įžvelgti grėsmę, grasinimą tęsti protestus. Menininkė tikra, kad protestai tęsis ir plis.
„Šiuo metu visiems Rytų Europoje, Vidurio Europoje svarbi karo Ukrainoje tema. Bet greičiausiai ir klimato temos niekur nedingsta, nes ekologijos ir meno temos yra persipynusios su klimato kaita, su užaugusiais mokesčiais už elektrą, dujas ir naftą, susijusios ir su karu Ukrainoje. Iš dalies karas yra kilęs ir dėl iškastinio kuro, nes būtent Rusija pardavė daug kuro ir gavo daug pinigų iš Vokietijos, todėl turi pinigų karui finansuoti. Beje, žemės užimtos Ukrainoje irgi yra labai turtingos šių išteklių, tai šia prasme karas yra ir už resursus, tam tikra prasme prieš ekologiją“, – sako V.Klimašauskas.
