Humanitarinių mokslų daktarė Akvilė Rėklaitytė sakė, kad J.Marcinkevičiaus patriotizmas sovietmečiu atliko savo vaidmenį: „Jis savo poezijoje sukūrė svarbias metaforas, pvz., kalba, motina, tėvynė kaip šventovė, kurios tikrai vaizdžios. Taigi, visuomenė jas noriai pasiėmė“.
Tačiau taip pat pridėjo, kad „mokslininkai, filosofė Nerija Putinaitė vis atsargiau žiūri į J.Marcinkevičiaus sukurtą patriotiškumą, įžvelgdami ir daug tuometinei ideologinei santvarkai patogių aspektų“.
Pati ekspertė dėl J.Marcinkevičiaus nuopelnų Lietuvai neabejoja, tačiau tiesmukiško monumento, skirto autoriui, nepalaikytų.
Lietuvos rašytojų sąjungos narė, literatūrologė ir kritikė Donata Mitaitė kalbėjo, jog J.Marcinkevičiaus patriotizmas niekada nebuvo agresyvus. Anot jos, poetas skatino „mylėti savo šalį, kalbą, gamtą, gilintis į savo šalies istoriją“. Anot ekspertės, jis taip pat manė, kad „esame saviti, o ne kuo nors geresni už kaimynus ar toliau gyvenančius“.
Literatūrologės nuomone, tokios pažiūros kartais gali pasirodyti pernelyg gynybinės. Tačiau „juk šiandien akivaizdžiai matome, kad mokėti gintis irgi yra būtina“.
D.Mitaitė tikino, kad „šiandieninėje visuomenėje yra reikalingi ir gali puikiai derėti įvairūs požiūriai, visuomenė tikrai neturi būti vienamintė“. Taip pat pridūrė, kad būtina mokytis kalbėtis ir susikalbėti.
Literatūrologas, profesorius Paulius V.Subačius kaip pagrindinę J.Marcinkevičiaus įamžinimo problemą įvardijo vietos pasirinkimą. Jo nuomone, yra nejautru nei prieš kultūrinę atmintį, nei prieš aplinką statyti J.Marcinkevičiaus paminklą K.Sirvydo gatvėje prieš Šv.Jurgio bažnyčią.
„Leisiu sau taip – galbūt drastiškai – pajuokauti. Jeigu norima J.Marcinkevičiaus, kuris yra parašęs eilutes „aš kaltinu bažnyčią, išmokiusią lietuvį nuolankumo“ bei kitokių proateistinių ir probolševikinių eilių, įamžinimą statyti prieš bažnyčią, tai tada reikėtų statyti Katedros aikštėje, prieš Katedrą“, – ironizavo profesorius.
Edita Utarienė, architektūrinio-skulptūrinio objekto projekto vykdytoja, sakė: „Mūsų šaliai reikia J.Marcinkevičiaus patriotizmo dabar lygiai taip pat, kaip jo reikėjo Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje, Sąjūdžio metais ir vėliau, įtvirtinant Lietuvos valstybiškumą.“
Ji dalijosi prisiminimais, kai pati būdama dailės instituto Sąjūdžio rėmimo grupės nare dalyvaudavo mitinguose Vilniuje. Tuomet uždegančiomis kalbomis žmones laisvei kvietė tiek Vytauto Landsbergio, tiek J.Marcinkevičiaus kalbos.
E.Utarienei labai imponavo J.Marcinkevičiaus kvietimas išlaikyti santarvę, už ką jam buvo įteikta Santarvės premija. „Tas kvietimas aktualus ypač šiandien, nes šorinio priešo akivaizdoje turime būti kaip niekad vieningi ir dėmesingi vieni kitiems“, – kalbėjo projekto vykdytoja.
