Beje, pasaulis ir pats pakankamai aktyviai domisi Čiurlioniu. Norėtųsi plačiau sužinoti, kur pastaruoju metu buvo pristatyta jo dailė ir galbūt muzika, kokių reakcijų sulaukė.
Apie tai Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus generalinę direktorę Dainą Kamarauskienę kalbina dailės istorikė ir parodų kuratorė Giedrė Jankevičiūtė.
Šis tekstas buvo publikuotas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“.
– Šiuo metu gana didelė Čiurlionio kūrybos paroda romantišku pavadinimu „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: tarp Rojaus ir Žemės“ vyksta Olandijoje, Oranjewoude veikiančiame Museum Belvédère. Gal galėtumei atskleisti, kokiu būdu Čiurlionio kūriniai atsidūrė būtent šiame muziejuje, kas inicijavo parodą, kaip Čiurlionį mato olandai?
– Projektas gimė prieš penkerius metus, bet jo ištakos gerokai senesnės. Dabartinis Museum Belvédère direktorius Hanas Steenbruggenas, kuris tuo metu buvo Groningeno šiuolaikinio meno muziejaus kuratorius, pamatė Čiurlionį 2013 m. Belgijoje, Gento dailės muziejuje surengtoje jo kūrybos parodoje. Jis atvažiavo į Gentą paskutinę parodos dieną, likus pusvalandžiui iki uždarymo, ir įšoko į parodą, neįtardamas, kas jo laukia – visiškai nieko nežinojo apie Čiurlionį. Tas pusvalandis su įstabiu Lietuvos menininku jį tiesiog sukrėtė ir jis užsibrėžė tikslą susipažinti su Čiurlioniu pats ir supažindinti su jo kūryba Olandijos žiūrovus.
Tokia buvo Museum Belvédère parodos atsiradimo priešistorė. Po penkerius metus užtrukusių derybų, po pandemijos pertraukos mums vis dėlto pavyko surengti parodą tokiame, iš pirmo žvilgsnio, atrodo nuošaliame lokaliame muziejuje, įsikūrusiame labai keistoje vietoje, mažyčio Fryzijos miestuko kaimynystėje. Taip, tai ne Roterdamas ar Amsterdamas, tačiau būtent čia, Fryzijos pelkėse ir plaka senoji Nyderlandų širdis.
Fryzai išlaikė savitumą, turi nepaprastai tvirtą lokalinį identitetą, jie labai didžiuojasi savo kultūra, bet kartu yra atviri naujovėms. Susipažinę su muziejumi ir jo aplinka nutarėme, kad Čiurlioniui ši vieta nepaprastai tinka. Juk mūsų tikslas nėra konkuruoti su didžiausiais pasaulio vardais ir rodyti Čiurlionį vien didžiuosiuose pasaulio muziejuose.
– Tačiau Orsay muziejuje, svarbiausiame pasaulyje ilgojo devynioliktojo amžiaus dailės muziejuje, Čiurlionis buvo eksponuojamas net du kartus: 2000 m. lapkritį čia buvo atidaryta jo kūrybos retrospektyvinė paroda, o 2018 m. pavasarį jo paveikslai sudarė atskirą segmentą Baltijos simbolizmo parodoje „Laukinės (Nesutramdomos) sielos“. Taigi į pasaulinį simbolizmo naratyvą jis jau įrašytas.
– Orsay patirtį vertinu kontraversiškai. Čiurlionio retrospektyva, mano manymu, nebuvo sėkminga paroda.
– Nustebinai. Tuo metu kaip tik buvau stažuotėje Paryžiuje. Teko stebėti, kaip muziejus rengėsi parodos atidarymui, kaip buvo auginama ir plečiama reklaminė kampanija, dalyvavau parodos atidaryme. Mano įspūdis – sėkmė. Juolab girdėjau iš pačių prancūzų, kad Čiurlionio kūryba sukėlė daug didesnį susidomėjimą negu prieš tai Orsay rodyta lenkų simbolizmo žvaigždės Jaceko Malczewskio kūryba. Tai patvirtintų ir faktas, kad katalogo tiražas buvo išpirktas dar parodai nepasibaigus. Taip nutinka tikrai ne visada net ir Orsay praktikoje. Kodėl gi manai, kad Čiurlionio retrospektyva nepavyko?
– Todėl, kad tai buvo ne Paryžiaus muziejaus troškimas, o Lietuvos valstybės noras prisistatyti žymiame muziejuje. Jei ne autoritetingos prancūzų kultūros veikėjos, Jurgio Baltrušaičio našlės Hélène Castell (Focillon)-Baltrušaitis užtarimas, ji gal net nebūtų įvykusi. Kai paroda yra siūloma muziejui iš išorės, o tikro susidomėjimo iš vidaus nėra, apie sėkmę kalbėti sunku.
Be abejo, Čiurlionio retrospektyva Orsay svariai papildė jo parodų geografiją ir praturtino CV, bet laukiamo rezultato nebuvo. Kai dabar kalbuosi su įvairių pasaulio muziejų kuratoriais, tarp jų ir prancūzais, retas tą parodą prisimena. Taigi apie bent kiek gilesnį jos pėdsaką kalbėti negalime.
– Bet juk Orsay paroda buvo pervežta į Grenoblį, ji pramynė kelią Čiurlionio dailei į Milano modernaus meno muziejų. Italams stipriai suveikė tas faktas, kad prancūzai parodė Čiurlionį centriniame savo šalies ir viso pasaulio simbolizmo dailės muziejuje.
– Tavo minėtas parodas irgi sunku laikyti etapinėmis. Milano paroda apskritai praėjo beveik nepastebėta. Jai trūko reklamos, lydimųjų renginių, nes italams simbolizmas nėra toks aiškus ir pažįstamas kaip prancūzams, norint jį populiarinti, reikia daug gerai apgalvotų pastangų. Dėl to man atrodo daug prasmingiau rodyti Čiurlionį ten, kur jis laukiamas, kur norima gilesnės pažinties su jo kūryba ir kartu jo kilmės šalimi.
Puiki sėkmės istorija yra net pusę metų nuo 2022 m. rugsėjo pabaigos Londono Dulwich Picture Gallery vykusi jo paroda „M. K. Čiurlionis: Between Worlds“, kuruota puikios kuratorės Kathleen Soriano. Siūlau įsidėmėti šią pavardę, nes bendradarbiavimą su šia itin kūrybinga ir autoritetinga kolege mes tęsiame.
– Papasakok apie Londono parodą plačiau. Mūsų žiniasklaida, deja, pateikė vien sausus faktinius duomenis, kurių nei suprato, nei pastebėjo Lietuvos kultūros pristatymais užsienyje specialiai nesidomintys, šio proceso nesekantys žmonės.
– Londone susidūrėme su netikėtai dideliu susidomėjimu Čiurlionio daile iš tarptautinės dailės istorikų ir kuratorių aplinkos. Prisipažinsiu, kad mane toks posūkis gerokai nustebino, nes Dulwich Gallery juk ne koks Tate Modern, nustatantis menininkų reikšmės ir kokybės kanoną. Tate Modern, beje, svarstė galimybę parodyti Čiurlionį, tačiau vis dėlto atsisakė tai daryti. Dabar manau, kad viskas į gera, nes Dulwich Gallery paroda buvo parengta itin dėmesingai, su didele meile. Na, ir pačios galerijos reikšmės mes iš pradžių neįvertinome.
Britų žurnalistai pradėjo pas mus važiuoti likus geram pusmečiui iki parodos atidarymo, straipsniai apie Čiurlionį pasirodė pagrindiniuose meno leidiniuos.
Londone ir tam tikroje tarptautinio meno pasaulio dalyje ši galerija yra labai gerai žinoma. Jos veiklą stebi ir rafinuoti meno gurmanai, ir žymi dalis plačiosios publikos. Ypatingą Čiurlionio parodos sėkmę užtikrino ir jos kuratorės Kathleen Soriano žinomumas. Kathleen yra ir dailės istorikė, ir parodų kuratorė, ir žurnalistė, tad paroda buvo apgalvota visais aspektais: kuratorė įvertino tai, kas reikšminga akademinės meno istorijos požiūriu, taip pat tai, kas gali sudominti plačiąją publiką.
Žiniasklaidos kampanija iš britų pusės buvo labai aktyvi ir tikrai pavyzdingai organizuota. Britų žurnalistai pradėjo pas mus važiuoti likus geram pusmečiui iki parodos atidarymo, straipsniai – pabrėžiu, straipsniai, o ne trumpos žinutės – apie Čiurlionį pasirodė pagrindiniuose meno leidiniuose – laikraščiuose, žurnaluose, interneto puslapiuose.
Anglijoje įprasta reitinguoti naujai atidaromas parodas. Dar atidarymo išvakarėse Čiurlionio paroda Dulwich Gallery pateko į pirmąsias vietas. Tai sukėlė tikrą ažiotažą. Į prabangų pietų Londono rajoną tarp golfo aikštynų, teniso kortų ir parkų, į kurį iš centro reikia keliauti apie valandą, patraukė smalsūs meno mėgėjai. Beje, galerijos istorija yra susijusi su Lietuva.
– Sunkiai įtikima. Kuo gi?
– Iki šiol tai yra nedidelis privatus muziejus, gimęs gana neįprastomis aplinkybėmis. Dulwich kolekcijai 1790 m. pradžią davė Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, kuris pavedė žymiems meno pirkliams sutelkti dailės rinkinį, skatinantį susidomėjimą vaizduojamuoju menu. Jis planavo sukurti nacionalinio dailės muziejaus užuomazgą. Seras Francis Bourgeois (1753–1811), kilęs iš Šveicarijos, ir jo verslo partneris prancūzas Noëlis Desenfans’as (1744–1807) ėmėsi uoliai vykdyti karaliaus užsakymą.
Keliaudami po Europą, pirkdami vaizduojamąjį meną, Bourgeois ir Desenfans’as rinko kolekciją penkerius metus, tačiau žlugus Lenkijos ir Lietuvos respublikai, jų darbo rezultatų niekam nebereikėjo. Dailės kūrinių pirkliai liko be pinigų ir su gana dideliu vertybių rinkiniu, kurio niekas nepuolė iš jų pirkti. Bourgeois testamente paliko nurodymus pastatyti galeriją Dulwiche, kurią suprojektuoti pavesta garsiausiam to meto anglų architektui Johnui Soane’ui. Galerija pastatyta su tikslu, kad studentai galėtų mokytis iš kolek-
cijos kūrinių.
Galerija buvo atidaryta Karališkosios dailės akademijos studentams 1815 m., likus dvejiems metams iki oficialaus jos atidarymo visuomenei. Jos kolekciją studijavo žinomi kultūros veikėjai, daugelis pirmą kartą ją pamatė dar būdami studentais. Iš jų galėčiau paminėti Johną Constable’į, Williamą Etty, Josephą Mallordą, Williamą Turnerį ir net Vincentą van Goghą.
Ne tik mes, bet ir londoniečiai nustebo, kad Čiurlionis, toks nelabai žinomas menininkas, buvo priimtas nepaprastai gerai.
Taip mes visiškai netikėtai atsidūrėm tokiame lietuviškai britiškame kontekste, o tai padėjo komunikacijoj, nes galerija rado tinkamą progą vėl pagarsinti savo istoriją. Buvo parengta didžiulė renginių programa, buvo daug koncertų, susitikimų. Likus maždaug pusmečiui iki parodos atidarymo, muzikos mokyklos, esančios tame rajone, mokėsi groti Čiurlionio kūrinėlius.
Parodos sėkme labai džiaugėsi ir pati galerija, kadangi lankomumas išaugo dvigubai. Ne tik mes, bet ir londoniečiai nustebo, kad Čiurlionis, toks nelabai žinomas menininkas, buvo priimtas nepaprastai gerai.
Įdomūs dalykai vyksta ir Olandijoje. Belvederio muziejus – naujas, modernus pastatas, pastatytas ant kanalo. Apžiūrinėjant Čiurlionio paveikslus muziejaus salėse, dalyvauja ir aplinka. Pavyzdžiui, prie grindų esančiame tarpelyje matyti raibuliuojantis kanalo vanduo, akmenukai jo krante. Tai suteikia parodai papildomos elegancijos, lengvumo.
Per parodos atidarymą sulaukėme tokių rimtų klausimų, kad atrodė, jog lankytojai jau daug žino apie Čiurlionį.
Muziejus nėra lengvai pasiekiamas. Visuomeniniu transportu į jį nenukeliausi. Kas gi traukia žmones į šią atokią vietą? Vietiniai labai aiškiai įvardijo – miškas. Lietuviui net ir su labai dideliu pasididžiavimu ištartas paaiškinimas, kad „ten yra miškas“, skamba keistai. Bet juk Olandijoje nėra miškų! O ten, pasirodo, auga tikrai sena gana didelė giria, tad ši vieta yra ypatinga traukos zona visiems olandams. Tuomet ir supratome, kodėl vidury miško stovi didžiulis prabangus viešbutis, kodėl čia atsirado modernus muziejus. Čia žmonės iš visos šalies suvažiuoja mėgautis aplinka: vaikščioti, žiūrėti į medžius, važinėtis dviračiais ir grožėtis menu. Nedidelį muziejų per metus aplanko apie 40 000 žmonių. Statant muziejų, planuota 20 000 lankytojų, tad lūkesčiai buvo viršyti du kartus.
Čiurlionio paroda buvo atidaryta dar neprasidėjus miško lankymo sezonui, nors olandai būna gamtoje ir lietui lyjant, ir vėjams siaučiant. Tačiau visgi tokių nėra itin daug. O parodą per nepilną mėnesį jau apžiūrėjo 4000 žmonių. Muziejininkai tokiu skaičiumi džiaugiasi ir tikisi, kad pavasariop jis smarkiai išaugs.
Muziejaus direktorius pats skaito paskaitas apie Čiurlionį. Į jo keturių paskaitų ciklą Groningeno universitete bilietai buvo išpirkti per valandą. Reiškia, susidomėjimas tikrai nemažas. Per parodos atidarymą sulaukėme tokių rimtų klausimų, kad atrodė, jog lankytojai jau daug žino apie Čiurlionį. Visi kalbėję atidarymo metu, net politikai, valdžios atstovai atrodė perskaitę ne tik monografiją, bet ir ne vieną straipsnį.
Nustebino muziejaus darbuotojų pastaba, kad atidarymas buvo labai neįprastas – per jį niekas nesikalbėjo, o atidžiai klausėsi. Sužinojome, kad olandai per atidarymo iškilmes linkę bendrauti, nekreipdami dėmesio į prelegentus, tačiau Čiurlioniui padaryta išimtis.
– O kokia parodos tema? Ką ja norėta pasakyti, kokią žinią perduoti? Kokie Čiurlionio kūriniai atrinkti ir kaip pateikiami?
– Paroda vadinasi „Tarp Rojaus ir Žemės“. Pavadinimas gana aptakus, o rodomi garsiausi, žinomiausi Čiurlionio kūriniai. Jie eksponuojami orientuojantis į estetinę dermę, nesilaikant chronologijos. Rodoma ne vien tapyba, bet ir grafika – piešiniai, eskizai.
Kuratorius nesiekė kažkokio naujo, sudėtingo naratyvo, nes, kaip minėjau, Belvederio muziejaus lankytojai labai išprusę, išsilavinę, pagavūs, tad siekta estetiškai patrauklaus vaizdo, atskleidžiant Čiurlionio dailės savitumą ir grožį. Paroda tikrai lengva ir elegantiška, didžiulis malonumas ją matyti.
– Gal galėtumei palyginti olandų ir Londono parodas? Kuo jos skiriasi?
– Londono paroda buvo ryškesnė, jos kuratorė siekė intensyvaus vaizdo. Didelis vaidmuo joje teko architektūrai, nes stengtasi ciklus aiškiai artikuliuoti. Londonas labai daug investavo į edukacinių programų paruošimą, stengėsi įtraukti į parodos pasakojimą pačias įvairiausias lankytojų grupes. Olandai kitaip žiūri į parodų lankymą ir jose pateikiamos informacijos komunikavimą. Jie stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas žiūrovams gėrėtis menu.
Belvederio muziejus apskritai pasižymi itin subtiliu dizainu. Tokia yra ir Čiurlionio paroda. Tai puikiai veikia ir yra labai įdomu, juolab kad muziejus didele dalimi tvarkomas bendruomenės pastangomis. Ten dirba tik penki samdomi darbuotojai, o visi kiti yra savanoriai, priklausantys vietinei bendruomenei. Edukatoriai, suvenyrų parduotuvės pardavėjos, kavinę aptarnaujantis personalas – visi jie savanoriai. Dar ir dėl to atmosfera muziejuje labai jauki, naminė. Tai visai kitas santykis, negu didelėje ir truputį anoniminėje institucijoje. Tik ką gavau žinių, kad parodos erdvėje įvykę koncertai – dar viena sėkmė, nes visi buvo pilni klausytojų.
„Jūs esat iš to muziejaus, kuriame aš buvau 2003 m. ir nusipirkau šitą albumą, norėčiau, kad man pasirašytumėt“.
– Kas koncertavo? Ar buvo pakviesti Lietuvos muzikai?
– Koncertavo patys olandai. Jie grojo Čiurlionį savo publikai. Mes siūlėme Čiurlionio kvartetą, kitus atlikėjus, bet olandai atsisakė, nors pasirodymų kaštus ketino dengti Lietuva. Muziejus pakvietė kvartetą iš Groningeno konservatorijos. Tai tarptautinė grupė – japonas, korėjietė, olandas ir škotė, visiškai jauni žmonės. Koncertų rengėjams, kurie gerai pažįsta savo publiką, buvo svarbu, kad į pažintį su Čiurlioniu kiek įmanoma giliau įsitrauktų vietiniai: vietiniai grotų, vietiniai sužinotų. Manau, kad mums tai naudinga patirtis, iš kurios verta pasimokyti.
Tokia parodų kuravimo ar net strategavimo kryptis nėra išoriškai efektinga, bet ji gilesnė, tuo pačiu prasmingesnė, nes palieka ryškų pėdsaką, kuris matosi galbūt ne iš karto, bet apskritai keičia meno suvokimą, bendravimą. Mane nepaprastai sujaudino, kai per atidarymą priėjo prie manęs solidi pasipuošusi ponia, gerokai virš aštuoniasdešimties, laikydama glėbyje apsikabinusi seną Čiurlionio albumą. Ji norėjo gauti autografą. Bandžiau jai paaiškinti, kad nesu kažkaip susijus su tuo albumu, bet ji nepasidavė: „Jūs esat iš to muziejaus, kuriame aš buvau 2003 m. ir nusipirkau šitą albumą, norėčiau, kad man pasirašytumėt“.
Jos albumas buvo smarkiai nučiupinėtas, pilnas ranka užrašytų jos pastabų, svarbias vietas žyminčių lipdukų – absoliučiai dirbantis albumas. Ponia prisipažino, kad išgirdusi per televiziją apie Belvederio muziejuje atidaromą Čiurlionio parodą, ji pagalvojusi, jog sapnuoja ir tuojau pat puolė ruoštis į atidarymą. Man buvo labai svarbu sužinoti, kad kažkur Olandijos pakraštyje yra tokių žmonių, kurie įsimyli Čiurlionį,
gyvena jo kūryba.
Man buvo labai svarbu sužinoti, kad kažkur Olandijos pakraštyje yra tokių žmonių, kurie įsimyli Čiurlionį, gyvena jo kūryba.
– Ar Orsay muziejuje surengta Baltijos šalių simbolizmo paroda, kurioje irgi buvo Čiurlionio kūriniai, galėjo paskatinti platesnį susidomėjimą Čiurlionio kūryba, gal net sukelti naują susidomėjimo ja bangą?
– Ši paroda, kaip ir visos didžiosios Orsay parodos, be abejo, buvo pastebėta tarptautiniu mastu tiek kuratorių lauko, tiek ilgojo devynioliktojo amžiaus dailės specialistų bei mėgėjų. Beje, kiek teko pasikalbėti su kuratoriais iš kitų šalių, visi vienareikšmiškai teigė, kad Baltijos simbolizmo pristatyme būtent Čiurlionis atrodė ryškiausia žvaigždė – matomiausias, įdomiausias, intriguojantis, kitoniškas autorius. Sugretinus jo kūrinius su labiau konvencionaliais simbolizmo pavyzdžiais, ypač išryškėjo jo išskirtinumas.
– Ar ši nauja patirtis ir žinios padeda muziejui ruoštis Čiurlionio metams?
– Bandėme pradėti ruoštis tokiam išskirtiniam jubiliejui laiku, kad nereikėtų skubėti, verčiantis per galvą, kaip dažnai nutinka. Tai yra, pasirengimus pradėjome dar prieš pandemiją. Roko Zubovo iniciatyva norėjome, kad viskas bent kartą būtų padaryta nevėluojant. Tačiau, deja, biurokratinių, politinių barjerų nepavyko įveikti ir šį kartą. Visgi gana anksti buvo sukurta jubiliejinių metų darbo grupė, komisija, sudarinėjama programa. Praktiškai ji jau beveik sudaryta. Stengtasi apimti visus lygmenis: nuo lokalių renginių iki tarptautinio masto paminėjimų.
Šįkart visi vieningai sutarėme, kad būtų negerai, jei sukeltumėm trumpą šurmulį, surengtumėm ryškų fejerverką, o po to vėl stotų tyla. Norisi, kad Čiurlionis pagaliau pradėtų natūraliai gyvent mūsų galvose, širdyse, netgi buityje. Juk turim genijų ir nereikia kuklintis: „Ne, ne, mes tokie mažučiai, koks čia genijus“. Kitiems dėl to nekyla abejonių, bet mes vis dar nedrįstame pripažinti ypatingos Čiurlionio vertės.
Norisi, kad Čiurlionis pagaliau pradėtų natūraliai gyvent mūsų galvose, širdyse, netgi buityje.
Arlyje gegužės pabaigoje atidaroma paroda „Van Gogh et les Étoiles“ („Van Goghas ir žvaigždės“). Jei ne Olandijos paroda, dėl kurios jau buvo seniai suderėta, būtumėm skolinę Arliui keliolika Čiurlionio paveikslų ir jis būtų tapęs pagrindiniu dialogo su Van Goghu dalyviu. Siunčiame į Arlį tik keturis Čiurlionio paveikslus, tarp jų „Rex“. Arlio parodos kuratorius Jeanas de Loisy atrado Čiurlionį Dulwich Gallery. Nebūčiau patikėjusi net ir prieš dešimtmetį, kad taip bus: prancūzai važiuoja į Britaniją pasižiūrėti lietuvių autoriaus. Atvažiavęs į Kauną jis liko be žado, sugebėjo tik pasakyti: „Dabar galiu ramiai numirti“.
Apsilankęs Kaune jis prisipažino, kad tik dabar suvokė turįs baisią išsilavinimo spragą, o jis juk vienas didžiausių simbolizmo ir apskritai ilgojo devynioliktojo amžiaus dailės ekspertų. Taigi mūsų Čiurlionis teisėtai atsiduria tarp tokių vardų kaip Giacomo Balla, Antoine’as Bourdelle’is, Carlo Carrà, Gustave’as Doré, Jamesas Ensoras, Vasilijus Kandinskis, Anishas Kapooras, Anselmas Kieferis, Paulis Klee, Edvardas Munchas. Galime nė truputėlio neabejoti: Čiurlionis ypatingas. Tad jei kažkam dar kyla abejonių, kodėl Vilniaus oro uostas turi vadintis Čiurlionio vardu, manau, būtų laikas atsikratyti tokių abejonių. Labai tikiuosi, kad nuo 2025 m. Vilniaus oro uostas ir vadinsis Čiurlionio vardu.
– Ką dar pradėsime vadinti Čiurlionio vardu nuo 2025-ųjų?
– Čiurlionio vardą siūloma suteikti Nacionalinei kultūros ir meno premijai. Santykio su Čiurlionio palikimu pokyčiams priskirčiau ir sprendimą 2025 m. jo dailės kūrinių niekur nevežti, o pasistengti, kad žmonės važiuotų jų žiūrėti į Kauną. Mūsų rengiama paroda vadinsis „Nuo gintarų iki žvaigždžių“. Joje pristatysime Čiurlionio amžininkus ir bendraminčius iš 20 Europos muziejų. Tarp bendraminčių įtraukti ir šiuolaikiniai menininkai. Jeigu viskas klostys taip, kaip sumanyta, paroda bus tikrai labai įspūdinga ir įsimintina.
Santykio su Čiurlionio palikimu pokyčiams priskirčiau ir sprendimą 2025 m. jo dailės kūrinių niekur nevežti, o pasistengti, kad žmonės važiuotų jų žiūrėti į Kauną.
– Kas kuruoja šią jubiliejinę parodą?
– Su mūsų muziejumi pasisiūlė bendradarbiauti Dulwich Gallery parodos kuratorė Kathleen Soriano. Ji dirba kartu su mūsų kuratorėm Vaiva Laukaitiene ir Greta Katkevičiene. Pagrindinei tarptautinei parodai esame numatę centrinių muziejaus rūmų antrąjį aukštą, o Paveikslų galeriją K.Donelaičio gatvėje atiduodam jauniems menininkams, kuriems siūlome improvizuoti Čiurlionio tema.
Manau, kad Čiurlionio genialumo pripažinimas nereiškia, kad jis turi būti užkeltas ant pjedestalo ir neliečiamas. Visa Paveikslų galerija virs „Čiurlionio audros platforma“. Taip vadinsis ši daugialypė akcija, susidedanti iš šiuolaikinio meno parodos, koncertų, DJ vakarėlių, diskusijų apie meną ir Čiurlionį. Parodą „audros platformoje“ kuruoja Tautvydas Urbelis, apjungdamas Lietuvos, Britanijos, Vokietijos kūrėjus, o labai spalvingą programą – festivalio „Audra“ sumanytojai ir kuratoriai Mantas Pakeltis ir Žilvinas Širka.
Tęsiame bendradarbiavimą su didžiulio susidomėjimo sulaukusio filmo Angelų takai autorių grupe. Naujas jų kūrinys – filmas, interpretuojantis Čiurlionio ciklą „Pasaulio sutvėrimas“. Šįkart technologijos bus dar naujesnės ir tobulesnės, tad tikimės, kad filmas atves Čiurlionį į kiekvieno galvą ir vaizduotę.
– Kitaip sakant, Čiurlionis, pasitelkus naująsias technologijas, bus adaptuotas prie jų pripratusiems žmonėms, nemokantiems skaityti tapybos?
– Jeigu tai yra kelias, padedantis priartinti prie tapybos ar prie paties menininko, tai, manau, yra labai sveikintinas dalykas.
– Be abejo, susidomėjimas „Angelų takais“ puikus reiškinys, tik ar po to žmonės eina žiūrėt Čiurlionio originalų?
– Tikrai taip. Pamatę filmą kur nors kitoje Lietuvos vietoje, ne Kaune, nes Angelų takai buvo rodomi tikrai plačiai, sužavėti filmo žiūrovai specialiai atvažiuodavo į Kauną, peržiūrėdavo filmą dar kartą jau mūsų muziejuje, o po to eidavo žiūrėti originalų. Po filmo žmonės jau imdavo atpažinti ir „skaityti“ tuos gana sudėtingus kūrinius. Filmas sužadindavo norą pamatyti originalus, ir naujas susitikimas su Čiurlioniu jau būdavo visiškai kitoks, su kitais jausmais ir mintimis.
Filmas sužadindavo norą pamatyti originalus, ir naujas susitikimas su Čiurlioniu jau būdavo visiškai kitoks, su kitais jausmais ir mintimis.
Filmas užkabina skirtingas amžiaus kategorijas, įvairiausio išsilavinimo žmones, paliečia visus – nuo mažo iki seno, nuo intelektualo, menininko iki nieko bendra su menu neturinčių žmonių. Jeigu jau Williamas Kentridge’as pasižiūrėjęs Angelų takus susigraudino, tai, man rodos, daugiau įrodymų apie filmo poveikį nebereikia. Tiesa, Čiurlionio originalai jam įspūdžio nepadarė, reikėjo tarpinės medijos.
– Bet gal pasižiūrėjęs „Angelų takus“ net ir Kentridge’as įvertino Čiurlionio kūrinių poveikio jėgą?
– Ne, Čiurlionis visgi ne jo menininkas, Angelų takai Kentridge’ui liko atskiru kūriniu. Jeigu jo žmona labai giliai pajuto Čiurlionį ir jis jai labai patiko, tai Williamas liko abejingas, ir buvo labai paradoksalu, kad jo videoinstaliacijos buvo integruotos į Čiurlionio ekspoziciją. Tai va: pati įvairiausia publika tą filmą priima ir aš tai vertinu. Manau, taip yra tik dėl to, kad tai stiprus meno kūrinys. Jeigu „Pasaulio sutvėrimai“ bus padaryti taip pat gerai, manau, kad Čiurlionis įkris visiems į širdis, į galvas, į akis ir pasieksim labai plačią publiką.
Jeigu „Pasaulio sutvėrimai“ bus padaryti taip pat gerai, manau, kad Čiurlionis įkris visiems į širdis, į galvas, į akis ir pasieksim labai plačią publiką.
Tačiau svarbu, kad Čiurlionis pradėtų veikti įvairiausiuose kūriniuose, projektuose, veiklose. Pavyzdžiui, turime sudėtingą ir ilgalaikį projektą Visagino mokyklose. Tęsim jį ilgai, iki 2030 m. Jau antrus metus dirbame su Visagino mokyklomis, kuriose ne visi moka lietuviškai. Pradžia nebuvo lengva, bet dabar kontaktai jau užsimezgė ir tvirtėja.
Neseniai mūsų edukatoriai su komanda pagamino dvi valtis – „Čiurlionio meilės valtis“, kurias Visagino vaikai išdekoravo ir atšilus orams plaukinės Didžiasalyje. Matau tokių projektų prasmę, mūsų edukatoriai grįžta kiekvieną kartą džiugiai nusiteikę, nes pradėjo nuo priešiško, šalto ir svetimo krašto, o dabar ten ir jie laukiami, ir Čiurlionis laukiamas.
– Dėkoju už pokalbį. O įspūdinga Čiurlionio kūrybos sklaidos amplitudė – nuo prabangaus Londono iki Didžiasalio – liudija, kad jau jubiliejinių metų išvakarėse Čiurlionio dailė randa kelią į pačias įvairiausias vietas. Linkime 2025-aisiais siekti dar platesnių horizontų mūsų visų džiaugsmui ir labui.
