Jo profesinių interesų amplitudė plati – nuo verslininkų ir politikų konsultavimo iki gastronomijos, meno kolekcionavimo bei kuratorystės.
„Aš iš esmės esu tingus žmogus. Ir kai kas nors vis tik patraukia mano dėmesį, stengiuosi iš to pasiimti kiek įmanoma daugiau. <...> Taip, aš turiu didelį ego, milžinišką ego – dėl to labai lengvai susibendrauju su menininkais – tačiau nepaisant to, koks didelis yra tavo ego, labai svarbu suprasti savo galimybių ribas ir atrasti tai, kas tau sekasi. Sergejus Diagilevas, sukūręs vieną garsiausių pasaulyje baleto kompanijų, pats šokti nemokėjo, bet jis suteikė galimybes kurti ir šokti kitiems. Man patinka apie save galvoti kaip apie Diagilevą. Aš pats kurti nesugebu, bet vertinu tuos, kurie tam turi talentą“, – sako D.Andre de Quiroga.
D.André de Quiroga – Europos aristokratų giminės, kurios šaknys siekia VIII amžių, palikuonis. Tačiau kai tavo giminės medis siekia taip toli, puikiai supranti, kad katino dienos jau praeityje, teigia de Quiroga.
„Nuėjus į nacionalinį muziejų, gali išvysti savo protėvių reliktus, bet neturi pinigų, kad galėtum juos įsigyti. Nebeturi pilies ar rūmų, tik šiek tiek garbės ir žmones, kurie tavęs tikriausiai nekenčia, nes tavo protėviai prieš kelis amžius kovojo su jų protėviais. Todėl viskas, ką gali padaryti, tai būti geru, nuoširdžiu žmogumi. O jei turi ryšių ir šiek tiek įgūdžių, gali juos panaudoti didesniam gėriui. Mano atveju, tuo tampa gastronomija, vynas ir menas“, – sako pašnekovas.
Paklaustas, kodėl ėmėsi meno kolekcionavimo, jis teigia, jog žmonės, kaip ir visi gyvūnai, apskritai yra linkę kaupti – kas meno kūrinius, kas riešutus.
„Tai kvaila, bet mes tai darome – kaip voverės, kaupiančios riešutus žiemai ir kartais net pamirštančios, kur tuos riešutus paslėpė. Niekam nereikia 100 porų batų, bet yra žmonių, kurie jas kaupia, kaip kad kaupia paveikslus ar skulptūras. Net yra posakis, kad kolekcionavimas yra liga.
Visada kyla klausimas – ar aš turėčiau rodyti savo kolekciją kitiems žmonėms? Aš manau, kad taip. Svarbu atverti savo namų duris žmonėms, kurie turi tuos pačius interesus, svarbu sujungti menininkus iš skirtingų regionų, skolinti ar net dovanoti savo darbus institucijoms“, – apie savo kolekcionavimo ypatybes pasakoja D.Andre de Quiroga.
Paklaustas, koks menas patraukia jo akį, jis sako ieškantis autentiškumo ir nuoširdumo: „Nekeliu klausimo apie originalumą, nes šiandien niekas nebėra originalus – viskas jau buvo sugalvota ir padaryta. Bet man patinka autoriai, kurie pasiūlo naują perspektyvą, naują interpretaciją. Ir man patinka darbai, kurie sujungia ranką su protu – mėgstu, kai kūrinyje gali įžvelgti pastangą ir įgūdį.
Menininkas yra žmogus, kuris gali apmąstyti klausimą ir jį transformuoti taip, kad gimtų meno kūrinys. Bet tu turi kontroliuoti visą procesą. Jei galvoji, kad esi tik mąstytojas, kuris sukuria idėją, o ją įgyvendins kažkas kitas... Ne. Tu turi tai padaryti savo rankomis, įrodyti, kad esi virtuozas. Toks ir yra skirtumas tarp menininko ir santechniko (juokiasi).“
Jis sako anksčiau per vakarą aplankydavęs 8–10 parodų atidarymų, tačiau šiandien atidarymų šurmulys jį vargina: „Aš galiu ateiti prieš atidarymą ir tyliai apžiūrėti ekspoziciją, kad ir 8 ryto, jei tik man leis. <...> Man svarbu ateiti į studiją, apžiūrėti darbus, pabendrauti su menininku. Jei mes sutariame, darbą perku. Niekas kitas negali tapti pakaitalu tavo patirčiai ir jausmui.“
Vis tik šiandien dar gaji mintis, jog meno kolecionavimas yra puiki finansinė investicija, D.André de Quiroga nuomone, yra ginčytina, nes saugių investicijų meno rinkoje nėra.
„Žinoma, gali susikurti strategiją ir jei turi pakankamai įtakos, pinigų ir laiko – daug laiko, nes tokie dalykai nepadaromi nei per trejus, nei per dešimt metų – tuomet gali nutikti taip, kad iš savo kolekcijos uždirbsi. Tačiau tada tai turi būti darbas visu etatu. Manau, kad iš meno kolekcionavimo lengviausiai gali uždirbti, pavyzdžiui, bankas ar draudimo bendrovė, turinti aiškią strategiją – tačiau tai jau nebe kolekcionavimas, o kaupimas ir išskaičiavimas“, – sako de Quiroga, tikinantis, kad pats meno konsultantų paslaugomis nesinaudoja ir perka tai, kas patinka jam pačiam.
D.André de Quiroga nuomone, šiandien vertėtų persvarstyti muziejaus ir meno kategorijas – vieną išplėsti, kitą, priešingai, apibrėžti griežčiau.
„Kai menininko darbas atsiduria muziejuje, menininkas jau būna miręs. XX a. portugalų poetas F.Pessoa parašė eilėraštį apie italų futurizmo pradininką F.T.Marinetti, kuriame kreipėsi į Marinetti sakydamas, kad net tu, mano drauge, dabar esi muziejuje. Šiandienos revoliucionieriai ateityje bus tie, kurie sukūrė kanoną. Kitaip neįmanoma. Tačiau tai nereiškia, kad muziejus turi tapti mauzoliejumi. Muziejai turi pergalvoti savo koncepcijas, tapti atviresni, sugebėti sujungti klasiką su tuo, kas yra kuriama šiandien. Ir suteikti galimybę jauniems menininkams būti čia eksponuojamiems.
Tačiau kartu reikia nepamiršti, kas iš tiesų yra „menas“ ir „menininkas“. Šiandien šie žodžiai, kaip ir „genialumas“, yra subanalinami. „Meno“ etiketė priskiriama bet kam: sporto menas, kulinarijos menas... Bet menininkas kuria meną, ne žaidžia futbolą. Taip, menas yra visiems – aš nuoširdžiai tikiu, kad menas yra svarbus asmenybės ugdymui, kad kiekvienas turi susipažinti su menu, kuris buvo civilizacinio proceso dalis – bet tai nereiškia, kad turime viską iš eilės vadinti menu“, – sako D.André de Quiroga.
Paklaustas, ar turėtų patarimų tiems, kurie norėtų pradėti kolekcionuoti meną, jis buvo lakoniškas: „Pirkit viską, ką tik norite. Šis procesas, visų pirma, jums turi teikti džiaugsmą.“
