Kelti klausimai dėl bendrų projektų su Rusijos muziejais ir menininkais, atsisveikinta su dabartinę Rusijos valdžią palaikančiais muziejų valdybų nariais ir mecenatais, vakarų menininkai vienas po kito atsisakė dalyvauti parodose Rusijoje.
Kita vertus – vis daugiau kalbama apie Ukrainą ir jos menininkus, kurie iki šiol būdavo įvardijami rusais. Tai tokie vardai kaip Kazimiras Malevičius, Elas Lisitskis, Aleksandra Ekster, kaip ir XIX a. amžiaus tapytojas Archipas Kuindži, apie kurį net lietuviška Vikipedija teigia, jog jis – Rusijos menininkas, kurio muziejų Mariupolyje Rusijos armija sulygino su žeme. Tačiau net ir karo metu gyvenimas tęsiasi.
Svarbiausi įvykiai ir tendencijos Europoje
Europoje visus šiuos metus virė diskusijos restitucijų klausimais. Dalis jų net buvo išspręsti teigiamai. Neabejotina, kad ši tema bus dažna ir ateinančiais metais, ko nepasakyčiau apie kitą 2022-ųjų auksinę temą – NFT (nepakeičiami žetonai). Pirmoje metų pusėje apie šį fenomeną kalbėjo visi, kai kurie ir pirko. Daugelis (kaip ir aš) laukė šios naujos medijos Hilmos af Klint ar Pablo Picasso, žodžiu, menininko, kuris pagaliau sukurtų iš NFT kažką daugiau nei „parduoti–pirkti–uždirbti“ schemą. Bet metų antroje pusėje kainos ėmė kristi, žmonės – trauktis, o galiausiai atėjo Donaldas Trumpas ir pasiūlė net 45 000 NFT – daug prasto fotošopo su buvusio prezidento veidais už 99,00 JAV dolerius už vienetą. Labai panašu į nelabai elegantišką prabangaus vakarėlio pabaigą.
Mes gauname daug pamirštų ar naujų, nuostabių istorijų, įdomių darbų, o pusė žmonijos – gal ir daugiau pasitikėjimo savimi.
Moterų menininkių klausimas buvo aktualus visus metus ir niekur nedings ateityje. Atrandama vis daugiau įdomių, kadaise mirusių ir gyvų menininkių, rašomos biografijos, rengiamos parodos, restauruojami ir peratributuojami darbai. Mes gauname daug pamirštų ar naujų, nuostabių istorijų, įdomių darbų, o pusė žmonijos – gal ir daugiau pasitikėjimo savimi.
Šių metų pabaigos hitas – dirbtinis intelektas ir jo gebėjimas kurti vaizdus. Nėra taip paprasta išsireikalauti iš jo tiksliai tokio atvaizdo, kokį turi galvoje. Tačiau mokysimės mes, mokysis DI, ir ilgainiui visi ne tik bus rašytojais, fotografais, bet ir piešėjais. Šių metų Vilniaus meno mugėje užtikau tik vieną menininkę, ten pristačiusią dirbant su Midjourney sukurtus darbus. Vieną jų ir nusipirkau. Juk tai mūsų naujo santykio su vaizdais pradžia!
Šedevrai buvo liejami pomidorų padažu ar tepami šokoladu, bet dažniausiai prie jų buvo klijuojamasi.
Visus šiuos metus vakarų pasaulio meno dienraščių antraštėse dažni svečiai buvo eko-aktyvistai. Mėgindami atkreipti visuomenės dėmesį į ekologines problemas ir besiplečiančią naftos industriją, jie pasitelkė paveikslus įvairių šalių muziejuose: šedevrai buvo liejami pomidorų padažu ar tepami šokoladu, bet dažniausiai prie jų buvo klijuojamasi. Nė vienas meno kūrinys dėl šių veiksmų nenukentėjo, o visuomenė susiskirstė į palaikančius ir besipiktinančius. Sekdama šias žinias, galvojau, kad jei kas sugalvotų tokį protestą Lietuvoje ir prisiklijuotų prie kurio nors M.K.Čiurlionio paveikslo, nežinia, ar jį spėtų išgelbėti atvažiavusi policija. Ir bijau, kad niekas šalyje jo neužjaustų, ar bent nedrįstų tos užuojautos išreikšti. Manau, galime būti ramūs – tokių protestų Lietuva išvengs.
Tiesą sakant, Lietuvoje meno bendruomenė gyvena kaip tie laiveliai, žiemojantys Neries užutekyje ties Žirmūnais. Tylu, ramu. Nei aktyvistų, nei restitucijos, nei sukčiaujančių dylerių teismų, nei rekordinių kūrinių kainų (brangiausio šių metų gruodžio mėnesį vykusiame Vilniaus aukcione parduoto darbo kaina – 4300 eurų), nei boikotų ar protestų. Net gerokai sukilusias muziejų bilietų kainas visuomenė priėmė tylomis. Bet negali sakyti, kad visai nieko nevyksta!
Pagaliau – ne tik lietuvių parodos
„Kaunas – Europos kultūros sostinė“ vertė dažniau nei įprastai keliauti į Kauną. Vaizduojamųjų menų programoje ryškiausiai žibėjo užsienio žvaigždės, nors ir vyresnio amžiaus. Marina Abramović, Williamas Kentridge'as, Yoko Ono, taip pat ir jaunesnė, įdomi japonų fotografė Mari Katayama. Ne tik tai! Alytuje žiūrėjome solidžią litvakų tapybos kolekciją, kartu su dviem nedideliais Chaimo Soutine'o darbeliais.
Noriu tikėti, kad netrukus ir Lietuvoje vis dažniau matysime kokybiško meno iš vakarų (ar rytų).
Vilniaus galerija „Vartai“ šiuo metu pristato įtakingą belgų menininką Lucą Tuymans'ą, prie užsienio žvaigždžių noriu priskirti ir XVII a. Ukrainos meistrą Johaną Georgą Pinzelį ir Valdovų rūmuose rodytas kelias įspūdingas jo barokines skulptūras iš medžio. MO muziejus, bendradarbiaudamas su Van Abbės (Eindhovenas, Nyderlandai) muziejumi, pristatė parodą su ryškiausiais XX amžiaus vardais, tokiais kaip Andy Warholas, Carlas Andre, Frankas Stella, Gerhardas Richteris, Marlene Dumas, Joseph'as Beuys ir kt.
Dar niekada Lietuvoje per vienerius metus nemačiau tiek daug (kaip Lietuvai – daug) kokybiško meno iš užsienio. Klausimų, kodėl Lietuvoje turime žiūrėti tik lietuvių menininkus, kyla jau senokai. Į juos visada atsakoma, kad per brangu, per sudėtinga, žodžiu – neįmanoma. Lygiai tą patį kalbėdavo koncertų organizatoriai, dar ne taip seniai pasakoję, kad grupė „Smokie“ ar Joe Cocer yra geriausia, ką įmanoma atvežti į Lietuvą. Šiuo metu muzikos gerbėjai džiaugiasi išties įvairios kokybiškos muzikos koncertais. Noriu tikėti, kad netrukus ir Lietuvoje vis dažniau matysime kokybiško meno iš vakarų (ar rytų).
Erdvės: neįprastos arba pamatytos naujai
Įžanga į mano 2022-uosius metus tapo menininko Donato Jankausko-Duonio Savičiūnuose atidarytas „Bezdžiuonių muziejus“ – šalia menininko namų ir studijos įrengta kolekcionuojamų beždžionių figūrėlių ir menininko darbų ekspozicija. Tai, matyt, ir išbūrė vieną iš ryškesnių šių metų parodinio gyvenimo tendencijų – atidesnį, netradicinį žvilgsnį į erdves. Metai prasidėjo nuo Žilvino Landzbergo parodos Kauno paveikslų galerijoje. Subtiliai prie aplinkos prisitaikiusios didelių mastelių instaliacijos parodė, jog senos ir niūrokos salės, tokios nepatogios paveikslams eksponuoti ir žiūrėti, puikiai tinka didesnėms instaliacijoms – galbūt visai nebūtina iš esmės keisti pastato, užtektų pakeisti jame rodomo meno pobūdį?
Taip pat Kaune M.Žilinsko galerijoje vasarą porą dienų vyko garso ir performansų renginys „Marsas sugrįžta“. Kuratorius R.Malašauskas leido kalbėti senoms, remontui besiruošiančioms galerijos erdvėms. Nukabinus paveikslus, atvėrus langus ir architektūrą papildžius beveik nepastebimais meno darbais, pasirodė visa šių erdvių charizma: sienų spalvos, langų formos, šešėliai, kampai ir net užkampiai viliojo ir žavėjo. Teliko atgailauti, jog iki šiol nemačiau šio žavesio, tikėtis, jog remontas stipriai nieko nepakeis ir vadinti šį renginį mano asmeniniu įspūdingiausiu (ir turbūt prasmingiausiu) metų įvykiu Lietuvoje.
Oficialios Vilniaus erdvės, kaip visada, konservatyvesnės.
Apie erdves kalbant taip pat reikia paminėti naują projektą „Nemuno 7“ Zapyškyje, kur menas rodomas senoje žemkasėje. Oficialios Vilniaus erdvės, kaip visada, konservatyvesnės. Tiesa, menininkai išmoko įdomiai instaliuoti savo darbus milžiniškose erdvėse tarp Energetikos ir technikos muziejaus eksponatų. Taip pat smalsu bus stebėti, kuo baigsis galerijos „Medūza“ šių metų pažadai transformuoti iki šiol tinkamų pašnekovų nerandančią šv. Jono gatvės galeriją.
Ramybė parodinėse erdvėse
Gerokai pabrangus muziejų bilietams, parodos pagražėjo. Bet pastebėjau, kad net ir menais besidomintys žiūrovai dabar jau įdėmiau klauso rekomendacijų ir sprendžia, ar jie tikrai nori eiti į vieną ar kitą parodą. Visgi sutvarkius apšvietimą, daugiau dėmesio skiriant parodų architektūrai ir aprašymams, turinys šiais metais nedžiugino. Vienintelis ryškus metų atradimas – tarpukario Kauno fotografas Antanas Ingelevičius – charizmatiška figūra ir modernus, šiuolaikiškas fotografas. Po savo mirties visų pamirštas, gana atsitiktinai atrastas ir suteikiantis naujų, gyvesnių spalvų to meto Kauno meno gyvenimui.
Muziejuose rodytos parodos buvo gana margos, bet neutraliai ramios. Regis, stengiamasi parodyti kuo daugiau kuo įvairesnius žiūrovus galinčių sudominti eksponatų, nekliudyti aštresnių kampų, vengti teiginių, paliekant tik žaismingus klaustukus. Tokia buvo laisvalaikio vaizdavimui skirta paroda NDG, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje – moliui bei baldams ir dizainui dedikuotos parodos. Tokio neutralaus kuravimo apogėjumi (tikiuosi) tapo VDA parodų salėse „Titanikas“ veikusi paroda „225“. Vilniaus dailės akademija čia mėgina save kildinti nuo 1797 m. Vilniaus universitete įkurtos Piešimo ir tapybos katedros ir švęsti savo veiklos 225 metus. Tai kas, kad seniausias darbas parodoje sukurtas šimtu metų vėliau, 1896 m., ir tas – nežinomo autoriaus, iš Peterburgo meno akademijos.
Senomis datomis didžiuotis taip smagu, kad net daryti nieko nereikia. Surenki iš saugyklos senų darbų, sukabini vieną prie kito ir viskas – paroda! Nereikia tyrimo, hipotezių ar apibendrinimų, nereikia net padoresnio apšvietimo – tik daug senų (ir naujesnių) studentiškų paveikslų. Nesakau, kad parodos-rinkiniai neturi teisės egzistuoti, tačiau pradedu ilgėtis kuratorinio požiūrio ir idėjų. Ir ginčų! Kurie nėra malonūs, tačiau būtini įvairovei, o kartu ir gyvybei palaikyti. Šiuos neutralius metus logiškai užbaigė Nacionalinių kultūros ir meno premijų paskelbimas, tarp kurių laureatų neatsirado nė vieno vaizduojamųjų menų atstovo.
Kas įdomesnio ateinančiais?
Atsisveikinant su metais visada smalsu žvilgterti, kas bus toliau. Prognozuoti, kas dar naujo įvyks pasaulyje, matyt, nėra prasmės – ufonautų nusileidimas išgąsdintų, bet jau nelabai tenustebintų. Tačiau visada galima paklausinėti, kokias parodas planuoja svarbiausieji mūsų muziejai!
Lietuvos dailės muziejus žada naują nuolatinę Vakarų Europos dailės iš LNDM rinkinių ekspoziciją, kuri bus rodoma atsidarysiančiame naujame korpuse Liejyklos g. Taikomosios dailės ir dizaino muziejus kvies į kitoje Venecijos bienalėje Lietuvai atstovausiančio dueto „Pakui Hardware“ parodą, Kasiulio muziejus rengia litvakų menininkų parodą, o Nacionalinė dailės galerija – Nomedos ir Gedimino Urbonų retrospektyvą.
MO muziejaus didysis kitų metų projektas bus pavasarį atsidarysianti paroda „Vilniaus pokeris“ (kuratoriai: režisierius O.Koršunovas, scenografas G.Makarevičius, Dovilė Barcytė ir Algė Gudaitytė).
Valdovų rūmai pavasarį pristatys Ukrainos dovaną Vilniui – Vakarų Europos tapybą iš Ukrainos muziejų su tokiais vardais kaip Rubensas, Ticianas ir Kranachas, įdomu bus pamatyti ir iš Lenkijos atvežtą Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto gobelenų kolekciją.
Čiurlionio muziejus jau kuris laikas dirba prie per Jonines atsidarysiančios parodos „Žalia“, kuri tirs žalios spalvos fenomeną mene ir moksle, o visai netrukus, sausio pabaigoje, kvies į Varšuvoje neseniai rodytą parodą, kurios aš pati jau dabar laukiu labiausiai: „Šiurpios istorijos. Alexandra Waliszewska ir šiaurės bei rytų simbolizmas“.
Linkiu jums ramių metų, įprastas mintis veliančių parodų, šmaikščių varnų ant balto sniego ir nepamiršti pastebėti, kaip diena iš dienos keičiasi šviesa!
