Šiuos klausimus savo parodoje „Unalive“, kuri eksponuojama Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje, kelia jaunosios kartos dailininkas Kipras Černiauskas.
Karo ir mirties vaizdai masiškai užplūdo internetą prieš dvejus metus prasidėjus aktyviems karo veiksmams Ukrainoje. Pasak menininko, pirminė daugelio mūsų, karą stebėjusių ekranuose, reakcija buvo šokas. Tačiau laikui bėgant su tuo apsipratome, o šiandien žinios apie karą ir žmonių žudymus tėra viena iš kasdienių pramogų.
Tuo tarpu realybėje situacija yra gerokai kitokia. Pats menininkas tai patyrė išgyvenęs netikėtą tėvo mirtį. „Bendraujant su žmonėmis, ypač jaunimu, apie mirtį, justi sumišimas, nes niekas nežino, kaip apie ją kalbėti. Gal geriau išvis nešnekėti? Po tėvo mirties pastebėjau, jog žmonės į mano patirtį reaguoja perdėm dramatiškai, tarsi tai būtų keistas ar nenormalus fenomenas“, – teigia K.Černiauskas.
Savo parodoje jis taip pat kelia klausimą ir apie socialinių tinklų bei žiniasklaidos vaidmenį pateikiant informaciją, į vieną katilą suplakant svarbias ir nieko vertas žinias ir taip perkraunant viešąją erdvę. Taip pat apie algoritmų cenzūrą bei nutylimas ar tuščiomis naujienomis užverčiamas objektyviai svarbias žinias.
– Jūsų paroda paženklinta simboliu, kuris socialiniuose tinkluose naudojamas tuomet, kai vaizdo turinys yra paslėptas, nes gali sukrėsti žiūrovą. Tuo tarpu pravėrus parodos duris, patenki į erdvę, kurioje įvairiomis formomis yra apmąstomas dabarties santykis su mirtimi. Kiek suprantu, vienas iš parodos motyvų – tai ženklina ir centrinis parodos darbas – yra labai asmeniškas – staigi tėvo mirtis.
– Tokios parodos neplanavau, ją padiktavo pats gyvenimas. 2022 metų vasarį prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje, teko mesti visus buvusius planus, nes viskas tapo nebe taip svarbu. Viešąją erdvę užplūdo karo, sėjančio mirtį bei smurtą, vaizdai. Tuomet impulsyviai paėmęs flomasterius, ėmiau piešti šiuos vaizdus, kuriuos mačiau ne tiesiogiai, bet ekrane.
Šitoks sumanymas atėjo tartum savaime – juk negalėjau apsimetinėti, kad tai matau tiesiogiai dalyvaudamas karo tikrovėje. Tiesioginis vaizdavimas be tam tikro ekrano „filtro“ būtų prieštaravęs logikai, kaip realiai matau šiuos vaizdus. Kaip mes visi juos matome. Koks mums yra šis pasaulis, kurį patiriame per ekraną. Kokia per ekraną mums yra mirtis.
Koks mums yra šis pasaulis, kurį patiriame per ekraną. Kokia per ekraną mums yra mirtis.
Po metų šią temą buvau beužmetantis, tačiau nutiko asmeninis prisilietimas prie mirties – staigi ir netikėta tėvo mirtis. Taip pat po pusantro mėnesio teko užmigdyti katę – atėjus į veterinarinę su sergančia augintine, iš jos išėjome su 55 eurų čekiu už jos eutanaziją. Netrukus dar ir Artimuosiuose Rytuose prasidėjo karo neramumai. Šitaip viskas susidėjo į vieną katilą ir supratau, kad visų šių aplinkybių tiesiog neįmanoma ignoruoti.
Visiškai neplanuotai išsikristalizavo ir šios parodos koncepcija. Tai nėra tiesioginis mąstymas apie mirtį, o labiau apie tai, kaip šiandien mes matome mirtį, koks yra mūsų žvilgsnis į ją. Kaip mes išgyvename ir kaip suprantame mirtį, regimą per telefono ar kompiuterio ekraną. Kas mums yra tos masinės žmonių mirtys už tūkstančio kilometrų nuo mūsų.
– Ką čia pats atradote?
– Iš įvairių istorinių liudijimų man susidaro įspūdis, jausmas, kad šiandien dėl viso to, kas vyksta aplink, mes išgyvename žymiai dramatiškiau nei žmonės, kurie patyrė Antrojo pasaulinio karo baisumus ir visus kitus tai lydėjusius įvykius.
Manau, kad tai susiję ne tiek su tuo, kad dabar vyksta baisesni dalykai, bet kad apie tai yra gerokai daugiau informacijos. Maža to, informacija keičiasi labai greitai, tame sraute susigaudyti tampa vis sudėtingiau, o ir ne visada aišku, kiek tos žinios yra patikimos. Taip pat ir socialiniai tinklai čia įneša didžiulį chaosą.
Per šiuos kelerius metus patyriau labai kontrastingą mirties matymą: vienas jų buvo per vaizdus ekrane, kitas – per asmeninę netektį. Pirmą kartą gyvenime turėjau organizuoti laidotuves, gavau palikimą, prisiliečiau prie man artimo mirusio žmogaus tikrovės – po jo likusių daiktų, popierių ir t.t.
Beje, neseniai pasirodė režisierės Dovilės Šarutytės „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“, kuriame pasakojama labai panaši istorija. Susidaro įspūdis, kad dabar daug kas kelia šį klausimą ir apmąsto, koks yra mūsų santykis su mirtimi, kokią poziciją ji užima mūsų gyvenime.
– Prasidėjus aktyviems karo veiksmams Ukrainoje, bent kurį laiką ekranuose karą galėjome stebėti beveik online. Pamenate savo paties reakcija į visa tai?
– Ir iki to laiko norintys bei aktyviai ieškantys internete galėjo rasti karo vaizdų. Tačiau tai domino išimtinai įvairaus plauko ir interesų entuziastus. Arba spaudos fotografijos iš įvairių pasaulio konfliktų – tai atskiras, tačiau visuomet buvęs viešai prieinamas estetizuoto karo vaizdų žanras.
2022 vasario 24 dieną visa tai pasikeitė radikaliai. Pirmaisiais karo mėnesiais viešojoje erdvėje pasileido toks didžiulis karo vaizdų srautas, kurio tiesiog niekas nesitikėjo ir nežinojo, kaip su juo elgtis. Tai buvo šokas. Neabejoju, kad tai visiems paliko didžiulį psichologinį įspaudą.
Dabar, praėjus dvejiems metams, ši situacija yra suvaldyta, tačiau nepasakyčiau, kad vien tik į gera. Neabejotinai, tokie vaizdai kenkia žmonių, ypač jautresnių bei jaunesnių, savijautai. Bet turint galvoje, ką išties patiria žmonės, kurių gyvenimus ištiko karas – jų patirtys yra žymiai svarbesnės ir baisesnės nei mūsų psichologinės būsenos.
Problema ta, kad dabar karo vaizdai tiek žiniasklaidoje, tiek socialiniuose tinkluose yra diferencijuojami, o kai kur jų išvis nebeliko. Tai įvardyčiau kaip cenzūrą, kuri daro įtaką tiek karo eigai, tiek politinei situacijai įvairiose pasaulio šalyse, kurios tiesiogiai gal net nedalyvauja konkrečiuose konfliktuose.
– Kaip manote, kas tai galėjo nulemti?
– Socialiniuose tinkluose taisykles kuria ne visuomenė, ne valstybių institucijos, bet verslo kompanijos, kurioms šie tinklai ir priklauso. Nors čia tartum ir nėra draudžiama kalbėti apie mirtį, žudymą, tačiau algoritmai tokias naujienas numuša, o naujienų sraute jos nėra rodomos. Arba iš tokiomis temomis pasisakančių yra atimama monetizacija.
Verslo bendrovėms labiau priimtinas turinys, kuris kalba apie gyvenimą – keliones, seksualinius reikalus, maistą, madą ir t.t., žodžiu, visa tai, kas susiję su vartojimu.
Tokiu būdu socialiniai tinklai apriboja žmogų nuo tam tikros informacijos ir įmeta jį į savotišką burbulą. Ar dėl to žmogus nesusidaro iškreipto vaizdo apie tai, kas realiai vyksta? Problema ta, kad tai susiję ne su žmogaus pasirinkimų, bet algoritmų dėlionėmis.
Ėmęs svarstyti apie tai, priėjau prie išvados, kad verslo bendrovėms labiau priimtinas turinys, kuris kalba apie gyvenimą – keliones, seksualinius reikalus, maistą, madą ir t.t., žodžiu, visa tai, kas susiję su vartojimu, pirkimu, gera nuotaika, pozityvumu. Apibendrinus tai galima įvardyti kaip jaunystės garbinimą.
– Norite pasakyti, kad rinkodarine prasme mirtis iš principo neapsimoka?
– Kai kuriais atvejais, neabejotinai, ji labai apsimoka. Tarkime, laidojimo paslaugų verslas. Arba filmai, kuriuose pilna žudymo scenų, kraujo, lavonų – čia mirtis tampa pramoga.
Tačiau autentiška, nesuvaidinta mirtis, regint ją per ekranus socialiniuose tinkluose, komercine prasme yra visiškai nenaudinga.
– Kodėl tuomet žiniasklaidos pranešimai apie žinomų žmonių ar jų artimųjų mirtis sulaukia tokių didžiulių reakcijų ir paspaudimų?
– Viešojoje erdvėje mirtis yra tapusi egzotika ir pramoga.
Bet kai tokie dalykai nutinka asmeniškai, tuomet jokio dėmesio, jokių paspaudimų visiškai nesinori. Kol mirtis yra kažkieno kito, ypač, viešo žmogaus, tas susidomėjimas labiau patenkina žmogišką smalsumą.
– Ar tas pats nutiko ir Ukrainos karo pradžioje – šokas sumišęs su smalsumu?
– Man rodos, taip. Pats, pamenu, karo pradžioje tiesiog negalėjau atsitraukti nuo ekrano. Ir ne tik nuo naujienų, įvykių sekimo, tačiau ir vaizdų. Pastebėjau, kad telefono ar kompiuterio ekrane visa tai atrodo gerokai arčiau, nei žiūrint filmą kino teatre. Juk šiuo atveju visi supranta, kad tai yra fikcija, kuri, žinoma, sukelia tam tikrus jausmus.
O socialiniuose tinkluose bei žiniasklaidoje mirties vaizdai eina greta žybsinčių reklamų apie pigesnių kelionių pasiūlymus, nuolaidas parduotuvėse ir pan. Tai vizualiai bukina ir mes tampame mažiau jautrūs mirties vaizdui ekrane.
Tačiau, paradoksalu, kai tų karo vaizdų galiausiai gerokai sumažėjo, man ėmė jų trūkti... Keistas dvejopas jausmas, tiesa? Rodos, tos mirtys ekrane yra traumuojanti patirtis, bet kai to nebėra, imi pasigesti, nes racionaliai supranti, kad tai yra labai svarbu.
– Kalbate apie mirties priminimą – memento mori?
– Pačioje parodoje atsiriboju nuo šio motyvo, mat jis man siejasi su religija. Tačiau dabar suprantu, kad pats priminimas apie gyvenimo baigtinumą yra labai svarbus žmogui.
– Parodoje į akis krinta darbas „Ketvirtis valandos informacijos“, kuriame lengvai galima atpažinti 15min portalo dizainą. Jame sugretinate dvi skirtingas žinias – Holivudo žvaigždės skyrybų istoriją su karo naujienomis. Ką tai pasako apie mūsų santykį su naujienomis?
– Tapybos darbe sugretinau dvi radikaliai skirtingas naujienas, siekdamas išryškinti prieštaringumus, kuriuose mes gyvename pasaulį patirdami per ekranus. Dieviško statuso kino žvaigždės gyvenimo intrigos čia sugretinamos su Izraelio atakomis, nukreiptomis į Sirijos gyvenamąjį rajoną. Tai žiaurus kontrastas, kuris tiesiog bado akis.
Dar didesnis efektas ištinka tuomet, kai šį vaizdą iš telefono ekrano perkeli ant drobės jį gerokai išdidindamas. Žiūrovas staiga pats gali labai nustebti dėl to, ką mato, nors kasdien tokias priešybes regi naršydamas internete.
Šis darbas nėra apie 15min portalą, tačiau bendrai apie tai, kaip mes vartojame informaciją. Šiame bei kituose darbuose tapiau būtent šio portalo dizainą todėl, kad pats jį ir skaitau, ir, nemaža dalimi, būtent per jį patiriu pasaulį.
Vis dėlto, kritika, kurią darbe galima įžvelgti, yra nukreipta ne tiek į 15min, kiek apskritai į pačią sistemą. Racionaliai aš suprantu, kodėl yra rašoma apie Tomą Cruise‘ą, ar kad nebūtinai visi žurnalistai pritaria tokių naujienų publikavimui. Tačiau suprantu ir tai, kad iš šio įsukto rato sunku, o gal net neįmanoma, pabėgti.
Žiniasklaidos savininkai, redaktoriai gal ir supranta, kad tie skandalai ir tekstai apie populiarias žvaigždes savo turiniu yra tuštybė ir niekai, tačiau juk viskas – iš meilės skaitytojams...
Tad ir gyvename tokiame iškreiptų veidrodžių pasaulyje: žiniasklaida skaitytojams pateikia tokią informaciją, kokios tie žmonės ir ieško. Tuo tarpu žiniasklaidos savininkai, redaktoriai gal ir supranta, kad tie skandalai ir tekstai apie populiarias žvaigždes savo turiniu yra tuštybė ir niekai, tačiau juk viskas – iš meilės skaitytojams...
– Bet juk visa tai yra dalis pasaulio – skandalai ir reklamos, parduotuvių nuolaidos ir menas, karai ir mirtys.
– Taip, tačiau atsivertus žiniasklaidos portalus mane vis tiek apima tam tikras absurdo jausmas.
Ar įmanoma pamatuoti, kiek tas straipsnis apie T.Cruise’o skyrybas realiai yra įdomus ir svarbus, o kiek tas įdomumas yra sukeltas pačios žiniasklaidos? Ar nėra taip, kad čia, kaip tame simbolyje, kur gyvatė savo uodegą ryja?
Ar įmanoma pamatuoti, kiek tas straipsnis apie T.Cruise’o skyrybas realiai yra įdomus ir svarbus, o kiek tas įdomumas yra sukeltas pačios žiniasklaidos?
Beje, tas pats tinka kalbant ir apie karus. Vienus jų galima sureikšminti, iškelti į matomą poziciją ir nuolatos sekti bei atnaujinti, tuo tarpu kitų nepastebėti, nutylėti, pamiršti. Pavyzdžiui, Izraelio ir „Hamas“ konfliktas. Pirmaisiais mėnesiais apie tai buvo rašoma nuolat, kaip ir apie Ukrainos karą – tam net buvo sukurtos atskiros skiltys. Tačiau dabar žinios apie įvykius Artimuosiuose Rytuose yra gan atsitiktinės, o skiltys – pradingusios iš matomų pozicijų.
Vadinasi, karą – objektyviai svarbų įvykį – galima padaryti mažiau matomą, o pramoginio turinio žinių – ne? Arba bent jau atskirti šias naujienas, kad jos nesimaišytų tarpusavyje? Dabartinis naujienų perteklius labiau panašus į siekį dauginti informaciją dėl jos kiekio ir puslapių paspaudimų, o ne dėl nuoširdaus siekio išsiaiškinti tiesą.
Karą – objektyviai svarbų įvykį – galima padaryti mažiau matomą, o pramoginio turinio žinių – ne?
– Būtent toje informacijos gausoje bei jos greityje pasimeta tai, kas išties reikšminga?
– Ir tai susiję su žmogaus gebėjimu išlaikyti dėmesį. Štai kodėl žinios apie karą ir mirtis iš pradžių daugelį šokiravo, tačiau galiausiai su tuo apsipratome, mat kasdien gaunant dozę naujų žinių, kažkieno mirtys Ukrainoje ar Gazoje mums jau tėra statistika. Galiausiai karo vaizdai susimaišė su gražiais kačiukais, juokeliais, reklamomis ir tapo pramoga.
Bet visiškai kitaip žmonės reaguoja į susidūrimą su mirtimi realybėje. Kai žmonėms – savo kartos ar jaunesniems – pasakydavau apie savo tėvo mirtį, jų veiduose matydavau sumišimą ir totalų pasimetimą. Jie nežinodavo, kaip apie tai kalbėti, ką su tuo daryti, nes mirtį tiesiog praskrolina ekrane apie ją net nesusimąstydami. Šitaip mirtis tiesiog tampa tabu.
Todėl man atrodo labai svarbu kūryboje apmąstyti šias temas. Dabar šone palikęs religiją, kurios buvo nemažai ankstesniuose mano darbuose, bei mirties temą, kurią apmąstau naujausioje parodoje, koncentruojuosi į informacijos greitį ir tai, kaip ji veikia mūsų psichologinę būseną.
Įdomu patyrinėti, kaip mes priimame sparčiai kintančią informaciją ir ar gebame kažką suvokti iki to, kai tą informaciją užkloja naujos žinios. Ar į gyvenimą sąmoningai įnešant lėtumo, galima pasiekti kitokių įžvalgų, kurios skirtųsi nuo įprastinio, greitojo informacijos vartojimo?
Tą ketinu išbandyti pats eidamas ilgus atstumus, šitaip sulėtinęs savo gyvenimo tempą bei informacijos srautą ir tapydamas būtent ėjimo metu patirtus įspūdžius.
– Ar pats daug laiko praleidžiate socialiniuose tinkluose bei skaitydamas naujienas internete? O gal esate susikūręs ir tam tikras alternatyvas?
– Informaciją seku kasdien ir nuolatos, tačiau man tai nepatinka. Jaučiu, kad tai yra tam tikros formos priklausomybė. Ir tai ne mano vieno problema. Todėl sąmoningai esu apribojęs naršymą socialiniuose tinkluose.
Įdomu patyrinėti, kaip mes priimame sparčiai kintančią informaciją ir ar gebame kažką suvokti iki to, kai tą informaciją užkloja naujos žinios.
O mano priešnuodis – knygos. Esu sau nustatęs kvotą – kasdien perskaityti 30 puslapių. Kad nepamirščiau, kaip tai daryti. Bijau, kad per daug laiko praleidus internete galiausiai dingsta gebėjimas susikaupti ir panirti į gilesnį tekstą.
Iš principo knygos man nėra pramoga, o penas ir impulsas kūrybai. Šiuo metu skaitau Hannah Arendt knygą „Totalitarizmo ištakos“. Ši knyga buvo išleista 1951 metais, joje daug kalbama apie XIX a. įvykius, bet šios temos yra labai glaudžiai susijusios su dabar vykstančiais įvykiais. Šitaip savyje patiriu visiškai kitokį laiko suvokimą.
